KAMAJŲ DVARAS: prisikasime prie tiesos! (foto) (0)

Kai žemė iškelia senovės reliktų, tačiau sunku atsakyti, kas tai, belieka pasikliauti liaudies išmintimi: „Giliau kasi – atsakymą rasi“. Ir kasti. Ne perkeltine, o tiesiogine prasme. Būtent taip ketina pasielgti grupė kamajiškių, ariamose savo sodybų dirvose vis aptinkanti pastatų, kurių interjerą puošė gipso lipdiniai ir kokliai su heraldika, liekanų.

Kamajų senųjų gyventojų liudijimu, XX a. pradžioje „spalvotų šukių“ gausiai buvę pietinėje miestelio dalyje, palei kairįjį tuomet dar neištiesintos Šetekšnos krantą. Šiandien tą vietą tiksliausiai apibūdintume kaip Šilo ir Šetekšnos gatvių sankirtą prie tvenkinio, kurį taip pat gaubia legenda. Pasakojama, kad tvenkinys buvęs dvaro, kaip ir liepų alėjos atžalynas, tebeaugantis į pietus už jo. 1922-1924 metais sklypus naujakuriams matavęs Kamajų valsčiaus žemės tvarkymo departamento matininkas P. Sirvydas tvenkinį ne tik pažymėjo namų valdos plane, pavadindamas jį dvaro prūdu, bet ir, anot išlikusių pasakojimų, patarė saugoti vaikus, kad šie neįkristų, nes tvenkinys esąs šaltiniuotas, gilus ir raudonomis dvaro plytomis grįstas. Kad tvenkinio dugnas plytų, tikėta dar beveik šimtmetį. Prieš kelerius metus valant šį vandens telkinį išaiškėjo kitokia tiesa: palei vakarinį tvenkinio krantą maždaug 70-90 cm gylyje po vandeniu rasta keleto metrų ilgio tiesi raudonų molio plytų siena. Rytinis tvenkinio krantas nustebino, panašu, keramikos krosnies liekanomis ir molinių indų radiniais, kurie neabejotinai yra seni, nes, kaip matyti, išdegti atviro degimo krosnyje. Rasta keptuvės rankena, rokiškėno istoriko Giedriaus Kujelio nuomone, galėtų būti iš XVI amžiaus.

Daugiausiai peno vaizduotei, kaip galėjo atrodyti Kamajų dvaro interjeras, suteikia žalios glazūros koklių su heraldika ir inicialais šukės. Kamajų šv. Kazimiero bažnyčios klebonui Egidijui Vijeikiui, turinčiam archeologo patirties, pavyko iš kelių duženų sudėti vientisą dviejų koklių dalį. Anot kunigo, „pirmojo koklio centre matomas iš širdies einantis kryžius, o viduryje – skydas ir ietis. Tai krikščionio kario simbolika. Kaip ir husaro sparnai, kuriantys didingumo ir galingumo įvaizdį. Herbo viršus baigiamas karūna ir inicialais LP. Galbūt tai Lukianskis-Paulavičius? Kiti koklio apačioje esantys inicialai galėtų liudyti buvusius dvaro valdytojus. Išsamus tyrimas tikrai įmintų Kamajų dvarvietės egzistavimo mįslę.“ (Palyginimui žiūrėkite pridedamas Lukianskio Paulavičiaus naudoto herbo „Prijetel“ piešinio ir herbo fragmentų kokliuose fotografijos).

Pirmųjų radinių Adomo Lukianskio Paulavičiaus dvarvietėje paroda iki lapkričio 1-osios veiks Kamajų šv. Kazimiero bažnyčioje.

Žėrutė Semaškienė