Su meru – apie pranoktus lūkesčius, nerašytą dienoraštį, viešumą, ūkį ir „tattoo“ (foto) (0)

Publikuota: 2023-04-13 Kategorija: Žmonės
Su meru – apie pranoktus lūkesčius, nerašytą dienoraštį, viešumą, ūkį ir „tattoo“ (foto)
Sigito Daščioro nuotr. / Meras R. Godeliauskas: „Visada būna abejonių, svarstymų – kas būtų, jeigu nutiktų kitaip“.

Nuo balandžio 14 dienos, kai darbą pradeda 2023-2027 metų kadencijos Rokiškio rajono vadovai ir taryba, „Rokiškio Sirena“ startuoja rašinių ciklu, kuriame pristatomi naujos kadencijos Rokiškio rajono savivaldybės vadovai ir naujai išrinkti tarybos nariai. Nors daugelis jų rokiškėnams tikriausiai puikiai pažįstami, bet, tikimės, kad sužinosite ir tokių dalykų, kurių apie politikus ir naujokus taryboje galbūt visai ir nežinojote. Su jais kalbamės ne tik apie darbą ir tai, kas šiuos žmones atvedė bei laiko politikoje, bet ir šnekučiuojamės apie asmeninį gyvenimą, pomėgius ir kasdienybę. Tad kviečiame pažinti tuos, su kuriais, tikėtina, būsime artimiausius ketverius metus.

Pirmasis šio ciklo pokalbis – su Rokiškio rajono meru Ramūnu Godeliausku, kuris kaip ten bebūtų, tikrai jau tvirtai įžengė į Rokiškio rajono istoriją, triuškinamai laimėjęs savivaldos rinkimus pirmajame ture, antrą kartą pelnęs rokiškėnų pasitikėjimą ir tapęs dukart iš eilės antrai kadencijai perrinktu meru. O to Rokiškio krašte per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį dar nėra buvę.

50-mečio proga įgyvendinta sena svajonė – tatuiruotė tautiniais motyvais.

(S. Daščioro nuotr.)

Šįkart su R. Godeliausku šnekamės ne apie kasdienį mero darbą – kas bus nuveikta čia, dabar ar jau ryt, bet kalbamės apie žingsnius politikoje pirmąją kadenciją, jos metu išmoktas pamokas, įgytas patirtis, padarytas klaidas, viešumo kainą, tikėjimą, pomėgius, ūkį ir... kūno piešinius. Ir viskas atvirai, be skaičių ir tikslių datų, o lengvai, atvirai ir su žemaitišku humoru.

Šmėstelėjusi mintis

– Kada pirmą kartą sukirbėjo mintis, jog ir jūs galėtumėte vadovauti rajonui?

– Tiesą sakant, kai dabartinis Seimo narys Vidmantas Kanopa, tuomet būdamas Rokiškio meru, šventė savo 50-metį. Tada šmėstelėjo tikrai juokingai atrodžiusi mintis – kai man bus 50 metų, aš irgi būsiu meru (juokiasi). Bet taip ir nutiko, šiemet vasario 1 dieną būdamas meru atšvenčiau savo jubiliejų.

– Užklydusi mintis virto tikrove, tačiau kokios realios priežastys prieš ketverius metus ir dabar skatino siekti mero posto?

– Abi situacijos iš esmės buvo skirtingos. Prieš ketverius metus Rokiškio politinis gyvenimas buvo nestabilus, vargino kivirčai, grėsė tiesioginio valdymo įvedimas, tada artimi žmonės ėmė kalbinti, kad dalyvaučiau rinkimuose, sakydami, jog tikrai galėčiau varžytis, nes išmanau savivaldą. Tuomet man tai buvo bandymas, iššūkis, todėl nebuvo lengva apsispręsti dėl dalyvavimo anuose mero rinkimuose. Tiesą sakant, gana ilgai į tai žiūrėjau skeptiškai. Iš pradžių, tai išvis priėmiau kaip humorą, bet po truputį mintį prisipratinau ir tam pasiryžau. Pavyko suburti komandą ir laimėti rinkimus. Tiesa, tada pergalei prireikė antrojo rinkimų turo.

O dabar, siekiant antros kadencijos, situacija buvo visiškai kitokia. Dirbau ketverius metus, buvau subūręs komandą, kuri iš manęs tikėjosi, palaikė, todėl jaučiausi įsipareigojęs atliktu įdirbiu, pradėtais darbais, ateities planais. Manau, kad būdamas tokioje situacijoje ir negalėjau sau leisti mąstyti taip, kad pasitrauksiu ir nebekandidatuosiu. Juk esi įsipareigojęs daugybei žmonių, o tai užkrauna didžiulę atsakomybę, todėl man laukti šių rinkimų rezultatų buvo gerokai sunkiau, nei prieš ketverius metus. Anuomet visa komanda suvokėme – gal pavyks, o gal ir ne laimėti rinkimus, o šiuo atveju įsipareigojimo jausmas buvo žymiai didesnis ir rimtesnis. Todėl negalėjau sau leisti net galvoti, kad staiga – nei iš šio, nei iš to, pasitrauksiu.

– Kiek svarbi merui yra jo komanda: politinė ir savivaldybės darbuotojų?

– Abi labai svarbios. Juk vienas negali būti visų galų specialistu (šypsosi).

Su politine komanda eini į rinkimus, po to dirbi, todėl turi ja itin pasitikėti. Per ketverius metus viskas labai pasikeitė. Savivaldybėje atsirado daug jaunų žmonių, kurių požiūris į darbą yra visiškai kitoks. Labiausiai vertinu turinčius idėjų, savo matymą ar įdomią viziją. Man patinka iniciatyvūs, su mintimis žmonės. Nesuprantu tokių, kurie tik sėdi ir laukia, kol vadovas pasakys ką daryti. Juk dabar – kitoks laikmetis ir gyvenimo intensyvumas, kurie reikalauja pokyčių, iniciatyvų. Labai džiaugiuosi, kad savivaldybės darbuotojų komanda stipriai atsinaujinusi, turinti kitokį požiūrį į darbą.

„Stengiausi save kontroliuoti“

– Jeigu šiuose rinkimuose sėkmė būtų nusigręžusi nuo jūsų, ką būtumėte daręs?

– Visada būna abejonių, svarstymų – kas būtų, jeigu nutiktų kitaip. Negaliu sakyti, kad nė kiek nesijaudinau ir buvau visiškai užtikrintas bei ramus dėl rinkimų rezultatų ir ateities. Tačiau turiu gyvenime įvairių darbinių patirčių, norų, nebūčiau prapuolęs ir be darbo tikrai nebūčiau likęs.

– Ar tikėjotės, kad meru užtikrintai tapsite jau po pirmojo rinkimų turo?

– Tiesą sakant, tikrai neįsivaizdavau, kad būsiu taip lengvai išrinktas jau pirmame ture. Labai to norėjau, bet realybė galėjo būti visai kitokia (šypsosi). Jeigu labai atvirai, mintyse skaičiavau, kad būtų labai gerai pirmame ture surinkti apie 42 proc. rinkėjų balsų. Jeigu būčiau sulaukęs mažiau palaikymo, būčiau turėjęs sau pripažinti, kad ketverius pirmosios kadencijos metus kažką dariau ne taip. Vis tik šių rinkimų rezultatas pranoko mano paties lūkesčius. Nuoširdus ačiū rokiškėnams už tokį didžiulį pasitikėjimą.

– Kaip manote, kodėl rinkėjai jums išreiškė ypatingą palaikymą?

– Man sunku vertinti, tikrai labai daug galvojau apie tai. Jaučiu, kad intensyviai dirbau, neskaičiavau darbo ir asmeninio laiko, savaitgalių, švenčių dienų. Daug bendravau su miesto ir kaimų bendruomenėmis. Galbūt tai lėmė. O prisidėjo ir tai, jog stengiausi neišskirti žmonių pagal socialines grupes: verslininkus, ūkininkus ir kitus. Kiek galėjau, stengiausi išlaikyti bendravimą vienodai su visais, manau, reikia gerbti visų darbą, gyvenimą, pomėgius. Svarbiausia – pagarba žmogui, taip buvau išauklėtas. Negali reikalauti pagarbos sau iš kitų, jeigu pats jų negerbi. Visada stengiausi kalbėti paprastai, suprantamai ir niekada nesijaučiau dideliu viršininku, kurį reikia vežioti nuo durų iki durų ir dar patiesti kilimą.

Kai pradėjau dirbti pirmą kadenciją, labai stengiausi save kontroliuoti ir stebėti, kad netapčiau biurokratu viršininku, o išlikčiau paprastu žmogumi. Tai buvo pagrindinis dalykas ir, manau, kad man tai pavyko.

Staigmena tapo... politika

– Ketveri metai mero kėdėje – netrumpas laiko tarpas, ar taip įsivaizdavote šią poziciją prieš tai?

– Reikėtų išskirti du aspektus. Savivaldoje, einant Teisės skyriaus vedėjo pareigas, teko dirbti su penkiais merais. Dėl to iš labai arti mačiau merų darbą, nes jų idėjos ir norai visada pirmiausiai atsiremia į teisininkus, klausiant įmanoma ar neįmanoma kažką padaryti. Kadangi mačiau, kaip jie dirbo  su savivaldybės komanda, bendravo su visuomene, todėl žinojau, kas manęs laukia tapus rajono vadovu. Tačiau buvo ir man nežinoma pusė, tikrai pateikusi staigmenų, tai – politika.

Pirmąją kadenciją man sunkesnis laikotarpis buvo iškart po rinkimų, kai reikėjo suburti komandą. Paaiškėjo, jog tai sunkiau, nei patys rinkimai. Tuomet ir išvydau labai negražių ir nešvarių politinių dalykų, apie kuriuos net nebuvau pagalvojęs ir neįsivaizdavau, kad gali taip būti. Vienintelis dalykas, kurio gailėjausi, jog nevedžiau dienoraščio ir nesurašiau visko kas vyko, būtų labai nebloga knyga išėjusi (šypsosi).

Tuo tarpu šie rinkimai praėjo ramiai, be staigmenų. Po rinkimų susidėliojo dauguma taryboje. Tai – visiškai nesulyginami dalykai su pirma kadencija. Dabar jaučiuosi ramiai, turime didelę komandą, tad nebelieka vietos intrigoms, sabotažams, šantažui. O tada buvo visko. Atvirai sakau, anuomet tai buvo vienas iš sunkesnių etapų darbe, kokį mėnesį ar ilgiau užtrukome, kol susidėliojome komandą, išdirbusią iki šių savivaldos rinkimų. Esu jai labai dėkingas, bendravome daug, diskutavome, visi jautėsi svarbūs ir prisidėję prie nuveiktų darbų.

– Ko teko mokytis tapus meru?

– Visada buvau uždaresnio būdo, todėl man pirmoje kadencijoje, ypač pirmaisiais metais, nebuvo lengva viešai kalbėti, lipti į sceną. Turėjau scenos baimę, kamavo jaudulys. Pamažu prie viso to pripratau, matyt, išmokau su tuo susitvarkyti, atsirado patirtis. Dabar man tai netgi patinka (juokiasi). Nejaučiu ir diskomforto bendraujant su įvairiausiais žmonėmis.

– Kalbas rašote pats ar patarėjai?

– Visada pats tą darau, niekas ir niekada man nerašė kalbų (šypsosi). Pasidomiu, ieškau informacijos, pasiskaitau papildomai, žiūriu kokia vyrauja politinė situacija ir kontekstas, kokie buvo istoriniai įvykiai. Mintyse apgalvoju ką kalbėsiu ir ką noriu pasakyti. Geriausia kalba yra ta, kai sakai, ką jauti širdimi.

– Ar buvo akimirkų, kai tikrai nuoširdžiai gailėjotės, jog esate rajono vadovu?

– Žinoma, buvo. Manau, kad visiems pasitaiko akimirkų, kai gailiesi būdamas kažkuo. Buvo ir man tokių dvejonių. Turbūt tai nutinka tada, kai kamuoja nuovargis, kai ateina riba, jog reikia poilsio. Tokiomis akimirkomis tikrai pagalvodavau – kam man reikia šito darbo? Gyvenčiau sau ramiai, būčiau niekam neįdomus, tik savo artimųjų ir draugų ratui, užsiimčiau tik savo pomėgiais ir gyvenčiau tik dėl savęs. Bet pailsi, atgauni jėgas ir važiuoji toliau. Juk gyventi tik dėl savęs labai egoistiška (šypsosi).

– Kas jums labiausiai patinka mero darbe?

– Kai gauni nuoširdų grįžtamąjį ryšį iš nepažįstamų žmonių. Paprastai kiekvienas turime ratą, su kuriuo bendraujame darbe ir asmeniniame gyvenime, tačiau man smagiausia, kai savo nuomonę išsako visiškai svetimi žmonės. Pavyzdžiui, rajone padarėme nemokamą viešąjį transportą, rodos, gyventojai juo naudojasi ir viskas gerai. Bet vieną sekmadienį bažnyčioje prie manęs prieina močiutė ir dėkoja už nemokamą autobusą, nes dabar gali dažnai atvažiuoti į bažnyčią. Būna, kad visiškai nepažįstami žmonės paskambina ir dėkoja už kažką, ką nuveikė savivaldybė. Toks nuoširdumas žavi, labai gera ir jauti, kad ne veltui kažką darai. 

Apie nuovargį ir klaidas

– Tačiau bendravimas su žmonėmis nebūna grįstas vien teigiamomis emocijomis, pasitaiko pykčių, problemų, nuoskaudų ir pan. Negi ir tai neišmuša iš vėžių?

– Žinoma, visko pasitaiko. Kai nuvykstu į renginį, tai toli gražu ne visada būna vien tik šventinis bendravimas. Išsakomos ir problemos, ir reikalavimai. Vyksta dalykinis pokalbis apie reikalus ir darbą. Stengiuosi viską atsiminti, pasižymėti ir ieškoti sprendimo būdų – galima ar ne kažką konkrečiu atveju padaryti, kalbamės su specialistais, tariamės. Žinoma, ne visada tai pavyksta, ir ne visada iš karto. Bet stengiuosi padėti žmonėms, todėl į kitą susitikimą su jais einu labai ramia sąžine, nebijau pažiūrėti į akis, nes žinau, kad stengiausi išspręsti jų problemas ir, jeigu man nepavyko, jiems atvirai tai prisipažįstu.

Tiesa ir tai, kad kartais fiziškai labai pavargstu, tačiau morališkai tikrai nepervargstu. Gal per tuos metus pripratau prie viso to.

– Bet juk nuolatinė savęs kontrolė ir dalyvavimas visuose renginiuose, susitikimuose nuo pirmos ir paskutinės minutės tikrai vargina?

– Manęs tai nevargina. Taip, ateina laikas, kai pajaučiu fizinį nuovargį. Retai kada grįžtu namo iškart, pasibaigus darbo valandoms. Per metus buvo vos keletas savaitgalių, kai nereikėjo niekur dalyvauti ir visą laiką galėjau skirti sau, artimiesiems. Paprastai laisvas būna sekmadienis ir tai ne visada. Tuomet staigiai reikia poilsio, trumpų atostogų ir atsiriboti nuo visko. Tai natūralu. Tačiau pats bendravimas su žmonėmis man labai patinka, todėl šis darbas – tarsi mano gyvenimo būdas, kai nebeatskiri ar dirbi, ar tiesiog gyveni. Viskas, sakytum, susilieja į vieną.

– Nėra neklystančių žmonių. Kaip manote, kokias klaidas padarėte pirmosios kadencijos metu?

– Galbūt čia reikėtų kalbėti apie tai, kad matau problemą nuo jos atsiradimo, dalyvauju paieškose ieškant sprendimų būdų, puikiai žinau situaciją, kartu su specialistais surandame ir pateikiame būdą, kaip ją išspręsti. Viskas atrodo logiška ir kitų variantų atrodo net nėra, bet galiausiai paaiškėja, kad visuomenė nepriima arba atmeta mūsų pasiūlymą, kuris galėtų pagerinti situaciją. Manau, jog žmonės pirmiausiai remiasi emocijomis ir sentimentais, vertindami konkrečią situaciją. Tad dažniausios klaidos ir buvo tokios – tikėjomės, kad žmonės supras mūsų sprendimą, nes atrodo logiškas, tačiau toli gražu taip nebūdavo.

Galbūt tam įtakos turėjo ir kita klaida – savivaldybės komunikacijos stoka. Reikia pripažinti, turime tą bėdą. Kai pradėjome dirbti pirmąją kadenciją, komunikacijos iš savivaldybės pusės išvis nebuvo, neturėjome skyriaus ir žmogaus, kuris darytų viešinimo darbus su spauda, visuomenės informavimu. Tai vienam, tai kitam darbuotojui buvo primetama ši funkcija.

Tada atsirado žmogus, kuris kūrė komunikaciją nuo nulio ir per trumpą laiką padarė labai daug -  tiek išorinėje, tiek vidinėje savivaldybės komunikacijoje. Dabar turime naują darbuotoją, kuri sparčiai mokosi ir tobulėja. Bet, esu tikras, kad šią sritį dar reikia stiprinti. Viešinimo stoka ir aiškios vizijos nesuformulavimas bei savalaikis jos pateikimas visuomenei ir iššaukia dalį problemų, kodėl savivaldybė siūlo vienokį ar kitokį sprendimą. Sustiprinus komunikaciją tikrai išvengtume „bėgimo paskui traukinį“. Atsakomybę dėl to prisiimu ir sau.

Kiek kainuoja viešumas?

– Ko išmokė ketveri metai mero pareigose?

– Negalima pasitikėti visais, kurie gražiai kalba. Mano toks charakteris, kad per daug pasitikiu žmonėmis. Rodos, jeigu normaliai bendrauju, tai net neturiu minčių, kad žmogus gali turėti kažkokių kėslų, savanaudiškų tikslų ar nori kitam pakenkti. Mano bėda – per didelis pasitikėjimas, todėl vis bandau išmokti šią pamoką, bandau save pristabdyti ir kritiškai pažiūrėti, ko konkretus žmogus siekia.

– Esate viešas asmuo. Kokia viešumo kaina?

– Iš pradžių buvo nejauku, nes visada žmonės pažiūrės kas yra mano pirkinių krepšelyje (juokiasi). Pats einu ir nežiūriu kas ką perka, bet mačiau, kaip kiti atidžiai stebi ką aš renkuosi, kaip elgiuosi. Po to pripratau ir dabar jau nebekyla problemų, kai noriu nusipirkti dešros ar duonos, tą ir padarau. Aplinkinių dėmesys manęs nebešokiruoja ir nebestebina.

– Ar draugų ratas tapus meru padidėjo, o gal, atvirkščiai, sumažėjo?

– Galiu pasakyti, kad per tuo ketverius metus keletas tikrų draugų, kuriuos turėjau, ir išliko jais. Jie sau neprašė naudos ar kažkokių paslaugų. Kaip bendravome, taip ir toliau bendraujame. Tiesa, atsirado tokių, kurie mane kviečia tik dėl to, kad esu meras. Išmokau atskirti tokius „draugus“ ir jų siūlymus aptarti reikalus „baliuje“ ar medžioklėje, ieškant sau naudos (šypsosi).

Džiaugsmas – vaikai

– Mero kadencijos metai jums buvo ir asmeniškai sunkūs, susiję su didžiuliais pokyčiais privačiame gyvenime, skyrybomis. Galime kalbėti apie tai?

– Puikiai suprantu, kad žmonėms įdomus privatus gyvenimas, nes pas mus labiau įprasta narplioti ir „gyventi“ kitų gyvenimus, o ne savo. Tai šiuo atveju, aš laikausi nuomonės, kad mano asmeninis gyvenimas yra mano asmeninis reikalas ir nesiruošiu juo dalintis su kitais. Turiu turėti asmeninę erdvę ir laiką, kurie priklauso tik man. Realybė yra tokia, kad su žmona daugiau kaip metus laiko gyvename atskirai. Daugiau, kaip esame sutarę, nekomentuosiu, nes tai – mūsų šeimos reikalas.

– Per kandidatų į merus debatus džiaugiatės, kad vaikai puikiai įsitvirtino gyvenime. Papasakokite, ką jie veikia.

– Labai džiaugiuosi dukra Greta su sūnumi Mariumi, kurie tikrai puikiai įsitvirtino gyvenime, turi mėgstamus darbus. Greta gyvena Kaune, dirba tarptautinėje logistikos kompanijoje. Ji patenkinta savo darbu. Džiaugiuosi, kad Marius įsikūrė Rokiškyje. Jis dirba vienoje iš didžiausių žemės ūkio technikos pardavimų įmonių Baltijos šalyse. Sūnus domisi žemės ūkiu, pats pradėjo ūkininkauti. Toks jo, kaip jauno ūkininko, posūkis gyvenime man buvo labai netikėtas. Marius pradeda nuo technikos įsigijimo, nuomojasi žemę, sėja grūdines kultūras. Šiemet bus pirmi metai, kaip jis bando dar tvirčiau ūkininkauti. Labai tuo džiaugiuosi ir didžiuojuosi.

– Jūs lengvai valdote žodį, esate aktyvus socialiniame tinkle. Kieno tai nuopelnas?

– Manau, kad mamos. Ji buvo lietuvių kalbos mokytoja. Mama išmokė gerai rašyti, sklandžiai dėstyti mintis, griežtai kontroliavo, „laužė“, kad mokyčiausi. Dabar tuo džiaugiuosi ir esu labai dėkingas jai dėkingas už tai.

Esu laimingas, kad mano mama sveika, aktyvi, visuomeniška, ji dalyvauja Telšių „Bočių“ veikloje. Labai gaila, kad ji toli, Telšiuose, kelionei iki gimtinės man reikia visos dienos, todėl visada jaučiu širdgėlą, jog retai aplankau mamą, labai jos pasiilgstu. Su mama turime savo ritualą – kiekvieną sekmadienio vakarą susiskambiname. Abu aptariame savaitės reikalus. 

Uodegos, vištos, remontas

– Žmogus – ne vien darbu gyvas, kas jums geriausiai „išvalo galvą“, leidžia atitrūkti nuo darbinės veiklos ir kokybiškai pailsėti?

– Mano pomėgiai išliko nepakitę. Šiuo metu auginu šešis šuniukus, su kuriais dažniausiai praleidžiu visą laisvalaikį. Grįžtu namo pavargęs, o mane pasitinka gera nuotaika ir vizgančios uodegos (šypsenos). Turiu su jais užsiimti, eiti į lauką. Tai – atgaiva, labai prablaško nuo įtampos.

Net nežinau kodėl, bet pernai įsigijau aštuonias vištas (juokiasi). Labai įdomu stebėti, kaip jos auga, ką veikia. Žinoma, jos man išeina visiškai į nuostolį, nes per savaitę suvalgau gal šešis kiaušinius, o per septynias dienas jos sudeda apie 30. Nors kiaušinius išdalinu pažįstamiems ir draugams, tačiau man patinka rūpintis jomis kiekvieną vakarą – pripilti lesalo, pakeisti vandenį, išleisti į kiemą „pasiganyti“, kai geras oras. 

Dar turiu daržą ir šiltnamį. Mano tėvai turėjo sodą, todėl darbas darže man nėra nieko neįprasta.

Šiltnamis man visada patiko, nes itin mėgstu valgyti pomidorus (šypsosi). Man patinka juos sodinti, laistyti, prižiūrėti, nes įdomus pats procesas.

Pamenu, kai augau, pirkti bulves buvo kažkoks nesusipratimas. Nuo mažumės buvau pratinamas prie darbų sode. Padėjau ir sodinti, ir kasti bulves, rūpintis šiltnamiu, daržu. Netgi braškes tekdavo turgelyje pardavinėti. Tėtis rimtai apsirgo, kai buvau dar paauglys, o mirė, kai man buvo 19 metų, todėl pagalba darbuose buvo kaskart labiau reikalinga. Tai, matyt, man įaugo į kraują, todėl pernai sodinimui nusipirkau penkių rūšių bulvių. Išdirbau daržą, padariau vagas, pasodinau, prižiūrėjau. Baisiausiu siaubu tapo ravėjimas. Tai turbūt liko dar nuo mokyklos laikų, kai pora savaičių kolūkio laukuose burokus ravėjau (juokiasi). Nepaisant to, kad nemėgstu ravėti, šiemet daržas sodyboje tikrai bus, tik mažesnis, nes realiai tiek visko nesuvalgau, kiek prisėju, prisodinu. Nors morkos taip ir neužaugo, laiku nenuravėjau ir neišretinau (juokiasi).

– Savo socialiniame tinkle buvote įsikėlęs nuotraukų, kaip pats remontuojate namą. Ir tai jums patinka?

– Tiksliau pasakius, pradėjau remontuoti. Nesėkmingai, atsidūriau ligoninės priimamajame, nes lūžo pirštas ir gavau mėlynę po akim (juokiasi).

Negaliu sugrįžęs po darbo tiesiog sėdėti ir nieko neveikti. Grįžtu, jeigu gražus oras, visą laiką praleidžiu kieme kažką darydamas, nes sodyboje darbų visada atsiranda: žolę pjauti, malkas skaldyti, medžius genėti, tvorą sutvarkyti... Iki vakaro prabūnu kieme darbuodamasis. Kai oras prastas, dirbu namuose. Ramiai būnu nieko nedirbdamas tik tada, kai žaidžia „Žalgirio“ krepšininkai. Žiūriu rungtynes, tiesa, irgi neramiai... (juokiasi)

Žemaičio tikėjimas

– Kaip ir kada jūsų gyvenime atsirado bažnytinis choras?

– Pernai, dar nėra metų. Turėjau religingą močiutę, kuri mane prižiūrėjo, kai tėvai dirbo. Ji man parodė kelią į tikėjimą, kartu eidavome į bažnyčią. Ir dabar sekmadieniais lankau Šv. Mišias, po to giedu Jūžintų bažnyčios chore. Visada galvodavau, kai būsiu pensininkas, gal mane priims į bažnytinį chorą (šypsosi). Esu dainavęs mokyklos chore, taip pat studijuodamas buvau vyrų choro nariu. Tad dainavimas man nėra svetimas dalykas, visada tai patikdavo. Vieną dieną atsitiktinai išsikalbėjome Vilma Likiene, kuri, nelaukiant pensijos, pasiūlė man tapti jos vadovaujamo sakralinio choro nariu. Iš pradžių buvo šioks toks nerimas, kaip priims ir dėl pareigų,  ir dėl to, kad seniai bedainavau. Dabar jau nebeįsivaizduoju, kaip kitaip galima praleisti sekmadienį.

– Kiek tikėjimas jums yra svarbus?

– Labai svarbus, nes būdamas bažnyčioje randu ramybę, susitaikymą. Kai būna labai sunku ar pergyvenu dėl kažko, tiesiog užeinu į bažnyčią, uždegu žvakutę ir pasėdžiu 15-20 minučių. Nusiraminu.

– Turite savotišką, sakyčiau, tiesmuką žemaitišką, humoro jausmą. Ar tai nesukelia problemų bendraujant?

– Sukelia (juokiasi). Ne visi žmonės turi humoro jausmą, ne visi supranta juokus. O dar kai jis mano toks tiesmukiškas... Kartais pastebiu, kad žmogus nesuprato mano pajuokavimo, tenka skubiai atsiprašyti. Gerai, jeigu iškart susivokiu, jog užsigavo ir spėju pasakyti „atsiprašau“. Niekada juokaudamas nenoriu užgauti ar įžeisti.

Ir dabar galėčiau pasakyti žemaitišką anekdotą. Tik iš karto atsiprašau gydytojų (juokiasi):

„– Kumet bovau jauns, – pasakė garsos daktars,  noriejau būtė dailininko…

– Dielkuo tad tamsta pasirinkuot medicina?

– Dailininka darbė, vėsas klaidas matytė, vo medicinuo anas palaiduojam karto so lėguonio…“

– Esate žemaitis. Dar mokate kalbėti gimtąją tarme?

– Telšiuose gimiau ir užaugau iki 18 metų, kai studijavau ir pradėjau dirbti, daugiau pradėjau šnekėti bendrine kalba. Nors nuo 1996 metų gyvenu Rokiškyje, tačiau kalbėdamas su mama  dažniausiai „persijungiu“ į žemaičių tarmę (šypsosi). Bet tai jau nebėra grynoji telšietiška tarmė.

50-mečio dovana sau

– Akylesni žmonės tikrai pastebėjo tatuiruotę ant jūsų rankos. Ar kūno piešinys dera su politika ir kas paskatino tokiam žingsniui?

– Jau seniai norėjau tatuiruotės, man labai gražu, kai kūną puošia skoninga, prasminga tatuiruotė ir kai jų nėra per daug. Žavėjausi tokiais žmonėmis. Senokai ir pats svajojau apie tai, bet vis neišsigrynino mintis ko aš noriu ir kokia tai turėtų būti tatuiruotė. Žinoma, iš dalies jos atsiradimą stabdė ir mero pareigos, daug galvojau, svarsčiau, bet, iš kitos pusės, kadangi labai troškau, visgi pernai vasarą tam pagaliau pasiryžau (šypsosi).

Pajuokausiu, kai vyrai pasiekia 50 metų amžiaus ribą, arba motociklą nusiperka, arba kažką kitą sugalvoja. Man nutiko taip, kad 50-ečio proga pasidariau tatuiruotę. Kodėl ant rankos? Kad pats matyčiau (juokiasi).

– Kaip reagavo artimieji, kolegos?

– Mama labai santūriai žiūri į tokius dalykus, todėl pamačiusi mano nuo plaštakos iki alkūnės tatuiruotą ranką tik kukliai nutylėjo.

Darbe kolegos gal ir nelabai pastebėjo, nes marškiniais trumpomis rankovėmis nevaikštau.

Kita vertus, tai nėra iššaukianti tatuiruotė. Ji sukurta tautiniais motyvais, man graži mūsų tautos simbolika, svarsčiau, gal Telšių ir Rokiškio herbus pasidaryti, gal Vytį. Variantų buvo visokių, bet galiausiai apsistojau ties tautiniais raštais su ąžuolo lapais ir gilėmis.

– Ar bus daugiau tatuiruočių?

– Turbūt nebe, nes mama visai nesenai prašė daugiau nebedaryti. Nors ką gali žinoti, jubiliejinių sukakčių dar bus... (juokiasi)

 

(Fotogalerijoje – S. Daščioro, R. Godeliausko asmeninio archyvo, „Rokiškio Sirenos“ nuotr.)

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video