„Galukiemis“ dar kartą įrodė: teiginiai, kad šalies rajonuose nėra kultūros – mitas (foto) (0)

Kamajų Respublikai šiemet minint 120-ąsias metines, savaitgalį miestelyje šurmuliuoja tradicinė šventė „Kuc kuc Kamajuos“ su tradiciniais koncertais, baronkų ir naminės duonos pilna muge bei... toli gražu netradiciniu „Galukiemiu“. Šiemet gatvės gale stūksančio kluono šeimininkai šventinę trijų dienų programą papildė edukacijomis: „Kas sudėjo kraitelę dainų...“, „Laiškai“, o štai pakvietę į susitikimą su fotografijų parodos „Sekma diena“, neseniai grįžusios iš Liuksemburgo, autoriais, „iššovė“ kaip reikiant ir vėl įrodė, kad aukšto lygio kultūra gyvuoja ne tik Vilniuje.

Paroda – apie žmones

Šeštadienio popietę „Galukiemio“ svirno sienos buvo nukabintos žmonių portretinėmis fotografijomis, o ant stalų nugulė nuotraukų albumai su atvirlaiškiais. Susirinkusius pasveikinusi svirno šeimininkė Daiva Mickūnienė sujungė taškus: „Gera, kai gali apkabinti žmogų, matyti jo akis, bet jei to tegalima padaryti, labai gera žodžius išsakyti laiškais. Todėl šiandien mes rašysime atvirlaiškius, linkėjimus, sveikinimus ar, tiesiog, gražius žodžius, o kartu ir žiūrėsime žmonėms į akis, į „Galukiemio“ draugų, fotografų Artūro Morozovo ir Tado Kazakevičiaus projektą, fotografijų parodos „Sekma diena“ portretus“.

Idėjos pradžią prisiminęs A. Morozovas sakė, kad projektas „gimė“ Covid-19 pandemijos metu, kai visi žmonės buvo izoliuoti namuose arba slėpėsi po kaukėmis.

„Mūsų fotografijos žanrui – žmonių fotografams – buvo labai sunku, kai visi užsidarė... Ir tik po kurio laiko, kai po truputį pradėjo viskas laisvėti, pamatėme, kad bažnyčios yra ta vieta, į kurią renkasi žmonės ir jie visada būna pasitempę, gražūs, šiek tiek šventiškai nusiteikę. Taip atsirado projektas „Sekma diena“. Čia atvežta tik dalis fotografijų, bet jos yra iš įvairių regionų: Dzūkijos, Aukštaitijos, truputį Suvalkijos. Netgi Jums pažįstamų veidų bus matyti, kadangi yra užfiksuotų jūžintiškių, Salų ir Kamajų gyventojų“, – kalbėjo vienas autorių, kuris, kaip paaiškėjo jau asmeninio pokalbio metu, vaikystės dienas leido Jūžintuose pas senelius.

Geriausiai atsiskleidžia miesteliuose

Fotografas šypsojosi – ši paroda, ši fotografijų serija yra nemažai apkeliavusi: buvo eksponuota užsienyje, daugelyje Lietuvos miestų, bet autoriaus akimis žiūrint, niekur taip puikiai ji „nesijaučia“, kaip eksponuojama mažose erdvėse – daržinėje ar kluone.

„Tą ypatingai pajautėme Musteikiuose, kaimo daržinėje. Ji nebuvo kurta specialiai tam, tiesiog – yra nuotraukų serija, kai norėjome darbo, norėjome išlikti kaip fotografai, bet tą ribojo nepalankios aplinkybės“, – apie tuometinius iššūkius kalbėjo A. Morozovas prisiminęs dar ir kitus: kaip nepatikliai į fotografus žiūri paprasti žmonės, nes nesupranta, kodėl juos kažkas nori fotografuoti.

Pasak pašnekovo, nesąmonė yra teigti, jog šalies regionuose nėra kultūros – dauguma autorių mielai išveža savo kūrinius iš Vilniaus ir balta spalva nudažytų institucijų, muziejų sienų į visai kitokias erdves, nes patys tada jaučiasi „kultūriškai pamaitinti“.

Būdas pažinti žmones

A. Morozovo teigimu, fotografijos menas yra geriausias būdas pažinti žmogų, jį tyrinėti. Ir nors parodos ciklas vadinasi „Sekma diena“, o autoriai kalba daugiausiai apie sekmadienį į pamaldas besirenkančius žmones, visgi jų gretose yra ir keletas buitiškų kadrų žmonių namuose.

Autorius atskleidžia, kad tai padaryti pavyko ne pirmojo susitikimo metu: „Fotografui labai svarbu rasti priėjimą prie žmogaus. Jei pasibelsi į namų duris ir sakysi, kad nori žmogų nufotografuoti, tai tikrai užtrenks duris prieš nosį ir pasiųs tave po velnių. Tad pasiėmę didelę, senovinę kamerą pasistatydavome ją prie bažnyčios, paruošdavome suolelį, už jo – baltą foną ir po pamaldų kviesdavome žmones prieiti, prisėsti – vienam ar su kaimynu, artimuoju. Ir jie visai mielai tą darė. Grįžę namo atspausdindavom nuotraukas ir veždavome atgal tiems žmonėms. Čia buvo įdomus momentas, nes dauguma jų sakė, kad po kokių 30 metų vėl turi ką įsiklijuoti į šeimos albumą... Ir tik tada, kai nuveži tą nuotrauką, jauti jau visai kitokį ryšį: tave priima į namus, paklausom įvairių gyvenimo istorijų, užsimezga ryšys“.

Pašnekovo teigimu, būtent menas turi gebėjimą užčiuopti kažką universalaus, ypač, kai neramiais laikais žmonėms reikia kažko terapinio ir bandančio sujungti.

P. S. „Galukiemio“ šventė susirinkusius sudomino eksponuojama privačia, net 300 skirtingų atvirlaiškių kolekcija, tačiau apie tai – atskirame „Rokiškio Sirena“ straipsnyje.