Apie ūkininką, kurio prosenelis vienas garsiausių Lietuvos dailininkų (1)

Publikuota: 2020-04-21 Kategorija: Žmonės
Apie ūkininką, kurio prosenelis vienas garsiausių Lietuvos dailininkų
Asmeninio archyvo nuotr. / Ūkininkas Petras Šiaučiūnas

Zarasų (Grūžtų sen.)  ir Rokiškio (Obelių sen.) rajonuose ūkininkaujantis Petras Šiaučiūnas neapsiriboja tik žemės ūkio darbais. Nors ūkininkavimas reikalauja beveik viso laiko, tačiau likus laisvai minutei Petras jį skiria ekstremaliam sportui – dalyvauja raliuose, važinėja keturračiu, vasarą čiuožia vandenlente, o žiemą, slidinėja. Be to, ūkininkas dar turi svajonę – sugrįžti į autoralio trasas, nors tai ir yra labai brangus sportas, kuriame be rėmėjų negalima išsiversti. Todėl Petras yra aktyvus Rokiškio rajone vykstančio Lietuvos mini ralio čempionato entuziastas ir organizatorius. Be to, Petras mielai dalinasi savo ūkyje vykdomais darbais per YouTube kanalą.

„Gimiau Vilniuje, o po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, kai seneliai atgavo dvarą Rokiškio rajone su 30 ha žemės, persikraustėme čia. Mano tėvai – pedagogai.  Mama dar ir dabar mokytojauja. Žemės ūkis man pažįstamas jau nuo 10 metų, kai sėsdavau už traktoriuko vairo ir ruošdavau šieną, nes seneliai laikė kelias karves.  Esu vairavęs ir „gazelką“, taigi nuo vaikystės pažįstu nelengvus ūkio darbus. 16-ojo gimtadienio proga nuo senelių gavau dovanų  3 avis ir aviną. Tada man ši dovana atrodė keista, o be to neišvengiau ir pašaipų mokykloje.  Tačiau su metais dirbant savo ūkyje atsirado supratimas, žinios, patirtis. 2010 m. pateikiau projektą jaunojo ūkininko įsikūrimui. Taigi dabar turiu apie 400 avių ir dirbu 120 ha. Planuoju dirbamos žemės plotą šiemet padidinti iki  200 ha.  Geresnėse žemėse auginu  javus, rapsus, mažiau derlingas palieku pievoms, ganykloms. Vasarą šienauju „sofininkų“ laukus,  suku šieno rulonus ir juos parduodu“, - dalinasi Petras Šiaučiūnas.

Ūkininkas ūkyje diegia naujoves, nuolat tobulina žinias ir yra pasinaudojęs 4 Kaimo plėtros programos priemonėmis, kurių pagalba rekonstruoja tvartą, planuoja laikyti 500 avių. Petras ėriukus užaugina iki 40-45 kg ir eksportuoja į Vokietiją.

„Gaila, kad Lietuvoje ėrienos poreikis gan menkas ir vartotojai menkai vertina šią baltymų ir gyvybiškai svarbių maistinių medžiagų, tokių kaip geležis, cinkas, selenas ir vitaminas B12 turinčią mėsą. Kadangi mano žemėse yra daug piliakalnių, todėl juose planuoju įdarbinti avis. Planuose – apie 60 ha teritorijos aptvėrimas, kurioje numatoma paleisti 200 avių ir organizuoti vaikų stovyklas, kviesti žmones tiesiog pasivaikščioti kalnais, pabūti gamtoje su avimis. Čia nuostabūs vaizdai - miškeliai, upelis, tvenkiniai.  Apmaudu, kad teko parduoti dalį miško, nes kelerių paskutiniųjų metų derlius buvo prastas. Šiek tiek atsigavau 2019-aisiais, dabar viliuosi, kad šie metai nepaves ir galėsiu tvirčiau atsistoti ant kojų. Savo kasdiena dalinuosi su kolegomis ūkininkais, filmuoju darbus ūkyje ir keliu į YouTube paskyrą. Matau, kad žmonėms patinka mano vaizdo įrašai, ypač šiandien aktualu, kai negalime susirinkti gyvai ir pasidalinti patirtimis, įspūdžiais, darbais ar planais. Kai tik baigsis karantinas, būtinai papasakosiu dar daugiau ir lauksiu svečiuose savo ūkyje, kad galėtumėte įvertinti mano darbus“, - nuoširdžiai pasakoja P. Šiaučiūnas.

Pareiga ir atsakomybė puoselėti ir prižiūrėti prosenelio palikimą

Petro prosenelis (mamos pusės) - Justinas Vienožinskis, vienas garsiausių Lietuvos dailininkų, kurio tėviškė yra Dačiūnuose, prie Obelių.  Dabar į dailininko tėviškę veda ir lankytinų vietų kelio nuoroda.  Tapytojas, pedagogas, dailės kritikas Justinas Vienožinskis (1886–1960) labai mylėjo savo tėviškę – Dačiūnus. Čia jis išgyveno karo audras, o pasiekęs kūrybos brandą nutapė gražiausius paveikslus – tėviškės ir jos apylinkių peizažus, tėvų ir artimųjų portretus. Šio dailininko kūryba lyginama su  su M. K. Čiurlionio ir priskiriama prie postimpresionizmo pradininkų kūrybos.

Dailininko gimtoji vieta – Mataučiznos kaimas netoli Obelių. Jo tėvas Vincentas paveldėjo ūkį ir iš Žemaitijos parsivežė žmoną Liudviką Niūnevaitę. Šeimoje gimė dvylika vaikų. Trys jų labai anksti mirė. Justinas buvo šeštasis Vienožinskių vaikas.

1892-aisiais gausi šeima nutarė ieškotis didesnės sodybos. Tėvas, pasiėmęs paskolą, nusipirko Dačiūnuose palivarką. Čia buvo 120 ha žemės. Vienožinskių vaikai iš pradžių lankė Obelių pradinę mokyklą. Vėliau trys, tarp jų ir Justinas, įstojo į Mintaujos (Latvija) gimnaziją. Būtent Mintaujoje,  išryškėjo Justino polinkis į dailę, o mokytojai jo piešinius klasei rodė kaip pavyzdį. Yra užfiksuota, kad mokydamasis gimnazijoje Justinas Vienožinskis nutarė nueiti pas Obelių grafą Joną Pšezdzieckį ir pasiskolinti pinigų meno mokslams. Deja, grafas pinigų nedavė.1902 m. Justinas išvyko mokytis į Maskvos privačią gimnaziją.

Jam grįžus, prasidėjo 1905 m. revoliucijos neramumai. Dėl dalyvavimo anticarinėje veikloje Justinas ir jo sesuo buvo suimti, Justinas prisiėmė kaltę ir buvo nuteistas trejiems metams. 1908- aisiais Justinas Vienožinskis išvažiavo į Krokuvą (Lenkija) studijuoti tapybos.

Tačiau Dačiūnų J.Vienožinskis niekada neužmiršo ir čia grįždavo kiekvieną vasarą. O 1914-aisiais, baigęs studijas Krokuvoje, čia grįžo kartu su žmona ir dukra.

Karo grėsmė sujaukė Justino planus vykti į užsienį dėstyti piešimo. Vienožinskiai pasitraukė į Rusiją, o Dačiūnų vienkiemyje ketverius metus šeimininkavo vienas likęs Justinas.

1918 m. pavasarį Vienožinskių šeimai grįžus iš Rusijos į Dačiūnus, dailininkas pradėjo galvoti apie kūrybą, tačiau planai pasikeitė paskelbus Vasario 16-osios Aktą. Tuomet jis ėmėsi aktyvios veiklos steigiant Rokiškio gimnaziją, o 1919-aisiais buvo išrinktas Rokiškio gimnazijos direktoriumi.1919 m. Kaunui tapus laikinąja sostine, dailininkas ėmė organizuoti piešimo kursus, o 1922 m. įsteigė Kauno meno mokyklą.

Justino Vienožinskio principingumas dažnai neįtikdavo valdžiai, todėl ne kartą jis buvo pažemintas pareigose, neleidžiant dirbti pedagoginio darbo. Vos trejus metus jis vadovavo Meno mokyklai, vėliau ketverius joje dirbo tapybos mokytoju. 1932 m. dailininkas su šeima išvyko gyventi į Zarasus, dirbo aukštesniojoje komercijos mokykloje ir miesto gimnazijoje. Provincijoje jis ištvėrė trejus metus. Grįžęs į Kauną vėl dėstė Meno mokykloje. Nuo 1939 m. iki mirties gyveno Vilniuje, dirbo Valstybiniame dailės muziejuje, dėstė Dailės akademijoje.

1948 m. Dačiūnų vienkiemį perėmė sovietų valdžia, o savininkai privalėjo iš jo išvažiuoti. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dailininko sūnus Vincas su žmona Aldona nusprendė gelbėti šeimos namą nuo sunykimo bei išsaugoti XIX a. statyto pastato architektūrą ir sodybos aplinką.

2011-aisiais, minint dailininko 125-ąsias gimimo metines, Dačiūnuose atidarytas memorialinis Justino Vienožinskio muziejus.

 

Petro Šiaučiūno video galite rasti ČIA.

 

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą