Į priekį „varo“ mintis daryti gera: apie „GrimeRena“ paramos ir labdaros fondą ir jausmą padėjus kitiems (0)

Gera daryti gerą – tokio principo vedina Renata Dilienė, rokiškėnams, nors gal jau ir didžiajai daugumai Lietuvos gyventojų, geriau žinoma „GrimeRenos“ vardu, įkūrė paramos ir labdaros fondą, turintį tikslą – padėti su įvairiomis negandomis susiduriantiems vaikams. Anot jaunos, veiklios moters, iki tokio sumanymo ji „atėjo“ savaime: vykdydama širdžiai mielą veiklą suprato, kad turi galimybę padaryti dar daugiau ir, nepabijojusi iššūkių, žengė žingsnį. Kodėl ir kaip atsirado „GrimeRenos“ paramos ir labdaros fondas, į ką orientuojasi įkūrėja ir iš kur ta begalinė meilė kitiems, R. Dilienė pasakojo „Rokiškio Sirenai“.

– Puikiai pamenu „GrimeRenos“ pradžią: pramoginis veidukų piešimas miesto ir rajono šventėse, o tu pati sakei, kad tai yra tiesiog tavo hobis. Bet veidelių piešėja „GrimeRena“ tuo neapsiribojo ir dabar užaugo į išdidžiai skambantį Paramos ir labdaros fondą. Tad kokie tau buvo visi šie metai?

– Veiksmo (šypteli – aut. past.). Veidelių piešimo veikla užsiimu apie penkerius metus. Tai buvo mano hobis, širdžiai miela veikla, kuri virto kur kas daugiau.... Tie ar tos, kurie seka „GrimeRenos“ kelią matė, kad dariau kur kas daugiau: pavyzdžiui, lapkričio 6-ąją organizavom „Pyragų dienas“, rugsėjį vienydavomės ir rinkdavom paramą mokyklos reikmėmis sunkiai besiverčiančių šeimų vaikams, vykdėm įvairias Kalėdines akcijas, turiu nuostabią kolegę Aistę (Aistės tortai ir kiti saldumynai), su kuria rengiame vaikų gimtadienių šventes to padaryti neišgalinčioms šeimoms ir dovanojame ne tik Aistės ruoštus skanumynus, bet ir dovanelių, prasidėjus Ukrainos ir Rusijos karui, organizavome paramos rinkimo akciją į Rokiškį atvykusiems nuketėjusiems nuo karo. Mano veiklą netruko pastebėti įvairių šalies fondų atstovai, kurie kviesdavo į renginius ar prisidėti prie jų organizuojamų akcijų. Maždaug dvejus metus aš dirbau kitiems, tačiau tai man teikė didžiulį džiaugsmą, nes galėjau prieiti prie, pavyzdžiui, vėžiu sergančių vaikų. Šiaip paprastai, kaip Renatos Dilienės, manęs niekas neįleisdavo pas juos (šypteli – aut. past.). Nepaisant to, kaip stipriai aš norėdavau jiems padėti, tiesiog, būdama šalia, palaikydama už rankos ar apkabindama. O štai turėdama specialią programą: veidukų piešimą, cukrus ir spragintų kukurūzų aparatus, batutą ir pan., gali prieiti prie tų vaikų.

– Suprantu, kad kaip „GrimeRena“ gavai galimybę suteikti džiaugsmo daugybei kenčiančių vaikų ir jau ne viena tavo iniciatyva buvo nukreipta į konkrečius atvejus, konkrečius vaikus, šeimas. Tad kam prireikė labdaros ir paramos fondo?

– Taip susiklostė situacija. Kiekvienais metais vis kažkas „nupuola“: pernai kviečiau vienytis dėl Milanos – rinkom lėšas specialiai, jos gyvybei būtinai injekcijai – padarėm didelę šventę, surinkom lėšų. Šiais metais likimas suvedė su nuostabia, vos trejų metukų „saulute“, kuriai likimas, deja, lėmė augti be šeimos. Mergytė nevaikšto, jos judėjimui reikalingas specialus vežimėlis, deja, šiuo metu ji sėdi visiškai jai nepritaikytame, tad iniciatyvos rinkti lėšas naujam ėmiausi aš. Deja, čia atsiranda kliūtis: tu gali rinkti paramą šeimai ar asmeniui, bet jei neturi paramos gavėjo statuso, pervesdamas tas lėšas laukiančiajam, turi sumokėti mokesčius. Bet juk žmonės aukoja ne mokesčiams... Važiuodama kažkur lankyti vaikų, paskelbiu šią informaciją ir kartais net sugraudina, kiek dėmesio sulaukiu: mamos suskumba rašyti ir klausti, kuo gali prisidėti? Gerai, jei siūlo dovanėlę, bet dauguma nori pervesti pinigų. O aš nesu pramos gavėjas, tad siekiant viską daryti teisingai ir tvarkingai, kuo efektyviau panaudoti neabejingų žmonių dosnumą, registravau „GrimeRenos“ paramos ir labdaros fondą. Tai privalėjo būti padaryta, siekiant įgyvendinti tikslus.

– Ar įgytas statusas dabar palengvins tavo veiklą?

–  Tikrai taip. Bus paprasčiau daryti dar didesnius darbus, nes kalbame ir apie mane supančių žmonių komandą. Aš nebegaliu visko daryti viena, o žmonės nori padėti ir prisijungti. Dabar, turėdama paramos ir labdaros fondą, galiu „legalizuoti“ savanorius: pavyzdžiui pasikvieti mokinius, kuriems reikia mokyklose „užsidirbti“ socialines valandas. Paramos ir labdaros fondas gali sulaukti ir metinėje deklaracijoje skiriamo 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio. Tad po truputį susidėlioja tie paprasti formalūs reikalai.

– Dabar „GrimeRena“ paramos ir labdaros fondo tikslas – specialus neįgaliojo vežimėlis trimetei mergaitei. Jau užsiminei, kad su ja suvedė likimas. Ar tikslą jau pasiekėte?  

– Taip, su ja susipažinau susirgus sūnui – buvome paguldyti į bendrą palatą ligoninėje. Ji buvo viena, nes globėja – įstaigos darbuotoja – ateidavo trumpam, ir turėdavo išeiti. Visą savaitę ligoninėje su vyru ja rūpinomės lyg savo vaiku. Pamilome ją. Jei turėčiau galimybę, tikriausiai mergytė jau gyventų pas mus. Deja, negaliu visų vaikų, kuriems skauda, parsivežti namo, nors ir kaip norėčiau... Taigi ši mergytė, pavadinkim simboliškai – Saule – mūsų gyvenime atsirado kaip tik tada, kai išvakarėse buvo įregistruotas „GrimeRena“ paramos ir labdaros fondas. Aš visa tai priėmiau kaip ženklą: privalau ja rūpintis ir jai padėti. Susisiekiau su Saulę globojančia įstaiga prašydama leidimo rūpintis mergaite, ją lankyti. Tai darau iki šiol: kiekvieną savaitę važiuoju pas ją į įstaigą, nuvežu dovanėlių, rūbelių ir mes praleidžiame kartu šiek tiek laiko. Lapkričio 6 d., per tradicinį „Pyragų dienos“ renginį, darbuotoja ją atveš į Rokiškį ir galėsite su ja susipažinti. Pamatysite, kokia ji nuostabi. Lygiai taip pat susitikimo laukia kita mūsų herojė Ignutė.

– Stabtelėkime: nors lapkritis dar toli, o mes dar norime pasidžiaugti gražiu rudeniu, tačiau suprantu, kad ta data bus tau itin reikšminga. Jau gali papasakoti kažką plačiau?

– Jau kelerius metus organizuoju pyragų dieną, kuriai susivienija ne tik žinomos Rokiškio krašto desertų kepėjos, bet ir šaunios mamos, iškepančios pyragų, keksiukų ar paruošiančios kitų desertų. Tikrai visi žino pyragų dienos esmę: žmonės perka desertus, o surinktas lėšas skiriame vienam ar kitam fondui ar konkrečiam vaikui. Šiais metais išsikėliau tikslą pyragų dieną paminėti kitaip: organizuojame labdaros vakarą-koncertą, prie kurio prisideda daugybe žmonių: vedėja Rasa iš Vilniaus, muzikinę programą dovanos Haroldas Meilus, desertais, pyragais ir užkandžiais lepins net kelios Rokiškyje veikiančios kepyklos. Vyks mugė ir aukcionas, kuriame parduosime rėmėjų įsteigtas dovanas. Kaip jau minėjau, dalyvaus ir vakaro „mažosios žvaigždutės“, kurioms ir bus skirti surinkti pinigėliai. Planuojame sukviesti virš 100 žmonių. Jau šiandien esu be galo dėkinga visiems savanoriams ir rėmėjams, kurie prisideda prie šio renginio ir kilnaus tikslo. O visus, kurie dar norėtų prisijungti, tikrai labai kviečiame.

– Gerumas gerumu, bet sakyk, iš kur tiek meilės kitiems vaikams?

– Tikriausiai tai yra natūralus dalykas – labai stiprus globėjiškumo jausmas vaikui. Ir ne tik tam, kuriam reikia meilės, bet visiems vaikams: ar tai būtų draugių vaikai, ar sutikti darbe, ar tas, kuriam reikia pagalbos. Tikriausiai todėl ir dirbu su vaikais, nes jie mane „įkrauna“, pripildo širdį visų įmanomų maloniausių jausmų. O suteikdama meilę jiems, sulaukiu ypatingai stipraus atgalinio ryšio. Net nežinau, kaip galima jų nemylėt... Aš nuo mažumės esu labai „mamiška“ – širdis didelė ir joje telpa visi (šypteli – aut. past.).

– Kai padėsite tavo Saulei, ką toliau veiks „GrimeRena“ paramos ir labdaros fondas: kokių sumanymų, vilčių ir lūkesčių turi?

– Mūsų fondas nėra susikoncentravęs ties vienu vaiku. Rūpinamės visais, kam reikia pagalbos. Nuo fondo įkūrimo jau padėjome mažiausiai 10-čiai vaikų: vieniems buvo renkama pagalba mokyklinėmis prekėmis, kitiems rengėme gimtadienio šventes. Ignutė, apie kurią jau užsiminiau, gyvena mūsų mieste. Mergaitė gimė su Dauno sindromu, o prieš metus dar susirgo ir onkologine liga... Nuoširdžiai pasakysiu – sunku suvokti, koks likimas kartais tenka žmogui, tad norisi padėti ir jai, ir jos šeimai. Vasarą Ignutei dovanojome stovyklos dieną, dovanėlių, mokyklinių prekių. Mums tai – smulkmena, o jai ir jos mamai tai buvo įsimintina diena. Sumanymai kartais netelpa galvoje ir tikrai turime didelių planų. Šiuo metu dirbame ties minėtu paramos koncertu, vėliau laukia Kalėdinės akcijos ir kiti gražūs darbai. Lūkesčių didelių aš neturiu. Gal būt vienintelis – matyti laimingas vaikų akis.

– Ar į tavo fondą, į tave, pagalbos, paramos, dėmesio gali kreiptis patys žmonės? Ar viskas vyksta tik tau pačiai radus štai tokius nepalankaus likimo rankos palytėtus vaikus, kaip minėtos dvi mergytės?

– Į fondą gali kreiptis patys žmonės, kuriems sunku, kuriems reikia pagalbos. Nenusisuksim nei nuo vieno – kuo galėsim, tuo padėsim. Žinau, kad pagalbos prašyti yra labai sunku, bet patikinu, kad esu labai tolerantiška ir suprantu kito skausmą... Todėl raginu nebijoti. Su kitais vaikais, galbūt, suves likimas. Niekada negali žinoti.

– Šalia žodžių „paramos ir labdaros“ fondas įprasta matyti žymių visuomenės veikėjų: krepšininkų, dainininkų ir pan. veidus. Ar yra Lietuvoje daugiau tokių nedidelių fondų, kaip taviškis, „gimusių“ mažame mieste ir kuruojamų mažai žinomo asmens? Nors gal aš čia ir visai neteisingai tave „nurašau“ kaip mažai žinomą...

– (Šypsosi – aut. past.) Ne paslaptis, kad labdaros ir paramos fondų Lietuvoje yra labai daug: tiek asmeninių, skirtų vieno vaiko gydymui, tiek didelio masto. Jei neklystu, iš viso jų įregistruota apie 2 tūkstančius, na, veikiančių gal truputį mažiau. Žmogui tikrai gali susisukti galva kam aukoti. Bet kiekvienas renkasi: paremti mažesnius fondus ar atstovaujamus garsių žmonių. O apie mane tikrai sakai tiesą: mažo miestelio nežinomas žmogus. Kas ta „GrimeRena“? Taip, vietiniai mane žino, pažįsta, pasitiki ir tiki. Svarbiausia – labai labai palaiko. Bet prie kitų širdžių teks prisibelsti darbais. Neslėpsiu, pažintys su žinomais žmonėmis ir jų skleidžiama žinia apie mano veiklą padėjo pritraukti daugiau žmonių. Bet per šiuos metus tikrai esu padėjusi ne vienam, įgavau jų pasitikėjimą, todėl jų veikla dabar jau kartu su manimi, man, yra jų atgalinis ryšis. 

– Ar šis tavo „projektas“ galėtų užaugti į kažką dar daugiau?

– Labai tikiu šiuo fondu ir gerais žmonėm. Fondas auga tik gerų žmonių dėka. O jų tiek daug... Aš – tik kuratorė: visus darbus padaro žmonės. Į ką visa tai išaugs šiandien bijau garsiai svajoti, bet svajonę turiu, kurios siekdama įdėsiu daug širdies, dar daugiau darbo ir tikiuosi suvienysiu daugybę žmonių. Viliuosi, jog man viskas pavyks.

– Esi nuostabus gerumo pavyzdys! Ačiū už pokalbį ir tavo darbus – lygaus kelio svajonės link.

Daugiau apie fondo veiklą galite rasti nuskaitę QR kodą: