Tituluočiausias alpakų ūkis Lietuvoje priklauso Klaipėdoje gyvenantiems kraštiečiams T. ir G. Tarvydavičiams (foto) (0)

Visada smagu išgirsti apie kraštiečius, po laimės paieškų plačiajame pasaulyje grįžusius į gimtinę. Tačiau tikrai gausu ir tokių, kurie laimę rado kitur: toliausiame pasaulio taške, o gal, tiesiog, kitame Lietuvos mieste... Vieni iš jų – Gintarė ir Tomas Tarvydavičiai, po studijų Kaune nusprendę gyvenimą kurti lietuviškajame pajūryje – Klaipėdoje. Abu sėkmingai dirbo: Tomas buvo ugniagesys-gelbėtojas, Gintarė turėjo (ir vis dar turi) reklamos agentūrą ir, rodos, nieko netrūko. Tik – iššūkio, tad maždaug prieš penkerius metus pora susidėliojo dešimtmečio planą: įsigyti sodybą, joje apsigyventi ir auginti gyvūnus. Iš pirmo žvilgsnio paprasta istorija kupina itin nepaprastų sudedamųjų detalių, paaiškėjusių tik smagaus pokalbio su Gintare metu. Pasirodo, sodyba romantišku pavadinimu „Čiobrelių rojus“ tapo pirmuoju alpakų ūkiu Lietuvoje, kuriame įvyko praktiniai mokymai, kaip elgtis esant sunkiam jauniklio atsivedimo atvejui, „Čiobrelių rojuje“ atliktas pirmasis Lietuvoje mokslinis tyrimas siekiant išsiaiškinti alpakų poveikį Autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų sveikatai, G. ir T. Tarvydavičiai yra pirmieji šalyje, kurie su savo augintiniais iškeliavo į tarptautinę alpakų parodą... ir dar daug kur kraštiečiai su savo hobiu, virtusiu sunkiu, bet maloniu darbu, yra pirmieji. Kur – pokalbis su Gintare.

– Jau trumpai tarstelėjai, kaip su vyru atsidūrėte Klaipėdoje. O dabar gal atskleisi, kodėl atsidūrėte vienkiemyje tarp miškų (Klaipėdos raj., Kojelių kaimas), nutolusiame nuo pajūrio beveik dvi dešimtis kilometrų: pabodo didmiesčio šurmulys ar buvo per mažai asmeninės erdvės namuose?

– Toks buvo mūsų planas (šypsosi – aut. past.). Kūrėmės Klaipėdoje – turėjome nusipirkę namą, susitvarkėm gerbūvį, tačiau su vyru išsikėlėm dešimtmečio planą išsikraustyti į vienkiemį. Ten norėjome auginti gyvūnus: vyras norėjo danielių, aš – alpakų. Aš nuo vaikystės labai myliu gyvūnus... Likimas susiklostė taip, kad ilgalaikį planą pavyko įgyvendinti per vienerius metus: nusipirkom apleistą seną vienkiemį, kurio namas skaičiuoja net 120 metų ir yra statytas vokiečių. Pirkome iš tuo metu ten gyvenusios senos žolininkės, kuri, kaip paaiškėjo tik po kurio laiko, sodybą pardavinėjo apie 10 metų: buvo pradėjusi jau ne vieną sandorį, tačiau rezultate – atsisakydavo parduoti. Tą girdėjome iš pačių pretendentų, norėjusių ir bandžiusių pirkti šį namą: atvykę pas mus jie stebėjosi, kaip mums taip paprastai ir greitai pasisekė su moterimi susitarti. Tikriausia, taip buvo lemta (šypsosi – aut. past.)... Prieš ketverius metus, birželio 1 d., įsikraustėme į šią sodybą, o liepos 11 d. čia atvažiavo ir pirmosios keturios mūsų alpakos.

– Kokia buvo artimųjų, draugų reakcija? Iš Rokiškio į Klaipėdą – gerai, bet iš Klaipėdos į vienkiemį..?

– Gal jie ir pakalbėdavo, kad mes – truputį pakvaišę, pirkdami tą baisią sodybą. Kai pirmą kartą čia atsivežėme draugus, tai įvyko jau persikraustant, šie klausė ar iš tikrųjų čia ketiname gyventi (juokiasi – aut. past.). Net pavadino šią vietą „Raganos namu“, nes viskas čia atrodė tikrai siaubingai: buvo apaugę dešimtmečiais negenėtais medžiais ir krūmais, keliukas į namus buvo važiavimas vos matomomis provėžomis per pievą ir vedė per mišką. Turėjom įdėti tikrai daug jėgų ir darbo, kol vieta tapo tokia, kokios mums norėjosi.

– Kaip kilo mintis sukurti verslą – alpakų ūkį?

– Kaip jau minėjau, mūsų tikslas buvo auginti gyvūnus. Atsikrausčius į sodybą įsigijome keturias alpakas, kurių viena atsivedė jauniklį. Pirkome tam, kad jos vaikščiotų mūsų kieme, valgytų žolę ir mums, žiūrint į jas, būtų „faina“... Paskui įkalbinau vyrą nusipirkti dar keletą – svarstėme, gal veisimui, bet vietos aplink namus buvo tikrai daug, tad jos taip ir vaikštinėjo aplink. Pažįstami, draugai, sužinoję, kad jau turim alpakų, pradėjo savaitgaliais atvažiuoti į svečius. Tiesiog pabūti, pamaitinti gyvūnus – juk egzotika, tad su vyru pagalvojom: „Kodėl neįsileidus žmonių?“. Nusprendėm pabandyti ir tikrai nustebom: žmonės labai noriai vyko pas mus pabendrauti su gyvūnais. Atsimenu, pasidėjom prie aptvaro trijų litrų stiklainį ir kadangi dar nebuvo bilietų, atvykusiųjų prašydavom įmesti į stiklainį tiek, kiek negaila. Taip per sezoną sutaupėm dar vienai alpakai. Beje, būtent ji, pirmoji mūsų ūkio alpaka, šiemet tapo močiute, o mūsų veiklos ratas taip ir įsisuko: vyras tapo oficialiu alpakas auginančiu ūkininku, aš – tik jo padėjėja (šypteli – aut. past.), nors, aišku, viską darome kartu. Prasidėjus lankytojų srautams, teko valyti, tvarkyti keliuką, vedantį į sodybą, pasidarėm automobilių stovėjimo aikštelę, pasistatėm krautuvėlę, kurioje dabar galima įsigyti įvairiausios produkcijos iš alpakų vilnos ar susijusios su alpakom ir taip atsirado „Čiobrelių rojus“. Daugelį čia atvykusių žmonių sužavi ne tik gyvūnai, bet ir pati vieta: jie pajaučia ramybę, miško aurą, čiobrelių kvapą. Įrengėme vaikų žaidimų aikštelę, pavėsinę ir suolelių, šios vasaros viduryje atidarėme kavinukę ir stebim, kad lankytojai tikrai neskuba išvažiuoti: pasivaikščioję su gyvūnais dar pasimėgauja laiku gamtoje.

– Prieš tai išgirdau pavadinimą „Raganos namelis“, bet ūkis vadinasi kur kas svajingiau – „Čiobrelių rojus“: kaip iš raganos namo tapote rojumi?

– Tai mūsų krikšto sūnelio nuopelnas – jis sugalvojo šį pavadinimą (šypteli – aut. past.). Aplink visą sodybą auga labai daug čiobrelių ir kai mes jau apsigyvenome čia, kartą jis savo mamai sako: „Mama, važiuojam į čiobrelių rojų“. Pavadinimas „prilipo“. Yra ir kitas variantas – kai kurie draugai mus su vyru vadina tiesiog čiobreliais: „Važiuojam pas čiobrelius“, ne pas Gintarę ir Tomą (juokiasi – aut. past.). Į mūsų ūkį atvykę lankytojai gali įsigyti ir įvairiausių čiobrelių sodinukų.

– Visgi, „Čiobrelių rojus“ kalba ne apie čiobrelius, o apie tai, su kuo net nesusietum – apie alpakas...

– Taip, „Čiobrelių rojus“ yra alpakų ūkis. Beje, noriu iš karto pabrėžti, kad alpakos čiobrelių tikrai neėda – per daug aromatizuotas augalas (šypteli – aut. past.). Šiuo metu auginame apie 45 gyvūnus. Sakau „apie“, nes šiemet turėjome nemažai netekčių, tad jau suskaičiuotus, bet nugaišusius mažylius keitė kiti ir nuoseklumas šiek tiek sutriko. Sunku pasakyti, kas šioms nelaimėms turėjo įtakos: gal tai, kad nebuvo ryškaus skirtumo tarp pavasario ir vasaros, o klimatas – gan atšiaurus, gal kokie virusai ar gimdymo komplikacijos, nes labai daug patelių šiemet jauniklius vedė pirmą kartą. Tačiau ir šiaip, iki 20 proc. kamelidų jauniklių yra labai jautrūs ir neišgyvena net pusės metų. Visgi džiaugiamės, kad mūsų ūkis per vasarą pasipildė 10-12 naujų alpakiukų: rugsėjo pradžioje pasaulį išvydo paskutinysis šio sezono jauniklis.  

– Turėti tokį ūkį, liaudiškai tariant, „yra reikalų“... Kas jums padeda priimant gimdymus, ar elementariai – sprendžiant gyvūnų sveikatos sutrikimo problemas?

– Kalbant apie gimdymus, dirbame mes patys. Šiemet beveik visus gimdymus priėmiau aš, nors kliuvo ir vyrui: pasitiko du mažylius. Vienas buvo labai sėkmingas, nes nuėjęs jau rado gimusį mažylį. Tokiu atveju tereikia jį nuvalyti, nudžiovinti bei aprengti rūbelius. Rūbeliai mažyliams yra reikalingi dėl to, kad alpakos kūno temperatūra siekia 38-39 laipsnius, o ši mūsų lietuviška vasara buvo labai nevasariška, kartais ir vos su 12 laipsnių šilumos, pučiančiais vėjais, lietumi, tad mažyliams buvo labai šalta. Kitas gimdymas, deja, buvo sunkesnis – teko traukti užstrigusį mažylį. Visais alpakų sveikatos priežiūros klausimais mes dirbame su veterinare Kaune Jurgita Autukaite, kuri specializuojasi alpakų, lamų ir kupranugarių, kitaip tariant – kamelidų priežiūroje. Prireikus pagalbos arba ji atvyksta pas mus, arba mes keliaujame į Kauną. Dažniausiai mes važiuojam, nes ten esančioje stambių gyvūnų veterinarijos klinikoje yra visa reikiama tyrimų bazė: gali atlikti rentgeną, echoskopiją ir kt. Beje, bendradarbiaujant su šia veterinare mūsų ūkyje įvyko pirmieji Lietuvoje praktiniai mokymai alpakas laikantiems ūkininkams, kaip elgtis būtent tais atvejais, kai tenka padėti mamai alpakai į pasaulį atvesti jauniklį – kaip tinkamai turėtumėme traukti užstrigusius alpakiukus, nes yra keletas skirtingų strigimo pozicijų. Jaunikliai pagal mamą yra labai dideli: gimsta nuo 4 iki 10 kg svorio. Mūsų ūkyje vidutinis jauniklio svoris yra 6-8 kg.

– Ir štai situacija: ūkį kuriate dėl savęs, tačiau pirmieji surengiate mokymus visiems alpakų augintojams. O juk alpakų ūkių Lietuvoje yra nemažai ir veikiančių net ne vienerius metus...

– Tokių „pirmųjų kartų“ esame turėję ir daugiau. Pavyzdžiui, pernai metais, kartu su Klaipėdos universiteto magistrante Viktorija Jenciūte (dabar ji ištekėjo ir tapo Strope), pirmieji Lietuvoje atlikome mokslinį tyrimą: norėjom įrodyti terapinį alpakų poveikį autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams. 10 dienų vaikai lankėsi pas mus ir mes įrodėm alpakų terapinį poveikį. Alpakos suteikia tą raminantį poveikį: maisto kramtymo garsas, švelnus prisilietimas prie vilnos užburia ir padeda nusiraminti, įveikti stresą. Tai yra pirmas Lietuvoje, net pasaulyje, atliktas mokslinis tyrimas būtent apie alpakų terapinį poveikį žmonėms. Planuojam tęsti šią veiklą, kad būtų atlikta dar daugiau, gal ir išsamesnių tyrimų šia linkme, o alpakų terapija būtų pradėta taikyti Lietuvoje, o galbūt net visoje Europoje. Kitas smagus pirmasis kartas: viena iš mūsų alpakų Revolution laimėjo pirmą kartą Lietuvoje organizuotą alpakų parodą ir buvo pripažinta „Gražiausia ir kokybiškiausia“ alpaka, gyvenančia Lietuvoje. Taip pat esame pirmasis alpakų ūkis Lietuvoje, kuris savo gyvūnus vežė į tarptautinę parodą Lenkijoje... Ten mūsų augintiniai taip pat užsitarnavo titulų: laimėjome savo spalvos visas kategorijas.

– Apibendrinus šiuos teiginius drąsiai galima sakyti, kad esate tituluočiausiais alpakų ūkis Lietuvoje.

– Tikriausiai... Visgi mūsų tikslas – kad gyvūnai būtų įvertinti, pastebėti. Žinoma, kadangi užsiimame ir kergimu, tituluotos alpakos jauniklių ir kainos yra šiek tiek didesnės. Mes labai atsakingai žiūrime į veisimą, todėl su ta pačia veterinare J. Autukaite sukūrėme alpakų sveikatos knygelę, vadinamąjį pasą, kurį dabar Lietuvoje jau naudoja visi alpakų augintojai. Kiek žinau, iš viso jau yra apie 3 tūkst. tokių knygelių. Tai – pagrindinis dokumentas, kuriame surašyta visa informacija apie gyvūną: jo tėvų linija, unikalus čipo numeris, knygelėje įrašyta, kur gyvūnas išveistas, kiek šeimininkų turėjo, kokie per gyvenimą atlikti gydymai ar tyrimai ir t.t. Trumpai tariant, pildome viską taip pat, kaip žmonių sveikatos knygelėje. Nors mes apie savo gyvūnus ir be knygelės viską žinome – pažįstame kiekvieną individualiai (šypteli – aut. past.).

– Paaiškinkite, kaip tai įmanoma, kai aptvare laksto pusšimtis alpakų, iš kurių, pavyzdžiui, 5 – juodos, 8 – rudos ir t.t.?

– Na, aš pažįstu visas alpakas, kurios tik yra gyvenusios mūsų ūkyje. Net jeigu jos jau yra parduotos. Ypač tuos pirmuosius ūkio gyvūnus širdis atpažįsta. Mano vyras žino tik savo favoritus (šypteli – aut. past.), kaip ir dauguma mūsų draugų ar giminaičių. Artimieji mums veikloje labai daug padeda, yra pagrindinis mūsų ramstis – mums nereikia samdyti papildomų darbuotojų, tad kaip ir mes, jie daug laiko praleidžia su gyvūnais. Jie irgi turi išsirinkę savo mylimiausius, mieliausius gyvūnus. Ir kiekvienas turi savo unikalų favoritą, nežinau, pasirinktą gal pagal charakterį, būdo bruožus, grožį, nes juk kiekviena alpaka yra unikali. Gal atvykusiems į ūkį  ir atrodo, kad gyvūnai yra vienodi spalvomis, bet iš tikrųjų jos skiriasi kūno sudėjimu, snukio forma, vilnos kokybe ir labai stipriai skiriasi charakteriu. Pavyzdžiui, viena iš pirmųjų pas mus atvažiavusių alpakų Pūkutė labai pasikeičia nėštumo laikotarpiu. Tada ji įgyja pravardę Spjaudalynė, nes jeigu ją lieti, pirmiausia perspėja to nedaryti ir jeigu lieti antrą kartą – spjauna. Mūsų alpakos turi vardus ir kai kurios, pašauktos, pas mus netgi atbėga. Jos prisiriša prie šeimininko, jos mus atpažįsta, laukia. Aš kasdien važiuoju į biurą Klaipėdoje, bet kai grįžtu iš darbo, pirmiausia ką padarau – persirengiu ir einu pas gyvūnus. Tie, kurie manęs labiausiai pasiilgo, visada ateina pasisveikinti tokiu švelniu mekenimu, jei pasilenki, net bučiuką duoda (šypteli – aut. past.). Kai tenka kažkur išvykti keletui dienų, grįžus sulekia jau visos paklausti, kur mes buvome dingę (juokiasi – aut. past.).

– Esate jauni, o vienkiemyje gyvenate jau ketverius metus: ar niekada nesigailėjote per anksti iškeitę miesto ūžesį į miško ramybę? 

– Tikrai būna visko ir negaliu sakyti, kad niekados nesigailėjom. Patogus miesto gyvenimas ir nuolatinis darbas kaime – labai skirtingi gyvenimo tipai. Žiemą turime didžiausią iššūkį – nusikasti kelią iki namų, kas yra daugiau nei kilometras. Bet gyvūnai ir jų suteikiama ramybė daug ką kompensuoja, o darbas teikia malonumą. Mes atradom gyvenimo džiaugsmą su alpakomis, tai yra mūsų gyvenimo būdas ir jau nežinau, ar galėtume be jų gyventi. 

– O kokia jūsų siekiamybė, tikslas?

– Jų turime kelis: visų pirmiausia norėtumėm, kad Lietuvoje būtų įteisinta alpakų terapija ir mes lėtai, bet einam šiuo keliu. Be abejo norime tapti populiariu ir žinomu ūkiu ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje: kad alpakas iš mūsų norėtų pirkti ne tik Lietuvos ūkiai. Ir žinoma, tikrai planuojam didinti savo auginamų gyvūnų skaičių: norime turėti apie šimtą gyvūnų.

– Ar niekada per savo veiklos laikotarpį nesulaukėte gyvūnų teisių gynėjų priekaištų, dėl netinkamų laikymo sąlygų ir pan.?

– Ne. Net nežinau, ar būtų už ką mums priekaištauti, nes gyvūnai gyvena tikrai geromis sąlygomis: alpakos turi didžiulius ganyklų plotus, o su lankytojais susitinka tik savaitgaliais. Ir jos puikiai žinos savo savaitgalio dienotvarkę: pavyzdžiui, ketvirtą valandą po piet, kai baigiasi lankytojų seansai, visi gyvūnai būriuojasi prie tvoros, nes žino, kad jau išleisim į ganyklą. Gyvūnams patinka bendrauti su žmonėmis, nes gauna skanukų - morkyčių - ir susitikimai vyksta ribotą laiką – tris dienas per savaitę vos po keturias valandas. Mes sąmoningai neleidžiame žmonių kasdien. Tomis valandomis, kai pas gyvūnus į aptvarus yra įleidžiami žmonės, mes visada esame šalia. Stebim ir pačius gyvūnus: jei matome, kad kažkuriam tądien yra bloga nuotaika, tikrai neverčiame jo bendrauti su žmonėmis.

– Kalbant apie verslo pradžią sakei, kad lankytojai labai noriai važiavo į „Čiobrelių rojų“. Ar po ketverių metų jų entuziazmas neatslūgo?

– Labai smagu, kad labai daug lankytojų pas mus grįžta, ir dažniausiai grįžta ne vieni: atsiveža draugų, šeimos narius. Turim net tokių ištikimų lankytojų, kurie nuolat stebi mūsų internetinę svetainę ir atvažiuoja susipažinti su kiekvienu nauju jaunikliu (šypteli – aut. past.). Į „Čiobrelių rojų“ atvažiuoja žmonių ir iš toli, pavyzdžiui, iš sostinės. Kas įdomiausia, atvažiuoja tikslingai – pas mus, ne keliaudami į pajūrį. Praleidžia čia visą dieną ir grįžta namo. Tokiais atvejais visada paklausiam, kodėl važiuoja tokį kelią, juk ir Vilniuje yra ūkių ir labai džiaugiamės išgirdę, kad nori pas mus dėl čia tvyrančios atmosferos, mūsų gyvūnų. Be abejo būna visko: kai kurie greit apeina teritoriją, paglosto, pamaitina gyvūnus (ūkyje dar galima išvysti keletą triušiukų, išskirtinių vištų ir šunytį, kuris kaip alpakos, taip pat mėgsta morkas – aut. past.) ir klausia, ar čia – viskas? Taip. Viskas. Tada juokaujame, kad jeigu žmogus atvažiuoja į alpakų ūkį tikėdamasis pamatyti krokodilų, tai mes jų neturime... Labai nustebina, kai atvažiuoja žmonės iš tokių valstybių, kur alpakų auginimo kultūra yra itin populiari, pavyzdžiui – Vokietija. Šioje šalyje vyksta didžiausios alpakų parodos, į kurias atvežama po 300-500 alpakų. Tačiau vis tiek turistai, viešintys Lietuvoje, atvažiuoja iki mūsų. Užsifiksuoja ir tokie įspūdingi faktai, kaip, pavyzdžiui, apsilankiusi seniausiai lankytoja: 95 metų močiutė.

– Dar šiek tiek grįšiu prie alpakų priežiūros: dalis jų vaikšto stilingai apkirptos, iššukuotos. Ar tai – sudėtingas procesas ir kur dedate tą įspūdingą kiekį nukirptos vilnos?

– Savo krautuvėlėje turime labai daug įvairių gaminių iš būtent mūsų alpakų vilnos. Vilnos „kelionė“ prasideda pavasarį: prieš vasarą gyvūnai yra nukerpami. Tą daro mūsų draugai iš Lenkijos, nes yra įgudę ir per dieną gali apkirpti iki 50 gyvūnų. Vilna yra rūšiuojama į dvi kategorijas: pirmos ir antros rūšies. Pirmarūše laikoma ta, kuri nukirpta nuo nugaros ir šonų, o antros rūšies: nuo kaklo, kojų užpakalio. Pirmos rūšies vilna gali būti naudojama siūlams ir iš jų gaminama kažkas, kas yra dėvima arti kūno. Ši vilna yra minkšta, maloni, net septynis kartus šiltesnė, turi termoreguliacinių savybių, tad galima dėvėti ir žiemą, ir vasarą, nekanda, neduria ir t.t. Iš antros rūšies vilnos gaminami, pavyzdžiui padukai į batus įsidėti. Dalį savo alpakų vilnos siunčiame į Vokietiją, o jie grąžina mums produktą. Iškaršus vilną galima siūti apklotus ar pagalves. Kai kurie produktai, kurių negalime pagaminti Europoje, pas mus atvažiuoja iš Peru. Ne, tai jau būna ne mūsų alpakų vilnos – į Peru jos nesiunčiame. Labai didelę dalį vilnos panaudojame edukacinėms programoms įgyvendinti: rudenį ir pavasarį atvyksta mokiniai, kuriems pasakojame apie ūkio gyvūnus, gaminame kažką iš vilnos. O kalbant apie kasdienę priežiūrą, alpakų vilna yra savaime išsivalanti, gyvūnų šukuoti nereikia. Nors garduose jos turi specialius šepečius ir jeigu pačios nori, gali bet kada prieiti ir pasikasyti. Mes jas šukuojam nebent prieš parodą ir tai tik tam, kad išimtumėm šieną ar didžiausius šapus.

– Paskutinis klausimas: ar „Čiobrelių rojus“ atviras tik vasarą, kai į pajūrį traukia didžiausi srautai žmonių, ar jus pasiekti galima ir žiemą?

– Mes visą sezoną laukiame ir įsileidžiame lankytojus. Net vykdome teminius renginius: kviečiame į Heloviną, pasigrožėti Kalėdiniais papuošimais ir užsiimti veiklomis, vyksta Užgavėnių šventė, kai kepame blynus ir šokame su kaukėmis. Visgi prieš keliaujant pas mus rekomenduoju socialiniuose tinkluose ar mūsų internetinėje svetainėje www.ciobreliurojus.lt pasitikrinti informaciją, nes kiekvieną savaitę paskelbiame darbo laiką.

– Dėkoju už skirtą laiką!