Karių savanorių žaidynėse Vyčio apygardos 5-oji rinktinė iškovojo trečiąją vietą (foto) (2)

Publikuota: 2019-07-01 Kategorija: Renginiai
Karių savanorių žaidynėse Vyčio apygardos 5-oji rinktinė iškovojo trečiąją vietą (foto)
L. Dūdaitė-Kralikienė / KASP Vyčio apygardos 5-osios rinktinės vado pulkininko leitenanto Vido Zabielos rankose – trečiosios vietos taurė.

Per kiek į kalniuką keturiese užstumtumėte sunkvežimį, dviese dešimt kartų apverstumėte didžiulę traktoriaus padangą? Kai kam ir visos dienos tokiam darbui neužtektų. O kariai savanoriai ne tik šias užduotis, bet ir du draugus iš mūšio lauko išnešti, ir krūvą maišų su smėliu į sunkvežimį sukrauti, ir sunkias amunicijos dėžes šliaužte perkelti gali... per mažiau nei tris su puse minutės. Ir tai tik viena Krašto apsaugos savanorių pajėgų XXIX žaidynių rungčių. Šios žaidynės  vertingos ne tik pasiektomis pergalėmis, pademonstruotais puikiais rezultatais, bet ir draugystės, pagarbos, bendramintiškumo dvasia, kuri kariams yra ne tik gražūs žodžiai, bet ir prireikus bemat ištiesta pagalbos ranka.

„Uošvės liežuvyje“ išdygo palapinių miestelis

Jau nuo ankstyvo šeštadienio ryto Kupiškio gatvėse buvo neįprastai daug Lietuvos kariuomenės automobilių ir karinėmis uniformomis bei bordo spalvos beretėmis pasipuošusių karių. Mat šis miestas savaitgalį tapo Krašto apsaugos savanorių pajėgų karių Meka. Į XXIX žaidynes atvyko ne tik gausios visų šešių rinktinių pajėgos, bet ir Latvijos, Estijos, Lenkijos kariai.

Dar gerokai iki varžybų iškilmingo atidarymo, „Uošvės liežuvio“  saloje jau virė gyvenimas. Palapinių miestelyje kūrėsi rinktinių kariai, o organizatoriai saloje jau dėstė paskutiniuosius įdomių rungčių akcentus.

Žiūrovui susigaudyti šioje rungčių įvairovėje nesunku: žaidynių organizatoriai paruošė puikius lankstinukus. Juose ne tik pateikta visa reikiama informacija, bet ir nubraižyti rungčių maršrutai. Ir šios informacijos labai prireikė, norint nepraleisti pačių įdomiausių varžybų akimirkų. O jų buvo išties daug. Kiekviena rungtis savaip įdomi, reikalaujanti ne tik greitai bėgti, toli mesti, sunkiai nešti, bet ir galvoti, strateguoti.

Varžybų atidaryme – apie bendrystės dvasią

Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadas pulkininkas Dainius Pašvenskas, iškilmingoje rikiuotėje sveikinadamas karius, pabrėžė, kad šios žaidynės – unikalus renginys. „Aš į šias žaidynes žvelgiu kaip į susitelkimą, buvimą kartu, varžymąsi, bendravimą. Tačiau nematau, kad tai būtų varžymasis vien tik už save, tik už savo komandą, bet kokia kaina laimėti, nežiūrint  vieni kitų. Noriu pasidžiaugti mūsų profesionalumu ir sąmoningumu“, – sakė Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadas. Jis akcentavo, kad praėjusią ir šią savaitę vykusiuose susitikimuose su Vokietijos sausumos pajėgų vadu, su amerikiečių specialiųjų pajėgų vieno iš batalionų vadu, su Jungtinės karalystės gynybos atašė, su mūsų specialiųjų pajėgų vadovybe, kariai savanoriai buvo vertinami kaip lygiaverčiai partneriai, kurie gali su kolegomis kariais pasidalinti vertinga patirtimi.

Pulkininkas D. Pašvenskas dėkojo Vyčio apygardos 5-ajai rinktinei ir jos vadui pulkininkui leitenantui Vidui Zabielai už šių žaidynių organizavimą, už rastą puikią vietą. Baigdamas sveikinimo kalbą, Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadas kvietė karius bendrauti, džiaugtis švente, praplėsti draugų ir bičiulių ratą.

Žaidynės – dovana ne tik kariams, bet ir jas priėmusiam Kupiškio miestui. Tą savo kalboje akcentavo Kupiškio vicemeras Algirdas Notkus. Jis džiaugėsi, kad po visą Lietuvą kariai paskleis žinią apie nuostabų gamtos kampelį Kupiškio marių salą. Jis linkėjo geros šventės Kupiškio krašte.

Po sveikinimo kalbų buvo iškilmingai pakelta žaidynių vėliava ir iš senovinės patrankos iššautos trys salvės. Pirmoji – skirta Lietuvos valstybei, antroji – Lietuvos kariuomenei, trečioji – Krašto apsaugos savanorių pajėgoms.

Apie tai, kas svarbiau – taikliai mesti ar greitai bėgti?

Pirmoji rungtis – granatų mėtymo. Vos per kelias minutes ten, kur stovėjo iškilminga rikiuotė, išdygo granatų mėtymo sektorius su keturiomis zonomis, į kurias reikia pataikyti granatas. Kiekvienai zonai – po keturias. Pirmiausia karys turi įveikti maždaug 150 m distanciją, apsivilkęs amunicinę liemenę, nešinas G-36 automatu. Po to, iš po priedangos klūpomis mesti po keturias granatas į dvi artimesnes zonas. Toliau – vėl 150 m bėgte ir stovint mesti po keturias granatas į tolimesnius taikinius. Ir paskutiniosios dvi granatos skirtos mesti į tolį – kuo toliau karys jas numes, tuo daugiau taškų gaus. Galima mesti tik vieną granatą, taip taupant laiką. Užduočiai įveikti skirta 8 min. Tačiau jei kariai neviršija 4 min 30 s limito, gauna papildomus 6 taškus: tiek, kiek už vieną taiklų granatos metimą į tolimiausiąją zoną. Jei viršija limitą – 6 taškai atimami. Įdomu, kad mesdami granatas į artimesnius sektorius klūpomis, kariai jų nematė: zonas dengė priedanga, tad čia viską lėmė gera nuojauta ir įgudimas. Kol kariai treniravosi, rungties arbitrai išdavė šios užduoties subtilybes: patyrę kariai žino, kad svarbiausia ne greitai bėgti, o taikliai mesti granatas: mat vienas taiklus metimas duoda taškų tiek, kiek sutaupyta pusė minutės bėgimo trasoje. Tad verta geriau prisitaikyti, nei bet kaip, bet greitai išmėtyti granatas. Kad granatos tiksliau skrietų į taikinius, kariai turi savų prietarų. Antai vienas jų, prieš mesdamas, granatą net pabučiuodavo. Sunku spręsti, kiek tai lėmė rezultatą, tačiau šis karys granatas mėtė pakankamai taikliai. O štai Vyčio apygardos 5-osios rinktinės kariai į rungtį atsinešė rankštuostį granatoms valyti. Ir ši priemonė pasiteisino: sausą granatą patogiau sugniaužti saujoje.

Galiūnų rungtis – emocijų ir azarto proveržis

Per kiek laiko keturiese pastumtumėte sunkvežimį į įkalnę? Tikrai ne minutę ar dvi. O kiek laiko užtruktų pakrauti dvi dešimtis smėlio maišų į sunkvežimio priekaba? O traktoriaus padangą per kiek iš vietos dviese pajudintumėte? Tikriausiai visų šių užduočių vykdymas užtruktų kokią valandą. O kur dar sužeisti draugo gabenimas neštuvais, ar amunicijos dėžių transportavimas šliaužte? Kariai tai sugeba atlikti vos per tris su puse minutės. Galiūnų rungties užduotys sugalvotos ne šiaip sau, ne pasipuikuoti jėga ar šaunumu. Tokie įgūdžiai pravartūs ir statant užtvarą ar barikadą priešams, evakuojant iš mūšio lauko sužeistuosius, nuo kelio šalinant kliūtis. Ši labai emocinga ir įdomi rungtis sutelkė itin gausų būrį žiūrovų. Saviškius rinktinių kariai palaikė šūksniais, o varžovus erzino: „Vadas sakė, atšaukta!“ ir panašiais riksmais. Tik vargu, ar susitelkę užduočiai kariai juos girdėjo. Jie labiau sekė komandos vadovo nurodymus. O šie griežti: štai vartančiam padangą kariui vadovo motyvacija: „Nesistengsi, visą likusį gyvenimą jaunesniuoju eiliniu vaikščiosi!“. Komandų įgūdžiai ir distancijos įveikimo rezultatai buvo įspūdingi: nugalėtojų rezultatas: 3 min. 24 s, o prizininkų trejetas faktiškai „išlipo“ iš 3 min. 40 s. Antrąją nuo trečiosios, ir trečiąją nuo ketvirtosios vietų teskyrė vos kelios sekundės.

Ne mažiau emocinga buvo ir svarsčių kilnojimo rungtis, kurioje kiekvieną rinktinę atstovavo trys kariai, kurių kiekvienas svarstį kėlė po tris minutes. Besidomintys šia sporto šaka, čia besivaržantį išvydo ne vieną Lietuvoje ir užsienyje žinomą svarstininką. Puikiai pasirodė ir Vyčio apygardos 5-osios rinktinės svarsčių kilnotojai, kurie šioje rungtyje iškovojo antrąją vietą.

Karinis biatlonas – neprognozuojamas

Viena sudėtingiausių rungčių tapo karinis biatlonas. Beje, už šios rungties distancijos įrengimą buvo atsakingi mūsiškiai – Vyčio apygardos 506-osios kuopos kariai savanoriai. Ši rungtis buvo tarsi loterija. Jos distancija – 750 m bėgimo takas ir dvi užduotys: išardyti ir surinkti automatinį ginklą bei penkis kartus pataikyti į taikinį, šaudant pneumatiniu šautuvu. Už kiekvieną netaiklų šūvį, kaip ir įprastiniame biatlone – baudos ratas. Kariniame biatlone tokio rato ilgis – 110 m. Taigi, karys, visus penkis kartus nepataikęs, turėtų dar papildomai nubėgti 550 m. Atrodytų, kas gi čia tokio? Tačiau „Uošvės liežuvio“ sala toli gražu neprimena stalo: čia stačios įkalnės bei šiokie tokie nuolydžio ruožai. Taigi, ir pagrindinę, ir baudos ratų distanciją kariai bėgo gerokai raižyta vietove. Ir apsirengę ne patogia bėgikų apranga, o pilna karine apranga, dar ir su šarvine liemene. Taigi, ši rungtis tapo tikru iššūkiu. Kurioje kiekvienas taiklus šūvis buvo aukso vertės. Mat rasti tokią vietą šaudymo rungčiai, kuri  būtų saugi žiūrovams ir atsitiktiniams salos lankytojams, buvo nelengva. Ji buvo rasta ežero pakrantėje, ir kariai šaudė atsisukę į ežerą.

Deja, šaudymo užduotį visiškai neprognozuojama darė permainingas vėjas. Kariai, stebėdami vienas po kito po penkis baudos ratus sukančius rungties dalyvius svarstė: „Vienas šūvis prisitaikymui, antrą  jau galima koreguoti... Bet pasikeitė vėjas... Ir vėl nepataikė“. O vėjas išties buvo stiprus, besikeičiančios krypties ir gūsingas. Tad netgi taiklumu garsėjantys šios rungties dalyviai suko vieną baudos ratą po kito. O žiūrovai jau sirgo nebe už savo rinktinių karius. Jie sirgo už kiekvieną taiklų šūvį, kad kariui tektų kuo mažiau alinančių baudos ratų.

Yra ką veikti ir šeimoms, ir draugams

Krašto apsaugos savanorių pajėgų sporto žaidynės – šventė ne tik kariams, bet ir jų šeimų nariams, sirgaliams, kupiškenams. Tad ir jiems buvo pasiūlyta įdomių nekonkursinių rungčių. Vaikų eilutė nusidriekė pasivaržyti, kuris taikliau mėtys granatas, ar toliau nusvies kario kerzinį batą. Puikiai įrengtuose sektoriuose rankos taiklumą bandė smiginio meistrai. O kur dar galimybė sirgti už besivaržančius karius, sekti permainingą rinktinių kovą turnyrinėje lentelėje.

Be to, ir „Uošvės saloje“ yra kur akis paganyti: čia pasodinta per 200 įdomiausių augalų iš įvairių pasaulio kampelių. Ir nuostabios rožės, ir mums įprasti, ir ypatingi ąžuolai, juodalksniai ir egzotiški medeliai bei krūmai. Prie kiekvieno jų lentelė su pavadinimu. Tad netgi šiaip jau nesidomintys augalais, turėjo kur paganyti akį ir praplėsti akiratį.

Po sportinių kovų jų rezultatus buvo galima aptarti šaunioje vakaronėje. O antrąją žaidynių dieną laukė ne mažiau intriguojančios rungtys. Juolab, kad turnyrinės lentelės viršuje buvo labai ankšta. Nuo varžovų gerokai nutolo dvi komandos lyderės: Didžiosios Kovos apygardos 8-oji rinktinė ir Dainavos apygardos 1-oji rinktinė. O štai Vyčio apygardos 5-oji rinktinė buvo ketvirta, tačiau tik vienu tašku atsilikdama nuo trečiojoje vietoje esančių Žemaičių apygardos 3-osios rinktinės karių.

Virvės traukimo rungtis sutraukė sirgalių būrį

Antrąją varžybų dieną laukė dvi svarbios rungtys: vyrų karinė penkiakovė ir ypač emocingos virvės traukimo varžybos. Kadangi anksčiau virvės traukimo Lietuvos čempionato etapai vykdavo ir Rokiškyje, tai pasižiūrėti varžybų atvykę rokiškėnai įvairiose komandose galėjo išvysti daug žinomų veidų. Įskaitant ir šios sporto šakos legendą teisėją Romualdą Dunauską.

Virvės traukimo rungtis sutraukė kone visą palapinių miestelį.  Kokios aistros čia virė, kaip buvo skanduojama palaikant savosios rinktinės virvės traukėjus. O Vyčio apygardos 5-osios rinktinės kariai ir šventės svečiai turėjo daug progų džiaugtis: rinktinės virvės traukėjai laimėjo vieną susitikimą po kito. Ne mažiau palaikymo šūksnių sulaukė ir braliukai latviai. Mat nuo jų nusisuko Fortūna ir traukiant burtus išpuolė traukti virvę porą kartų iš eilės, be jokio atokvėpio. Latviai labai stengėsi, tačiau nuovargis darė savo. Užtat sirgaliai audringai palaikė juos, gerbdami už kovingumą.

O Vyčio apygardos 5-osios rinktinės komanda užtikrintai nužygiavo link finalo. O čia kova buvo ypač atkakli: ir mūsiškiai, ir jų varžovai – Žemaičių apygardos 3-oji rinktinė, iki finalo nuėjusios ilgą kelią, jau buvo pavargę, bet finalui atidavė visas jėgas. Deja, abu kartus buvo stipresni Klaipėdos krašto kariai. Tiesa, Vyčio apygardos rinktinė turėjo šansą išlyginti rezultatą, kai teisėjas paskelbė, kad vieno traukimo rezultatas nebus įskaitytas ir virvę komandoms teks traukti iš naujo. Tačiau ir tąkart, po labai atkaklios kovos, pranašesni buvo žemaičiai.

Tačiau Vyčio apygardos rinktinė pelnė labai svarbius taškus ir neleido konkurentams dėl trečiosios vietos atsiplėšti.

Nuo pirmosios vietos skyrė… keturios sekundės

Lemiama buvo karinės penkiakovės rungtis. Jos ilga trąsa apie beveik visą „Uošvės liežuvio“ salą prasidėjo atsispaudimų užduotimi. Toliau: svarsčio kilnojimo, granatų mėtymo ir kliūčių ruožo įveikimo bei bėgimo rungtys. Šioje rungtyje kiekvienos rinktinės komandą sudarė po du karius. Ir čia sėkmė vėl lydėjo Vyčio apygardos 5-osios rinktinės karius: jie užėmė antrąją vietą, kartu užsitikrindami ir trečiąją vietą bendrojoje įskaitoje. Paskelbus rezultatus, paaiškėjo, kad nuo lyderių mūsiškės rinktinės kariai tokioje ilgoje ir sudėtingoje distancijoje atsiliko vos… keturias sekundes.

O turnyrinės lentelės viršuje buvo dar karščiau: ir pirmąją, ir antrąją vietas užėmusios rinktinės surinko po lygiai – po 80 taškų. Pergalę sostinės kariams lėmė didesnis rungtyse laimėtų pirmųjų vietų skaičius.

„Rokiškio Sirena“ primena, kad į žaidynių rezultatus buvo įtrauktos geriausio pėstininkų skyriaus varžybos, kurias laimėjo Vyčio apygardos 5-oji rinktinė, bei „Žvalgo tako“ varžybų rezultatai. Taip pat, be jau minėtųjų rungčių, rinktinės varžėsi ir 3x3 krepšinio, moterų karinės penkiakovės, viso 10 rungčių varžybose. Kaip jau minėta, Vyčio apygardos 5-oji rinktinė laimėjo geriausio pėstininkų skyriaus varžybas, antrąją vietą užėmė 3x3 krepšinio, virvės traukimo, svarsčių kilnojimo, moteriškosios penkiakovės  ir vyrų karinės penkiakovės rungtyse. Tai ir lėmė jai bendrosios įskaitos trečiąją vietą.

Kūrė tradicijas

Apdovanoti žaidynių nugalėtojų atvyko ne tik Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadas pulkininkas D. Pašvenskas, bet ir Lietuvos kariuomenės Mokymo ir doktrinų valdybos vadas brigados generolas Gintautas Zenkevičius. Pastarasis, sveikindamas karius, pabrėžė, kad savanorių žaidynės prasidėjo 1991 m.  liepos 6-ąją neatisitiktinai. Iki tol, kol Lietuva atgavo Nepriklausomybę, ši diena nebuvo švenčiama. Taigi ir jos tradicijų nebuvo. O 1991 m. jauna Lietuvos kariuomenė, tuo metu sudaryta tik iš karių savanorių, nusprendė įnešti savo indėlį į Valstybės dienos minėjimo tradicijų kūrimą. Todėl Krašto apsaugos savanorių pajėgų sporto žaidynės, kurios kitąmet bus jubiliejinės – 30-osios – turi didžiulęreikšmę ne tik patiems kariams, bet ir Lietuvos visuomenei.

Kupiškio rajono meras Dainius Bardauskas sakė, kad labai norėtų, jog ir kitąmet karių savanorių žaidynės vyktų Kupiškyje. Jis pajuokavo, kad politikai mėgsta žadėti, tad jis, siekdamas, kad ir kitąmet kariai rinktųsi Kupiškyje, pažadąs netgi savo prizus žaidynėms įsteigti. Deja, tačiau į Kupiškį žaidynės bent jau kitąmet tikrai negrįš – jų vėliavą iškilmingos ceremonijos metu Vyčio apygardos 5-oji rinktinė atidavė Dainavos apygardos 1-ajai rinktinei.

Pagerbti rinktinių vadai

O ši graži šventė užsibaigė dar viena iškilminga ceremonija: Lietuvos kariuomenės medaliu kariams ir civiliams „Šimtas metų atkurtai Lietuvos kariuomenei“ už reikšmingą indėlį atkuriant Lietuvos kariuomenę bei asmeninį pasiaukojimą vykdant pavestas užduotis, buvo apdovanoti Dariaus ir Girėno apygardos 2-oji rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Ričardas Stakelis, Žemaičių apygardos 3-osios rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Mindaugą Stackevičius, Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Mantas Juozaitis bei Vyčio apygardos 5-osios rinktinės vadą pulkininką leitenantą Vidą Zabielą.

Kariai nustebino drausme ir pagarba

Po renginio kalbintas Kupiškio rajono meras D. Bardauskas neslėpė, kad jis labai patenkintas, jog rengti karių savanorių žaidynėms buvo pasirinktas būtent Kupiškis. Be to, jis, kaip ir daugelis svečių, stebėjosi karių pagarba šventės šeimininkams: nors per šias dienas „Uošvės liežuvį“ aplankė minios žmonių, tačiau visoje saloje nebuvo nė vienos ne vietoje paliktos šiukšlės. „Štai ką reiškia drausmė“, – sakė meras.

Bendrystė slypi detalėse

Apie tai, kad Krašto apsaugos savanorių pajėgų vado pulkininko D. Pašvensko žodžiai apie karių savanorių bendrystę ir draugiškumą nėra tik skambūs palinkėjimai, rodo šventės detalės, kurios paprastai prasprūsta pro jų dalyvių ir žiūrovų akis. Štai besiskirstant šventės dalyviams iš tolimo Lietuvos kampelio atvykusios karės pabandė užvesti savo automobilį. Ir suprato, kad jam išsikrovė akumuliatorius. Kaip atgaivinti gyvybės ženklų nerodančią mašiną? Į ką kreiptis pagalbos taip toli nuo namų? Karėms nereikėjo tuo rūpintis. Pro šalį ėję Vyčio apygardos 5-osios rinktinės kariai iš karto pastebėjo, kad kolegėms atsitiko nelaimė. Jie kaip mat pasisiūlė padėti. Bemat atsirado ir „krokodilai“, ir automobilis, prie kurio akumuliatoriaus jie buvo prijungti. Visa pagalbos operacija neužtruko ir penkių minučių. Tikėkimės, kad viešnioms sėkmingai pavyko pasiekti namus

 

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video