Jaunai emigrantų porai Rokiškio rajone įsigyti kiauri trobesiai – lyg tvirtovė: laimingi, nes laisvi (12)

Publikuota: 2021-01-04 Kategorija: Žmonės
Jaunai emigrantų porai Rokiškio rajone įsigyti kiauri trobesiai – lyg tvirtovė: laimingi, nes laisvi
Asmeninio archyvo nuotr. / Arnolda Vaitkutė ir Augustinas Kmielius, po aštuonerių metų praleistų užsienyje, grįžti į Lietuvą apsisprendė per mėnesį

Arnolda Vaitkutė (28) ir Augustinas Kmielius (26), po aštuonerių metų praleistų užsienyje, grįžti į Lietuvą apsisprendė per mėnesį. Pora pripažįsta – apsisprendimą paspartino koronaviruso pandemija. Netekusi darbo, Arnolda naujo nebeieškojo – susikrovė daiktus ir su draugu bei dviem šunimis automobiliu išvyko į gimtinę. 

Būsimus namus surado atsitiktinai

Kaip pasakojo Arnolda, skirtingai nei daugelis grįžusiųjų iš emigracijos, jie neturėjo nei santaupų, nei noro imti paskolos, nei darbo.

Kišenėje tebuvo du paskutiniai atlyginimai ir daug svajonių apie savo namą, žemę, mišką pašonėje, beribius laukus ir ežerus horizonte, apie rąstines sienas ir ugnį krosnyje. Gyvendama užsienyje ji sakosi žinojusi, kad vieną dieną apsigyvens sodyboje. 

Prieš grįždama į Lietuvą, namo pora rimtai neieškojo, kartais žvilgtelėdavo į skelbimus, tačiau su tuometėmis finansinėmis galimybėmis žinojo – tegalėtų įsigyti namą be grindų, langų ar be stogo.

„Mūsų vienintelis paieškų kriterijus išties buvo itin paprastas, kad namas būtų gyvenamas. Planavome pirma grįžti į mamos namus, susirasti darbus biuruose, mokėti mokesčius su viltimi vieną dieną prisijungti prie didelio būrio miestiečių, savaitgaliais traukiančių į kaimą.

Visgi pamačius skelbimą apie parduodamą sodybą, kažkas širdyje virptelėjo. Nebuvau nusiteikusi rinktis namo nebūdama Lietuvoje, be to, pardavėjai paprastai nelinkę nė atrašyti į žinutes esantiems užsienyje. Bet nusprendžiau surizikuoti ir paprašyti nuotraukų. Antra mano žinutė buvo, kad namą mes pirksime. Tada beliko laukti dvi savaites, kol grįšime jau į savo namus“, – pasakojo Arnolda.

Keliaudami jie neįsivaizdavo, ką ras parvykę. Namo pardavėjas siuntė nuotraukų, tačiau nebuvo aiškus nei kambarių skaičius, nei jų suplanavimas, o apie būklę buvo galima tik spėlioti. Skelbime buvo rašoma, jog namas tinkamas gyventi, tuo pora ir patikėjo. Rokiškio rajone, kur ir įsigijo namą, anksčiau nė vienas nebuvo lankęsis, neturi čia giminių, tad, kaip pripažįsta patys, laukė nuotykis.

„Renkantis būstą, tyla ir ramybė buvo bene pagrindiniai kriterijai. Man svarbu matyti neaprėpiamus plotus. Ypač dirbant, tušti laukai, matomi pro langą – mano įkvėpimas ir ramybė. Visada norėjau auginti gyvūnus, tad žemė – tik privalumas tiek auginant šunis, tiek avis“, – kalbėjo Arnolda.

Pirmasis vaizdas išgąsdino

Mergina pripažįsta – keliaudami apžiūrėti būsimųjų namų buvo pasiruošę blogiausiam – skylėms grindyse, pelėms, susklinėjusioms sienoms. Grįžę rado išties labai apleistą namą, kurio, panašu, neaplenkė ir girtuokliai, ir vagys. 

Išnešus kalnus butelių ir šiukšlių, namas ėmė įgauti formą. Ta forma, anot Arnoldos, kiek keistoka. Langas į rėmus netinka ar siena kreivoka, kai kur montažinėmis putomis pataisyta, bet kad ir kaip būtų tai – jų namai.

Žinoma, pirmą naktį, po beveik dviejų parų kelionės, atrodė kitaip. Norėjosi ir atgal į Angliją grįžti, ir pas Augustino mamą į gražų, šiltą, suremontuotą namą.

Galiausiai po nakvynės automobilyje pora ėmėsi tvarkymosi darbų, kurie tęsiasi iki šiol, nes namas didelis.

Arnoldos žodžiais, dar likę ir voratinklių nenuvalytų, ir sienų nenuplautų, ir drabužių neišmestų. Namuose jau pagyveno kone 13 skirtingų šunų, šeimininkai turėjo ožkų, dabar augina triušius ir putpeles.

Namo tvarkymas buvusiems emigrantams – antraeilis dalykas. Namas jiems – stogas virš galvos. Kol namas stovi, tol jie jaučiasi laimingi. „Skandinaviškas minimalizmas ir naujausi remontai – ne mums. Pas mus dar jaunatvinis maksimalizmas“, – komentavo Arnolda.

Saugo namo relikvijas

Tik įsikrausčiusi pora išmetė baldus, kurie atrodė matę visokio gyvenimo. Drabužius, kuriuose pelės suko lizdus, butelius, šiukšles, sulūžusius rakandus. Pasiliko senas knygas ir žurnalus, spintas, užuolaidas, indus, net senus laiškus, atvirukus.

Nėra kambario, kurį būtų visiškai išvalę ir perstatę. Visur liko bent dalelė senų daiktų – į seną komodą susidėjo savo daiktus, į seną spintą – drabužius.

Name yra remontuota dalis – milžiniškas prieangis, trys kambariai ir virtuvė, taip pat yra autentiška namo dalis, kur slepiasi duonkepė, milžiniškas kambarys, netinkuotomis rąstų sienomis ir kiek paklypusiais langais bei laiptais į palėpę.

„Pastaroji namo dalis – paslaptis ir mums. Iš ten parsinešame medinių rakandų, kabyklų, krepšelių ir knygų, tokių senų, kad jau raidės išblukusios“, – pasakojo mergina.

Namą, kaip ir visą aplinką, naujieji šeimininkai tvarko prabėgomis. Vieną dieną užkliūva akis už sienos – imasi ją valyti. Užsinori perstumdyti spinteles – stumdo. Trečią dieną koja už šakos užkliūna – imasi ją pjauti. Prireikia kūdrą pavalyti, žolę nupjauti, tvarto sieną paklibinti. Pavyzdžiui, daržinės išvalymas buvo vienas prioritetų, nes norėjosi daržinę naudoti. Šiuo metu joje laikomas šienas, o dalis kiemo aptverta šunims.

Pora šios sodybos tvarkymą vadina amžiaus projektu. „Kol kas mums visiškai pakanka stogo virš galvos, kai nepakaks, tada galvosime, ką daryti toliau. Šiuo metu vis dar ilsimės nuo praeito gyvenimo etapo, kai daug dirbome vien tam, kad neturėtume pinigų. Kad tūkstančiais mokėtume nuomą už namus, kurie nebuvo mūsų. Darbui paaukotos šventės ir savaitgaliai. Atimtas laikas iš šeimos dėl pilnesnės kišenės.

Galų gale vistiek likome tik su keliais centais kišenėse, tačiau bent jau nebereikia lakstyti, dirbame sau, savais tempais, o kai nedirbame, ilsimės. Su šiuo namu praleisime visą likusį gyvenimą. Tai, kas nesugriuvo per šimtą metų nuo jo pastatymo, palauks dar kelerius metus, kol prisiruošime remontams. O gal neprisiruošime ir vieną dieną pasistatysime lauke palapinę, kol troba galutinai sutrūnys“, – mano namo šeimininkė.

Nors Arnolda darže ir sode kapstytis nemėgsta, gyvūnams sakosi vietos visad surasianti. Namie gyvena keturi šunys, o kartais jų padaugėja ir iki devynių.

Beje, Arnolda gamina antkaklius šunims. Kol kas porai priklaso pusės hektaro sklypas. Jie turi dvi daržines, tvartą, mažą sodą, tačiau ateityje, neabejoja, valdos išsiplės keliais hektarais, ir tada tilps visos norimos avys.

Remontuoti neskuba

Namo būklė, anot pašnekovės, tokia, kad, kaip žmonės juokauja, geriau jį nugriauti ir pastatyti naują. Pora ir nesiginčia – bėgant laikui tikrai pigiau būtų nugriauti esamą namą ir jo vietoje pastatyti naują, tik mažesnį.

Tačiau tokiu atveju reikėtų didelės pinigų sumos ar paskolos, susirasti geriau apmokamus darbus, dirbti visą darbo dieną, o tada, merginos žodžiais, namas ir vėl liktų tik pernakvoti. Tad, kaip sako pora, jie gyvena paprasčiau, bet laisviau.

Be paskolų ir skolų, tvarkydamiesi tik tiek, kiek tuo metu gali. O tvarkyti tikrai yra ką – nuo pamatų apšiltinimo iki stogo keitimo. Kartais naujakuriai pajuokauja, kad, jei nusibos, atsiveš mobilų namelį, pasistatys po obelimi ir gyvens. O kartais, rodos, šimtą metų prastovėjęs, namas nenugrius dar ilgai. 

Pora su namu dar tik pradeda susipažinti – neskuba atidengti sienų, lupti grindų, neįveda vandentiekio. Atidengė tik vienos sienos rąstus, nes labai norėjosi rąstinės sienos miegamajame.

Naujakuriai įsitikinę – kad ir kokios būklės namas būtų, jis suteikia laisvę būti savimi, užuovėją, stogą virš galvos. Rodos, niekada kitur ir negyveno, grįžo į jų laukusius namus.

 

Kristina Buidovaitė, lrytas.lt 




Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video