MANO KŪRYBA TAVO. Danas Kairys (0)

Vieną kartą per mėnesį – paskutinį mėnesio antradienį, „Rokiškio Sirenos“ rubrikoje MANO KŪRYBA TAVO Rokiškio literatai, poetai, kūrėjai kviečiami dalintis savo kūryba. Ją galite siųsti el. pašto adresu reklama@rokiskiosirena.lt. Susisieksime!

Rokiškio rajono literatų kubas, šiuo metu vienijantis apie 20 rajono kūrėjų, „Vaivorykštė“ gyvuoja nuo 1986 metų. Literatai leidžia ir pristato visuomenei savo kūrybos knygas, rengia projektus, aktyviai dalyvauja rajono kultūriniame-literatūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Dauguma kuria poeziją, bando naujus jos žanrus, keletas rašo proza. Kiekvieno kūrėjo braižas savitas ir unikalus, prisodrintas gyvenimo realijomis ir kūrybine fantazija. 

Skiriama kraštiečio pedagogo Dano Kairio 85-osioms gimimo metinėms 

KAIRYS DANAS 

Gimė 1938 12 06 Ažusieniuose Rokiškio rajone, mirė 2013 02 23 Rokiškyje. Pedagogas, poetas. 

Mokėsi 1946–1953 m. Žiobiškio septynmetėje, 1953–1958 m. Kazliškio vidurinėje mokyklose. 1958–1964 m. mokėsi Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybės.

Nuo 1964 m. pradėjo dirbti Panemunėlio pagrindinėje mokykloje. 1970–1982 m. dirbo Daugailių pradinėje mokykloje, 1982–2001 m. dirbo Panemunėlio pagrindinėje mokykloje, 2001 m. – Aleksandravėlės P. Širvio pradinėje mokykloje.

Rašyti pradėjo ketvirtoje klasėje. Savo kelis eiliuotus kūrinius siuntė laikraštėliui „Lietuvos pionierius“. 1955 m. rugsėjo mėn. jo eilėraščiai „Laimė“, „Prie gimtojo ežero“, „Prie vairo“ išspausdinti Pandėlio rajoniniame laikraštyje „Spalio pergalė“ jaunųjų kūrybos skyrelyje. Tais pačiais metai jis jau rašė straipsnius į spaudą apie sportą Kazliškio vidurinėje mokykloje. Savo eilėraščius publikavo ir paties leidžiamame vieno sąsiuvinio lapo laikraštėliuose „Tėviškės balsas“, „Tėviškė“... Studijuodamas įsijungė į universiteto studentų literatų būrelį. 1964 m. dirbdamas Panemunėlio pagrindinėje mokykloje sukūrė poemą „Sugrįžimas“, kuri buvo apdovanota A. Strazdo premija. 1995 m. Panemunėlio pagrindinei mokyklai suteikiant kunigo Jono Katelės vardą, D. Kairys parengė patriotinį mokyklos laikraštėlį „Nemunėlio žvaigždė“.

Dalyvavo Rokiškio literatų klubo „Vaivorykštė“ veikloje. Nuo 1999 m. Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys.

1997 m. išėjo pirmasis eilėraščių rinkinys „Žvaigždė sulos ąsotyje“, kuriame sudėti per trisdešimt metų sukurti eilėraščiai. 2006 ir 2011 m. pasirodė dar po 1 poezijos rinkinį. 2016 m. išleista knyga „Žiobiškio vėjas“, skirta D. Kairiui atminti.

Eilėraščiai įtraukti į poezijos rinktines ir almanachus: „Kam pakėlei mane lig žvaigždžių…“ (1999), „Veidu į Tėvynę“ (2003), „Vaivorykštė: Kn. 1 (2000), Kn. 2“ (2006), „Iš duonos pateka saulė“ (2008), „Ašara Dievo aky“ (2008), „Švenčiausias vardas“ (2008), „Portretai“ (2009), „Laiko pašvaistės“ (2010), „Du dešimtmečiai“ (2012), „Lietuviškos knygos kelias“ (2013)

Eilėraščiui „Baladė apie obels žiedą“ rokiškėnas J. Zabulis sukūrė muziką.

Bendradarbiavo spaudoje: „Gimtasis Rokiškis”, „Kultūros aktualijos“, „Lietuvos pionierius“, „Prie Nemunėlio“, „Spalio vėliava“, „Spalio pergalė”, „Rokiškio žinios”, „Rokiškio pragiedruliai”,  „Tarybinis studentas“, „Ūkininkas“ ir kt. 

Eilėraščiai iš knygos „Žiobiškio vėjas“, nepatekę į ankstesnius poezijos rinkinius 

MEILEI

Tu pašviesk man vasaros laukuos

Mėlynu rugiagėlės žibintėliu,

Jaunu vėju sudūzgėk plaukuos,

Dulke suliepsnok baltų kelių.

Ir kai vėjai ant kalvų sustaugs,

Ir žaibų žali flomasteriai rašys

Tavo vardą ant nakties dangaus,

Suskambėk varpeliais epušės...

Lyg bijūnų vasaros suskink

Man saulėlydžių raudoną puokštę,

Ilgesio žibintą pakabink

Ir apšviesk neramų mano bluostą.

***

Subris žiburiai į Sartus,

Į vandenį žvaigždės sukris,

Svajosiu prie šitų krantų

Gegužio nakties vidury...

Klausysiuos, ką bangos murmės

Prie įlankos nendrių nykių.

Ir veltui ieškosiu gelmėj

Nuskendusių tavo akių.

Gelmė neišduos paslapčių –

Prieš tūkstantį metų kažkas

Čia šaukės dievų ir žvaigždžių,

Iš sielvarto laužė rankas.

Atlaidi ta meilės rauda

Pro ūkaną metų žilų:

Ir man – ši skaudi valanda –

Be atsako likęs „myliu“.

Be atsako laimė nuskęs

Bangų vaivoriniam žaisme.

Koks trumpas gyvenimas, nes

Vien atsiskyrimai jame.

Kaip dega dangus virš Sartų –

Nušvitęs krantuos pagirys,

Kaip žvaigždės nuskendusios – tu

Negrįši. Ir meilė negrįš...

***

Be titulų, ligų ir pinigų

Tarsi su vėju eidami lenkčių

Išjojom ant baltų žirgų

Jaunystės vieškeliu plačiu...

Tik mums šypsojos saulės dievas,

Bažnyčių skambino varpai,

Tik mums bangavo žalios pievos

Ir gražūs moterų plaukai.

Pasaulis buvo mums kaip rojus,

O žmonės – dosnūs ir geri.

Mes su visais taures kilnojom,

Kūrenom laužus pagiry...

***

Žiburiuojančių medžių eisenos

Žalsvoj mėnesienoj.

Ar dar eisim, širdie, ar eisim,

Kai nakty šviesu tartum dieną?

Tokios degančios tėviškės rasos,

Tokios trumpos birželio naktys!

Gal kažką dar pamiršta rasim,

Gal kažką, ko nespėjom netekti?

Ar išdrįsim po šitiek metų,

Kai takai jau susvetimėję,

Dusdami ir kas žingsnis tabletę

Rydami ir springdami vėjyje?

***

Neturiu aš sidabro žiedų,

Nei auksinių – su praba, be prabos.

Nuogos rankos, padvelkę ledu,

Visuos vėjuos pailsusios dreba.

Aš nekeikiu savos giminės,

Kad man turtų brangių nepaliko.

Aš – tik atžala bočių šaknies,

Nužaliavus ir merdinti tykiai

Vienas kelias turtuoliams ir vargšams,

Vienas kelias – į žvyrą, į molį.

Aš skanauju žiedų baltą varškę,

Kai pavasaris pralekia šuoliais.

Ir joks turtas prilygt negalės

Baltai žydinčiai sodo bažnyčiai.

Aš į žiedą baltos obelies

Aukso žiedą kaipmat išmainyčiau.

***

Leiskit ežerą pasupt ant rankų,

Leiskit upę švelniai paglostyt.

Jų gaivumo ir mėlio man vis neužtenka,

Nei bangos saule degančio mosto...

Leiskit mėlyną girią pakviesti viešnagėn,

Leiskit eglę galustalėn pasisodinti,

Kad kankorėžių auskarus ji įsisegus

Man žalią jaunystę ir meilę primintų.

Leiskit tėviškės vėją sugauti į glėbį

Mūsų skausmo ir džiaugsmo alėjoj,

Vakarinio dangaus žiburiams įsižiebus,

Kai su mirusiais kalba gyvieji.

Leiskit bočių vėles pasitikti ant slenksčio

Su duona, druska. Jas vardu pavadinti,

Kad kūnus palikę po sunkiais kapo dangčiais

Man gyvenimą amžiną teiktųs priminti.

***

Diena baltai žydėjo lyg akacija,

Be tikslo braidėme po pievų šilką.

O vakaras – bevertė obligacija

Saulėlydžio lauže susmilko.

Nurausvindamas švelniai mūsų veidus,

Raudonas vėjas iš beržyno pūtė

Ir tūkstančiai žvaigždžių į žemę leidos

Baltaisiais debesėlių parašiutais.

Diena betikslė ir betikslis vakaras,

O iš nakties kažko dar laukt neverta.

Už girių grimztant tolimam ugniakurui

Kuo išmatuot mums skirto laiko vertę?

***

POETO MIRTIS

Metaforų ugnis sublykčios ir užges,

Refrenų svaigulio jau nebejausi,

O žodžių minios mugėje klegės

Ir  miesto slengas šiukšlins tavo ausį.

Užgesusių žaibų pilnom rieškučiom

Rutinos jūroje skandinsiesi giliai,

Poezija – nužydintis erškėtis:

Žiedai nubyra. Skaudina spygliai.

***

VĖLINĖS

Mirtis paliks nenugalėta

1. Mackus

Brangiausių žemėje žmonių

Daugiau kapuos – negu gyvų...

Pravirksta liūdesiu rudeniniu

Vardai ir pavardės ant akmenų.

Brangių veidų žvakidė neapšvies –

Jie grimzta užmarštin kaskart giliau...

O kaip sunku, žmogau, man be tavęs

Duobėtais vargo vieškeliais keliaut!..

Kas mus, gyvuosius, Vėlinių nakty

Užjaus, paguos, kai krinta sunkūs lietūs,

Kai šnabžda antkapiai šalti:

Mirtis ir vėl paliks nenugalėta...

 ***

Dabar nepakeisi nieko

Lyg plakimo širdies.

Dabar tavo veidas many –

Ligi mirties.

Ir tavo žodžiai šilti

Lyg kvapas vėjuotos žolės.

Lyg ryto rasa

Ant širdies gulės.

Padėsiu ant vieškelio ranką –

Ant tavo mažytės pėdos.

Milijonas paukščių vieškelį aptūps,

Milijonas paukščių tave giedos.

***

KELIAI

Tie keliai, kur ėjom saulės apšviesti

Ir kur išsiskyrėm amžiams mudu –

Lyg sparnai svajonių pakirsti...

Tie keliai dažnai lyg žmonės liūdi...

Kai išduodami, pamirštami...

Tik dangus – jų ištikimas draugas

Ir dar vėjai vasaros linksmi

Jų išdidų vienišumą saugo.

Tie keliai, kurie išskyrė mus,

Tebedulka ant kalvų užkopę...

Bet kasdien jie tolsta nuo namų

Ir kažkur šalikele išeina tuopos...

RAMUMAS

Neliko širdgėlos... Nieko...

Tik žvaigždės padangių atoluos...

Tik mėlynas vakaro sniegas,

Žibinto gelsva aureolė.

Tik mintys – lengvutės lyg dūmas,

Lyg vėjo atklydėlis šuoras;

Tik vielos šerkšnotos suūkia,

Sumirksi žaliai šviesoforai.

Tik nuotaika – tarsi kas šauktų,

Šypsodamas kviestų į šventę,

Tik nuojauta – tarsi dar augtum,

Dar pusšimtį metų gyventum...

O Dieve! Kaip tragiškai retas

Ramumas, užplūstantis mus!

Nuimk nuo pečių dešimt metų

Vieninteliu pažvelgimu.

***

ALYVOS

Rudi alyvų kekių skarmalai

Kartu su lapais vėjyje vos kruta...

Kur dingo stebuklingi smilkalai -

Baltų ir mėlynų alyvų putos?

Pavasario nugrimzdo praeity

Tas aromatas. Rojun iškeliavo.

Jau vaikšto vasara – princesė išdidi, –

Žiedų megztom kurpaitėm apsiavus.

Kišenėj švarko žiedas penkialapis

Rūdija jau, bet laimės vis nėra.

Žiedų ir meilės šėlsmą parkuos slepia

Laiškų skiautelės ir sulūžus gitara.

***

O kaip pabėgt,

O kaip pabėgt man nuo tavęs?

Jeigu tu – žvaigždė,

Jeigu tu – saulė mėlynam danguj.

Jeigu tu – skausmas, plėšiantis, aitrus,

Jeigu tu – džiaugsmas mano sakalų kartos.

O kaip pabėgt,

O kaip pabėgt man nuo tavęs?

Jeigu tu – žemė amžinai gyva, pražydusi pavasariais,

Jeigu tu – oras, mano kraujuje degąs,

Jeigu tu – duona, kvepianti artojo prakaitu,

Jeigu tu – šaltinis, plieskiąs vaivorykšte!

O kaip pabėgt man nuo tavęs?

Aš tik stebiu, kaip dienos keičiasi naktim

Ir kaip saulėtekiai, ir kaip liūdni saulėlydžiai

Abidvi žemės rutulio puses nurausvina...

Ir laikas sako: nepabėgt man nuo tavęs.

Ir darbas kužda: nepabėgt man nuo tavęs.

...Ir mano meilė skleidžia žemei žydrą šviesą...

***

ŽIBURĖLIS

Kur tu švieti, klajūne žiburėli,

Pro melsvą ūkaną baltam kely?..

Už žalių girių ir už Nemunėlio,

Kažkur toli, kažkur labai toli...

Gal tu degi lange tos, kur mylėjau,

Apie kurią jaunystėje mąsčiau...

Rudens naktis ir dargana, ir vėjas,

O tu švieti kaskart skaičiau, skaisčiau...

Žinau – priimtų ten mane kaip svečią,

Nakvynė būtų, vynas ir alus...

Bet ne – nekvieski, žiburėli, ačiū –

Nėra į praeitį daugiau kelių...

Nėra. Nebus. Ir man visai negaila...

Žengiu į naktį, į rudens audras...

Kadais su ašarom atstumtą meilę

Keliuos aš pamečiau... Jos niekas nesuras...

Bet kaip gerai, kad žingsnis nelėtėja

Ir kad keliauti dar labai toli.

Rudens naktis ir dargana, ir vėjas,

Ir žiburėlis, nykstantis kely...

***

PAVASARIS

Pavasaris...

Drėgme alsuoja sniegas,

Pražydo saulėj namo sienos

Ir pirmas purvo lašas traukia akį.

Pavasaris...

Po pilkais sparneliais žvirblių

Prilindo saulės spindulių lyg adatų

Ir čirškia jie apsvaigę ir neramūs.

Pavasaris...

Pasiutęs noras vėl rašyt

Mergaitėms laiškus

Ir pasėdėti po žiemos tuščiam balkone.

Pavasaris...

Taip laukiam vėtros debesų.

(Juk debesys ir reikalingi tam,

kad gervės pailsėt ant jų nutūptų).

Einu. Ir man tarp lūpų žydi

Tūkstantį kartų žodis pakartotas: - Pavasaris!

Parengė Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos

Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyr.  bibliografė kraštotyrai Audronė Tupalskienė.