Sausio 13-oji. Po trisdešimties metų. Autentiškumo, savasties ir orumo paieškos (10)

Publikuota: 2021-01-12 Kategorija: Politika
Sausio 13-oji. Po trisdešimties metų. Autentiškumo, savasties ir orumo paieškos
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Sausio 13-oji. Pilėnų auka ar drąsios tautos pergalė? Pasiaukojimo didybė, ar laisvos valios triumfas prieš konvulsijose besitampantį režimą? Istorija pasakojama tuomet, kai nuo lemtingųjų įvykių užaugo ištisa karta, nemačiusi draugovininko gatvėje, nenutempta į kirpyklą, neišmesta iš universiteto ar darbo už „antisovietines pažiūras“.

Vienokia Sausio 13-oji buvo mūsų tėvų kartai, kuriai teko ir šimtatūkstantinių Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio mitingų didybė, ir kova kilometrinėje eilėje prie Adolfo Šapokos „Lietuvos istorijos“ knygos, ir rūsti Černbylio drama ir Sausio dienomis subrendusi skaudi tiesa – tas laisvės nevertas, kas negina jos.

„Skaitykite laikmečio ženklus“, – viena mano mėgstamiausių šv. Jono Pauliaus II, tų įvykių amžininko (iš dalies ir katalizatoriaus) citatų. Simboliška, kad šiemet, per labai trumpą pirmąją sausio dekadą susikaupė tiek įvykių, kurie yra arba ano laikmečio ženklai, arba jo tąsa, arba išmoktos (o kartais ir labai greitai bei patogiai pamirštos) pamokos ir nebejuntamas skirtumas tarp prigimtinių žmogaus ir, atleiskite, karpio prekybos centro akvariume teisių.

Viena vertus, tuo galime pasidžiaugti. Užauginome ištisą kartą žmonių, kurie yra bent jau laisvesni už mus. Mus augino drąsos ir pareigos žmonėmis, atsakomybės žmonėmis. Tais, kurie augome nutylėjimų, baimės, bet ir pasipriešinimo fone. Pykstama, kad mums sunku būti atvirais. Išties sunku, ypač, kai tu nuo trejų metukų mokomas apie ką kalbėti, apie ką patylėti. Kai tai, ko mokyta sovietinėje mokykloje, ir ko mokyta namuose – kardinaliai skirtinga. Kai mokykloje apie tapimo spaliuku dieną pasakojama kaip apie didžiausią šventę, o grįžus namo su ta nelemta penkiakampe žvaigždele, pamatai rūsčius namiškių veidus. Kai po ilgokos pertraukos 1987-aisiais į Rokiškį atvykusiam vyskupui beri po kojomis gėlytes su savo klasioke Renata vienoje poroje, bet apie tai niekados nekalbėjome mokykloje, nors Renata sėdėjo antrame suole, tiesiai man už nugaros. Nors 1987-aisiais man, kaip ir Renatai, tebuvo... aštuoneri. Mes aštuonerių jau žinojome, apie ką reikia kalbėti, apie ką patylėti. Žinojo ir mūsų tėvai.

Ir dar visai neseniai, prieš ketverius metus, abu su vyru pajutome to žinojimo kainą. Kai rengiantis bažnytinei santuokai prireikė Krikšto metrikų. Aš, kaip ir daugelis sovietmečio vaikų, nors gimiau Rokiškyje, čia gyveno mano šeima, buvau krikštyta toliau nuo visa matančių akių. Panemunėlyje. Man pasisekė: bent Krikšto faktas buvo įrašytas bažnyčos metrikų knygoje. Būsimam vyrui „nuskilo“ mažiau: jo Krikšto įrašų beieškodamas tuometinis Juodupės klebonas ne tik išvertė visą bažnytinį archyvą, bet ir skambino senutėliam, dabar jau pas Viešpatį iškeliavusiam, dvasininkui Pranciškui Sabaliauskui. Senelis kunigas jaunam savo kolegai pasakė: „Vaikeli, pusės Juodupės Krikšto metrikų nėra. Tas kraštas buvo raudonas raudonas“... Mums su vyru „nusikilo“ bent tiek, kad mes apskritai buvome pakrikštyti. Ne taip, kaip vienos mokytojos dukra: krikštatėviai pavežiojo ją po Rokiškio apylinkes, o paskui grįžę pasakė, kad vaikelį pakrikštijo. Jokių įrodymų: krikšto pažymėjimų, nuotraukų gamtoje ir bažnyčioje nebuvo. Patyliukais, po pamaldų, patamsėliais prasmukdavo krikštatėviai su mažyliu, gal dar tėvai, ir... viskas. Tai dabar Krikštas suvokiamas kaip teminė šventė, su fotosesijomis, animatoriais, puota. Tais laikais sovietinė sistema jį suvokė kaip mažą „šviesaus socialistinio rytojaus“ pralaimėjimą kovoje su „juodaskvernių religiniais prietarais“. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Va tas knirkiantis penkių mėnesių mažylis jau buvo žmogaus ir totalitarinės valstybės kovos laukas, trofėjus ir objektas.

Bet kaip lengvai ir paprastai mes tai pamiršome... Kai šiandien influenseriai, kurie ne tik neskaitė ir nesuprato Jungtinių tautų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, ir bažnyčioje nesilanko nuo žodžio „suvis“ (nes kaip gi kitaip jų nusišnekėjimuose atsirado svaiguliai apie švęstą vandenį? Kurio, jei jie bent kažkiek pasidomėję būtų, vietoje jau seniai stovi dezinfektanto buteliukas. Netgi aukodamas šv. Mišias kunigas rankas dažniausiai plauna ne vandeniu, o dezinfektantu. O vanduo ir ugnis 2020 m. Didįjį šeštadienį apskritai nebuvo šventinami), neskiria prigimtinės žmogaus teisės į sąžinės laisvę, nuo teisės apsilankyti spektalyje, nejučia suvokiame, kiek laisvuose žmonėse dar liko sovietizmo radioaktyvaus užkrato. Ir kad visuomenė tebeturi būti budri, saugodama pamatines žmogaus teises. Ne dėl močiučių, einančių į bažnyčią. Ne dėl influenserių, kurie ten neina (ir turi tam teisę), kritikuoja Bažnyčios sprendimus (irgi turi tam teisę), bet dėl savęs pačių. Nes prigimtinės žmogaus teisės yra aukščiau santvarkų, aukščiau pavienių žmonių pagrįstų ar nepagrįstų nuomonių. Jos yra stulpai, ant kurių laikosi laisva, ori visuomenė. Ir nedemokratijos, nepagarbos žmogaus teisėms apraiškos, totalus nesupratimas, kas tos teisės yra, manymas, kad kažkokių, kad ir pačių kilniausių tikslų vediniems, galima jas pažeisti, paminti prigimtinį žmogaus orumą, jo apsisprendimo laisvę, laisvą valią, yra sprogstamasis užtaisas. Nes kiekvienas iš dviejų baisiausių žmonijos totalitarinių režimų – nacizmas ir komunizmas – siūlė tik „pačius kilniausius“ (pagal tuometės visuomenės sugedimo laipsnį, žinoma) tikslus. Jiems lenkėsi ir mokslas, ir filosofija, jiems odes giedojo tuometė spauda ir kinas. Tie režimai irgi skelbė visuotinės pažangos kultą, kitokias pažiūras laikydami beviltiškomis atgyvenomis. Ir jų – tų aukščiausių tikslų – vardan paaukojo milijonus žmonių gyvybių. O Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, priimta 1948-aisiais, po visa naikinančios šių režimų sandūros, yra ne tik aukščiausią imperatyvią galią turintis teisės aktas, bet ir žmogaus vertybių sąvadas. Ir pagal jį turime tikrinti ir vertinti ne tik komunistinę praeitį, bet ir šiandienos laisvos visuomenės tikrovę. Ir vis labiau populiarėjantys George Orvell kūriniai „Gyvulių ūkis“ bei „1984-ieji“ yra niūrus ženklas, kad tos temos vis dar aktualios laisvoje visuomenėje, gyvenančioje laikmetį, kuris kitados buvo apibūdintas kaip „istorijos pabaiga“.

Laisvėje užaugusi karta nenori tikrinti. Ji nori „šventę švęsti“. Naudotis tų didingų dienų pergalės vaisiais. Žvakutes languose suvokdama kaip duoklę tradicijoms, tradicinio gedėjimo apraiškas. Skiriasi ir suvokimas: vyresniesiems Sausio 13-oji buvo antrieji Pilėnai. Šventa auka ateities kartų vardan. Kaip pokario Laisvės kovos, liūdnos savo pasmerktumo tragizmu, ir šviesios viltimi, liudijančios pasauliui, kad ne savo noru pasirinkome vergystės jungą. Kad „realpolitik“ realijoms pasidavęs ir sandėrį su šėtonu sudaręs pasaulis, neapgynęs tiesos, mums skolingas laisvę. Kad tauta priešinosi. Iš pradžių ginklu. Paskui – žodžio ir sąžinės laisvės galia. Tų prigimtinių žmogaus teisių galia. Kuri virto neginkluotu pasipriešinimu. Ir to pasipriešinimo naštą garbingai, nuo pirmosios iki paskutinės okupacijos minutės, nešė vienintelė organizacija – Lietuvos katalikų bažnyčia. Ji buvo drąsos ir sąžinės balsas ten, kur kiti arba buvo nutildyti, arba patys tylėjo, kurdami organizacinius ir asmeninius sandėrius su šėtonu. Ir mano rankose bekompromisės kovos už žmogaus teises liudijimas – maldaknygė, močiutės padovanota 1985-asiais. Puikiausias religijos ir žodžio laisvės derinys, istorinėje literatūroje žinomas „samizdato“ arba „savilaidos“ vardu. Ir Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, sukurta pagal Rusijos disidentų „Einamųjų įvykių kronikos“ pavyzdį, yra žmogaus teisių pažeidimų Sovietų sąjungoje sąvadas, turėjęs sprogstamąją galią laisvajame Vakarų pasaulyje, nemažai prisidėjusi prie to, kad Lotynų Amerikoje taip ir neįsigalėjo marksistiniai režimai. Ir šiandien Bažnyčios bei mūsų vyskupijos aktualija yra kunigo Alfonso Lipniūno, nacių įkalinto Štuthofo koncentracijos stovykloje ir mirusio, beatifikacijos byla. Kai šiandien jauniems visuomenės „entuziastams“ dar kils mintis kažką riboti ir drausti, vertėtų prisiminti ir jo pavyzdį. Juk ne už gražias akis jaunas dvasininkas atsidūrė koncentracijos stovykloje. Jis buvo suimtas, nes ragino Lietuvos jaunimą nestoti į nacių kuriamą SS legioną, nesusitepti rankų ir sielos šlykščia kolaboravimo nuodėme. Ir kai dabar kyla kažkam noras priekaištauti Bažnyčiai dėl pamaldų, dera prisiminti, kad ne iš savo namų rūsio A. Lipniūnas agitavo. Jis agitavo iš bažnyčios sakyklos. O taip, ir karo, ir epidemijų metu pamaldos vykdavo. Ir jos buvo ne tik žmonių susirinkimo vieta, bet ir vieta, kurioje buvo skleidžiama tiesa, primenamos bendražmogiškosios vertybės. Todėl sąžinės laisvė tokia neparanki visiems, kurie nori reguliuoti kitų žmonių gyvenimą.

Su didžiausia pagarba šiandien turime nulenkti galvą ir prieš savo tikėjimo brolius: stačiatikius, sentikius, judėjus. Jų dvasinių lyderių indėlis į tai, kad rusų, žydų kilmės žmonės taptų mūsų bendrapiliečiais, su meile ir pasitikėjimu priimtų laisvos Lietuvos idėją, buvo milžiniškas. Kaip ir jų pasmerkimas tiems, kurie Sausio 13-ąją atsuko okupantų ginklus prieš savo valstybės, visuomenės ir tautos žmones. Mūsų tikėjimo brolių, kiekvienos iš devynių valstybės pripažintų konfesijų atstovų, parama laisvei, lojalumas jaunai valstybei buvo didžiulis meilės, brandos, atsakomybės ženklas.

Sąžinės laisvė buvo pirmoji, kurią Atgimimo metais pavyko visiškai atkariauti. Tik po jos sekė kitos: žodžio, susirinkimų, politinių pažiūrų laisvės. Prisiminkite, kokia sensacija tapo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamojo susirinkimo tiesioginė transliacija 1988 m. spalį, ir vos po dienos – kardinolo Vincento Sladkevičiaus prie uždarytų Katedros durų aukotos šv. Mišios. Tai buvo žmonių mąstymo perversmas. Tai, kas penkiasdešimt metų buvo kalbama patyliukais, išsiveržė tiesa.

Žmogaus orumas augo, kartu su jo teisių suvokimu. Tos teisės pražydo šimtatūkstantiniais Sąjūdžio mitingais, Baltijos keliu. Laisve mums, jos vaikams, dainuoti „Grįžtu namo, kol saulė dar nenusileido“, „Ko verkiam ir dejuojame, ko slapstomės pakampėmis“. Teisę atsisakyti pionieriaus kaklaraiščio (teisės atsisakyti spaliuko žvaigždutės mes neturėjome). Vietoj „Elektrėnų žiburIAI“ be jokio pasmerkimo klausytis roko muzikos. Atgavome savo istoriją, kaip tapatybės ir savasties ženklą.

Tos laisvės augino žmogaus ir piliečio drąsą, stuburą ir viena kitą pastiprindamos, paremdamos, palaikydamos. Kiekviena žmogaus teisė yra svarbi ir nepamainoma dėl to, kad ji formuoja žmogaus orumą. Kaip kito žmogaus orumo samprata, pažvelkime į laiko skalėje gana artimus įvykius: Černobylio katastrofą ir Sausio 13-ąją. Štai dabar rodomas serialas „Černobylis“, ganėtinai tiksliai vaizduojantis kovą su didžiule technogenine katastrofa, kaip visišką valdžios neveiksnumą ir nežmonišką visuomenės pasiaukojimą. O ar kas nors pasivargina klausti, kaip atsirado tas pasiaukojimas? Tas „pasiaukojimasׅ“ – tai raudonas šaukimo lapelis, kuriam nebuvo galima nepaklusti. Likvidatoriai į Černobylį vyko ne iš geros valios, ne iš patriotizmo. Ir tie sovietų kareiviukai, šiupeliais mėžę reaktoriaus gabalus ten, kur įstrigo, atleiskite, robotas mėnuleigis, ant žmonijos gerovės aukuro nesiaukojo patys. Jų net neklausė. Jų pasiaukojimo pasirinkimo nebuvo. Davė šiupelį, ir eik. Todėl kiekvienam jaunam žmogui šiandien reikia būtinai pasižiūrėti šį serialą, kai kyla graudulys dėl to, kad negali nusipirkti savo pamėgto burgerio ar valdžia mieste nepristato pramogų pagal kiekvieno pageidavimą. Tavo tėvų karta net pasirinkimo neturėjo: tu gimei tik dėl to, kad tavo tėtis, buvęs Sovietų sąjungos pilietis, yra tas, kuriam reaktoriaus ir šiupelio ar Afganistano loterijoje pavyko ištraukti laimingą bilietą.
Sausio 13-oji buvo kokybiškai kitokia. Šimtatūkstantinės minios ginti televizijos bokšto ir parlamento atėjo pačios. Niekieno nesuvarytos. Laisvi ir orūs žmonės stojo prieš tankus. Jų ginklai buvo dainos ir ta, nelemta, dabar taip nepatogi, malda.

Pirmųjų mūsų karių savanorių priesaika tada, kai Vilniaus gatvėmis važinėjo tankai. Medininkų tragedija. Vos po kelių mėnesių, 1991 m. rugsėjo 17-ąją Lietuva tapo Jungtinių tautų nare. Tai Lietuvos valstybingumo pripažinimas de jure. Sunkios ir sudėtingos derybos dėl sovietinės kariuomenės išvedimo. Kai mūsų Laisvė tapo ne tik de jure, bet ir de facto.  Ir po to sekęs labai svarbus ženklas: 1993 m. rugpjūčio 31-ąją Lietuvą paliko paskutinis sovietinės armijos karys, o rugsėjo 4-ąją Vilniaus oro uoste nusileido AlItalia lėktuvas, atskraidinęs popiežių Joną Paulių II. Vieną pirmųjų pasaulio lyderių, į mūsų šalį atvykusį vizito. Ir kaip jis pasveikino mūsų tautą, pabučiavęs Lietuvos žemę? „Lietuva – tyli liudininkė karštos meilės religijos laisvei, kuri, kaip ne kartą pabrėžiau, yra visų kitų žmogiškų ir visuomeninių laisvių pagrindas“, – kalbėjo popiežius. Ir jis buvo visiškai teisus: per penkiasdešimt metų okupacijos visuomenė nesugebėjo apginti ir išsaugoti ar atkovoti (bent jau dalinai) jokios kitos teisės ir laisvės, išskyrus (kad ir su išlygomis), sąžinės laisvę. Mūsų, kaip ir kitos, tauta ir nacių, ir Sovietų sąjungos okupacijos sąlygomis neturėjo nė vienos „pažangaus“, nuo „religinių prietarų“ atsieto pasaulio sugeneruotos teisės: žodžio laisvės (prisiminkite sovietinę spaudą), susirinkimų laisvės, teisės reikšti politines pažiūras laisvės, laisvų rinkimų. Kodėl liko, kad ir nuolatos naikinama, ta vienintelė nepatogi, neprogresyvi sąžinės laisvė?

Laisvas gyvenimas dovanoja didžiulį gėrį. Gėrį, į kurį mus vedė ir Laisvės kovotojų auka, ir ilgi neginkluoto pasipriešinimo dešimtmečiai, ir Sausio 13-osios gynėjų drąsa ir pilietiškumas. Laisvas gyvenimas, laisva visuomenė kartu dovanoja ir daugybę pagundų, iš laisvo ir sotaus gyvenimo, elementaraus neišmanymo, savo populiarumo, savęs įtvirtinimo tikslais, pasikasinėti po visuomenės, demokratijos pamatais. Laisvė reikalauja kasdienio savęs tobulinimo, išmanymo, pastangų. Suvokti ir atskirti svarbius dalykus nuo antraeilių, įgeidžius nuo pamatinių vertybių. Suvokti teisės kalbėti skirtumą nuo noro nutildyti tuos, kurių nesupranti ar kurie tiesiog nepatinka. Suvokti skirtumą tarp prievartinio „pasiaukojimo“ ir laisvos valios. Ir branginti pamatines žmogaus teises, kaip esminę sąlygą tai valiai išreikšti. Būtent tai, o ne žvakutės languose, eilėraščiai ir koncertai, yra tikroji Sausio 13-osios dvasia.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video