Švietimo sistemos reforma: ko galima pasiekti, jei užsakovui nerūpi kokybė? (10)

Publikuota: 2021-03-08 Kategorija: Švietimas
Švietimo sistemos reforma: ko galima pasiekti, jei užsakovui nerūpi kokybė?
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Pastaruoju metu vėl aktyviai diskutuojama apie švietimo sistemos reformą. Skaičiuojama visaip: ir matuojami finansiniai rodikliai, ir kuriami ateities ambicingi planai. Tačiau visa tai vyksta, kaip dabar madinga sakyti, socialiniuose burbuluose: politikų, akademikų ir t.t. Šiose diskusijose pamirštamas vienas labai skaudus, tačiau esminis faktorius: kas yra švietimo sistemos užsakovas. O užsakovas yra visuomenė. Kurios požiūrį į išsilavinimą apskirtai ir švietimo sistemos reformą konkrečiai galima įvertinti įsijungus į mezgėjų, valgio gamintojų, nuotakų ir kitas „paprastai liaudžiai“ skirtas grupes.

Sakysite, radai kur ieškoti šviesybės? Kur kas antrame žodyje grubi gramatinė klaida. Ir tų klaidų nesigėdijama. Atvirkščiai – jomis didžiuojamasi. Antai vienos mezgėjų grupės administratorė paskelbė unikalią akciją: asmenims, grupėje išreiškusiems pastabą dėl postuose esančių gramatinių klaidų bus skelbiamas 24 valandų „banas“ arba žmogus bus šalinamas iš grupės. Ne žmogus, kuris akis bado savo juoda beraštyste, šalinamas. O tas, kuris išreiškia pastabą, kad anas nebadytų žmonėms akių savo klaidomis. Šalinama ne klaida, šalinamas tas, kuris ją pastebėjo. Nes, matote, beraščiams labai nepatinka, kad apie juos kažkas išdrįsta pasakyti tiesą. Bet kokioje sveiko proto organizacijoje toks „išradėjas-racionalizatorius“ švilptų kaip kamštis. Klaidų prevencija kiekviename darbe yra siekiamybė. Bet vertybės, atrodo, pamažu apsivertė. Visuomenės etalonu, į kurį lygiuojamasi, tampa, atleiskite, durnius. Kur gali nueiti durnių visuomenė, patys suprantate.  Tol, kol ši visuomenė neturėjo priėjimo prie viešosios erdvės, nebuvo matyti problemos masto. Socialiniai tinklai, suteikę viešumo privilegiją kiekvienam asmeniui, nuo mūsų visuomenės dugno pakėlė didžiulį juodų maurų sluoksnį.

Kai švietimas ir išsilavinimas buvo siekiamybė, būti beraščiu buvo totali gėda. Dabar gi švietimo sistema į pasaulį paleidžia visišką analfabetą. O visuomenė, kuri yra švietimo sistemos užsakovas, nesibaisi tokiu dosniai (apie 6 proc. BVP) finansuojamos sistemos neveiksmingumu. Atvirkščiai, jiems gerai. Ir kasmet vis blogėjantys moksleivių pasiekimai jau nieko nestebina. Kai pernai matematikos valstybinio brandos egzamino jau neišlaikė kas trečias, visuomenė sekundėlei susipurtė. Vos sekundei kitai. O dabar vėl viskas eina sava sena, gerai nustatyta vaga. Ir nuotolinio mokymo dėka ši spraga dar gilės ir gilės. Nes dabartiniai vienuoliktokai nuotolinio mokymo dėka faktiškai jau prarado dvejus metus. Universitetų studentai – dvejus iš ketverių. Vadinasi, pusę savo laiko studentas mokėsi atokiai nuo savo alma mater, dėstytojų, auditorijų, laboratorijų ir t.t. Bakalaurų atveju mes gauname visiškai nekvalifikuotus specialistus. Magistrų, kurių studijos trunka dvejus metus, atveju, tai jau visiškai riebi katastrofa: jie nuotoliniu būdu mokėsi visą studijų laikotarpį. Ir nereikia turėti iliuzijų, kad rudenį situacija pasikeis. Visuotinis skiepijimasis neprasidėjo, o rudeniop, jei tikėti preliminariais tyrimais, ims išsivadėti jau persirgusiųjų imunitetas.

Taigi, įžengsime į trečiuosius nuotolinio mokymo metus. Viduriniojo išsilavinimo siekiantiems asmenims tai reikš, kad jie, geriausiu atveju, nuotoliniu būdu mokysis ketvirtadalį mokykloje praleisto laiko. Būsimų bakalaurų atvejų – jau tris ketvirtadalius studijoms skirto laiko. Nepamirškime, kad nuotoliniu būdu ugdomiems žmonėms neprieinamos ir laboratorijos, ir archyvai.

Tokį kolapsą atlaikytų tik gerai veikianti sistema. Bet sistema seniai gerai nebeveikia. Kaip jau minėjau, norint pamatyti tikrąjį visuomenės paveikslą, nereikia eiti į paskaitą su penkiais akademikais, nereikia sėdėti knygos pristatyme su dvidešimčia entuziastų. Nueikite į grupes, kuriose diskutuoja šimtai žmonių. Pažiūrėkite, ką jie rašo. Pereikite su raudonu šratinuku per postus. Šie žmonės mažiausiai baigė vidurinę mokyklą. Ir buvo iš jos paleisti beraščiais. Gal jiems tik lietuvių kalba taip nesiseka? Nereikia turėti šviesių iliuzijų, kad žmogus, sakinyje padarantis iki 8 klaidų, yra puikus matematikas, fizikas ar chemikas. Nes taip paprastai nebūna, kad žmogus neišmanytų vienos konkrečios srities. Galbūt geras chemikas išties nerašo eilėraščių ar stalčiuje neslepia romano. Bet rašyti jis moka.

Klaidų analizė, o ypač tas nelemtas postas mezgimo grupėje iliustruoja ką? Kad beraštystė, visų pirma, nėra gėda. Antra: žmogus mato problemą ne joje, o tuose, kurie reikalauja laikytis bendrosios visuomenėje priimtos kultūros. Todėl pati kultūra smunka į prarają sniego lavinos greičiu.

Tos „mesgėjos“, kopūstų tucytojos ir sužadėtinių bernavotojos, tas juodasis mūsų visuomenės raštingumo mauras, ir yra tikrasis švietimo sistemos užsakovas. Tokie žmonės yra būsimųjų kartų tėvai. Kurie patys nebeturi įgūdžių, ir, dar baisiau, nemato reikalo to gėdytis. Atvirkščiai, jie spaudžia, kad gėda būtų... raštingam žmogui.

Ir jie į visas švietimo sistemos reformas reaguos vienu vieninteliu: „Čevo... Nu jo...“ Nes ne mokykloje padedami bendrosios kultūros pagrindai. Jei vaikas namuose nematė nė vienos knygos, kaip jis gali pamilti skaitymą? Jei jo mama žemina žmones, kurie yra labiau išsilavinę nei ji, tai kokį pavyzdį tas vaikas mato? Jis mokytojuje, dėstytojuje, bet kuriame inteligente matys „pasikėlusį“ tautos priešą, kuris esą ir pats nežino, ko nori, tik kelia problemų „paprastiems žmonėms“.

Jei vaiko ir jo šeimos siekiamybė bus tik išlaikyti valstybinius brandos egzaminus, tai tokia šeima į bet kokią švietimo reformą reaguos labai paprastai: pakeista bet kurio dalyko programa jiems siesis tik su išaugusiais kaštais korepetitoriui.

Nes amžinų reformų švietimo sistema jau išaugino kopūstų tucytojų kartą, kuri pati nesuvokia švietimo naudos. Kuri pati bėgo iš pamokų žiūrėti Simpsonų. Ir kažkaip įsigudrino baigti vidurinę mokyklą neišmokusi išlyginti chemijos lygtis, susiskaičiuoti sudėtinius procentus, sustatyti paprastą proporciją, ką jau kalbėti apie fizikos uždavinius. Netgi neišmokusi žmoniškai rašyti gimtąja kalba. Sakote, kad perdedu? Anaiptol. Jau 2007-aisiais, kai įstojau neakivaizdžiai studijuoti Kauno technologijos universitete, dauguma mano kursiokų atkrito būtent dėl to, kad nemokėjo matematikos, fizikos, chemijos, nors dauguma šių dalykų buvo tik mokyklinio kurso pakartojimas.

Ta karta neturi elementarių bendrojo išsilavinimo pagrindų. Ji net nebesuvokia, kam toks išsilavinimas reikalingas. Tai kaip ji gali jo siekti savo vaikams? Kaip galima versti vaiką skaityti, jei jis nemato tėvų pavyzdžio? Kaip gali vaikas išmokti konstruktyviai diskutuoti, jei šeima namuose nebesikalba, visi sulindę į savo ekranėlius. Iš kur atsiras akiratis, jei į skaitantį daugiau nei elementorių žmogų žiūrima, kaip, atleiskite, į ufonautą. Jei akiračio, bendrojo išsilavinimo nėra, tuomet iškaltos datos, cheminių reakcijų rašymo taisyklės ar išvestinių skaičiavimo būdai ilgai makaulėje neužsilieka. Ypač, kai jauną žmogų supanti aplinka pabrėžia: tokių dalykų mokėjimas yra visiškai nenaudingas, nes praktiškai nepanaudojamas. Ar tų mezgėjų, kopūstų tucytojų vaikai nemato savo tėvų postų, nemato klaidų juose? Mato. Ir kaip tėvai gali reikalauti rašyti be klaidų, jei patys to nemoka? Ir net nemato poreikio. Soti, įspūdžių pertekusi visuomenė, kasdien emocijų pasisemianti socialiniuose tinkluose, kuria savo virtualų sofis riterių pasaulėlį, neturintį nieko bendra su realybe. Nes virtualybėje kiekviena mezgėja gali tapti cenzore. O realybėje tenka daug stengtis ir dirbti.

Kelyje netyčia pasipainiojęs išsilavinęs žmogus tėra tik kliūtis to mažyčio žmogelio įsikalbėtai didybei. Todėl geresnio išsilavinimo noro trūkumas ir yra kertinis problemos raktas. Visuomenei tokia sistema gera ir patogi. Ji taikosi su tuo, kad į darbo rinką ateina „specialistai“, kurie jau pusę studijų laiko neturėjo normalių paskaitų. Ji tame netgi nemato problemų ir nesupranta pavojų. Atvirkščiai, nuotolinis ugdymas leidžia nuleisti karteles, todėl tiems, kuriems reikia popierių, o ne žinių, džiaugiasi, kad popierius tapo lengviau prieinamas.

Priimtina norma tapusi beraštystė atsiliepia visos gyvenimo sferose. Vietoj politikos analizės gauname „pasąmonės srautus“, vietoj diskusijų – argumentus ad hominem, arba išvertus į įprastinę kalbą „tu esi durnius“. Nei politikai, nei visuomenė jau dabar nebesugeba apskaičiuoti savo poelgių pasekmių. Užuot projektavę ateities sprendimus. Vietoj kūrėjų turime instrukcijų vykdytojus. Vietoj analitinės žiniasklaidos gauname perrašytų svetimų facebook postų dozes iš  serijos „Tas tų  sakę, tas anų pasakę“.  Funkcija galvoti perduodama mitiniams „ekspertams“, kurių  ekspertizių patikimumo tikrinimui visuomenė jau nebeturi kompetencijų. Turime iškreiptą darbo rinką, kai siekiame tapti aukštųjų technologijų šalimi, o darbo vietas vis dar kuriame pagal principą, kad elektros lemputei įsukti reikia penkių asmenų: vienas laiko lemputę, keturi suka taburetę. Šalies aukštosios mokyklos kepa „specialistus“, kurie baigę universitetus negali dirbti to darbo, kurio juos mokė, nes tiesiog tam nepakanka žinių. Ir vis mažiau dėl to bepurkštaujama, nes vertintojais jau tampa tos nelemtos švietimo sistemos „aukos“. Jie nenori protingesnių ir sėkmingesnių už save. Virtualybė leidžia tokius žmones netgi niekinti. Jei anksčiau žmogui, tikroje diskusijoje vietoj argumentų, tiesiog iškraipiusiam oponento pavardę, bet kokioje akademinėje bendruomenėje durys prieš nosį būtų užvertos visam laikui, tai dabar asmuo, Toliatą „pataisęs“ į „tualetą“ netgi cituojamas.

Visuomenės bendravimas, viešasis sektorius gyvuoja nebe problemų sprendimu, o kunkuliuoja emocijomis: patinka-nepatinka. Šitokia emocija yra svarbiausiais nūdienos argumentas. Nuo kada šitaip? Nuo tada, kai kepame „durnius su diplomais“. Nuo tada, kai protas ir žinios buvo pakeisti emocijų pliūpsniais. Turime visuomenę, kuri pagal asmenų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, skaičių yra tarp Europos lyderių. O pagal pasiekimus kur?

Socialinių burbulų adeptų, planuojančių švietimo sistemos pokyčius, Achilo kulnas yra tai, kad jie diskutuoja su tokiais pat ir apie tą patį. Savame burbule diskutuoti patogu: visų kalba ir pažiūros daugmaž vienodi. Jie puikiai rašo, kalba keliomis užsienio kalbomis. Ir kuria jie strategijas, kokią literatūrą reikia įtraukti į privalomų skaityti knygų sąrašą, patogiai nematydami, kad pirmoji beraščių karta jau augina antrą tokią pat. Kuri jau ne tik privalomų knygų nebeskaito. Ji nebeskaito ir neberašo suvis. Jos herojus – ne atradėjas, ne mokslininkas. Jos herojus – infuenceris kremuko reklamuotojas. Ir viskas, ką tauta besugeba perskaityti, tai ne privalomoji literatūra, o to kremuko aprašymas. Ir jaunas žmogus siekia ne tuos kremukus kurti, o juos reklamuoti iš paskos sekančiai avelių bandai, būti populiarus ir iš to gyventi.

Iš švietimo sistemos, bent jau deklaratyviai, tikimasi stebuklingos lazdelės, kuri taip turėtų parinkti literatūros kūrinius, kad šitam bukenai, kuris tesugeba perskaityti tik demotyvacijas, būtų įdomu skaityti klasikinį romaną. Iš matematikos – sukurti uždavinius, kurie „įtrauktų“ ir išsispręstų be pastangų, iš chemijos – lygtis, kurios išsilygintų pačios, ir oksidatoriai-reduktoriai nusistatytų automatiškai.

Panašu, kad pildosi liūdna futurologų prognozė: greitai sukursime pasaulį, kuriame skaityti ir rašyti mokės tik dalelė išrinktųjų. Juk rašyti, skaičiuoti, analizuoti nemokantis žmogus yra patogus. Patogus XXI a. informacijos, technologijų amžiuje. Nes yra viso labo tik vartotojas. Ne kūrėjas, ne sprendėjas (tam jis nebeturi kompetencijų), o tik vartotojas. Imantis tiek, kiek duoda, priimantis tai, kas gudresnių jau sužiaumota, ir dėkingas už tai. Nes sukurti jau nebemoka.

Su tokia visuomene mes traukiamės į pasaulio šalikelę. Lyg turime aibę išsilavinusių žmonių, tačiau beveik neinvestuojame į mokslinius tyrimus. Nes ėmus vysti juos, paaiškėtų, kad karalius nuogas. Kad negali atradimų ir proveržių kurti žmones, kuriuos mokykla į gyvenimą paleido beraščiais. O raštingų nėra daug, ir deja, vis mažėja. Todėl paskirstyti pinigus pašalpoms yra populiariau, nei investuoti juos į mokslo raidą. Todėl ir mūsų ateities kartoms kur kas patogiau ir patraukliau mokytis piešti antakius, nei skaičiuoti išvestines. Todėl ir nereikia stebėtis, kad kopūstų tucytojų gretos auga, o išvestinių skaičiuotojų – senka. Netgi apdovanoti žmones renkamės už praeities nuopelnus, bet ne už šiandienos darbus. Nes kopūstų tucytojai ir mezgėjos-cenzorės tiesiog nebesugeba sukurti ko nors reikšmingo. Viskas, ką jie tesugeba, tai įsižeisti. Labai vertinga savybė, vienok. Bet medalio už ją vis tiek neduoda. Ir įsižeidusių visuomenių reitingo dar niekas nesukūrė.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video