Nebaidytų idiotų kraštas -10: taupysim sienai – kryžminsim ežius su gyvatėm (9)

Publikuota: 2021-08-03 Kategorija: Politika
Nebaidytų idiotų kraštas -10: taupysim sienai – kryžminsim ežius su gyvatėm
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Mano kaimo krautuvėlėj pardavinėjami tokie ledai, „Žirniukas“ su mielais pokštais ant pakuotės. Tai va, ant vienos pakuotės užrašyta: „Ką gautume sukryžminę ežį su gyvate? Metrą spygliuotos vielos“. Panašu, kad sienai tverti kokiam ištuštėjusiame Kauno zoologijos sode teks užveisti pradžiai po koloniją ežių ir gyvačių. Kitais būdais įsitaisyti koncertinos, panašu, kad mūsų kvailiausybė nesiruošia. Ir tvoros tverti mūsų „atvirų durų politikos“ apologetai nesiruošia. Iš kur žinau? Yra tam, kaip čia pasakius, daug netiesioginių įrodymų.

Kaip, atsiprašant, sušikti bet kokią idėją? Paprastas kaip grėblys mechanizmas: pasakyti, kad brangu, ir kad išvogs. Prieš porą mėnesių, kai tik užvirė migrantų krizė, mūsų ponia vidaus reikalų ministerė rėžė: siena kainuos 40 milijonų. Dvaro poetai užtraukė choru: „Brangi, brangi, tvorelė brangi. Tvorelės nebūtų, tai būtų pigi“. Dar keletas spieglių iš choro pakraščių bandė falcetais cypauti: „O jeigu sieną saugotume, tai ir kariuomenės neužtektų“.

Bet prastai mūsų kvailiausybė savo liaudį pažįsta. Aišku, sėdint kaip kalnų ereliui Kaukazo viršūnėje, stiklinio urvelio n-tajame aukšte ant sėdmaišio, viskas atrodo maža: ir troleibusai, ir stadionai, ir žmonės maži. Bet mūsų tauta juk ne veltui karių tauta. Reikėjo, Baltijos kely stovėjom. Reikėjo – prieš tankus susikibo rankomis. „Reikia“, – atsiduso babytė, kišdama ranką piniginėlėn, kurioje rožančius, anūkų nuotrauka ir pensija. Maždaug dešimtadalis ponios ministrės algos. „Mes jamam šitą sieną“, – atsiduso liaudis, nusispjovusi Baltarusijos pusėn „kad tu gude, nesulauktum!“. Liaudis ėmė iš sandėliukų traukti špakliuotes ir darbines pirštines: eisią savanoriškai sienos statyti, o plytas benešiodami, tuo pačiu ir paskaičiuosią, kad labai daug Vilniaus ponai nepavogtų. Kad netyčia vietoj mūsų visų sienos neišdygtų kokis naujas viešbutis, kaip kitados su nacionaliniu stadionu buvo.

Mūsų kariai savanoriai išėjo sienos saugoti. Gera pradžia – lengviau atsikvėpė liaudis. O išvydus ant nesaugomos sienos pirmus koncertinos ritinius, net lengviau ant širdies pasidarė. „Pagaliau ir šitie sofos riteriai išsijudino“, – pamanėme apie prie koncertinos besifotkinančius politikus. Aha, taigi taigi, kaipgis. Šįryt, lyg ir pajudėjo pirmieji ledai – per šimtą nelegalių migrantų parvyta per sieną atgal į Baltarusiją. Dar 180 papildė Lietuvoje priglaustųjų gretas.

Tuo geros žinios kaip ir baigėsi. Ir koncertina netikėtai baigėsi. Jos buvo suvis maždaug 5 km, o kadangi ji tveriama keliais sluoksniais, užteko tik maždaug 1,5 km. Iš 679 km. Neblogai taip, vienok. Žinoma, kariuomenė negali atiduoti visos turimos koncertinos. Valstybės tarnautojai dar į verslo įmones kreipėsi, ar tos neparduotų. Bet valdininkai ėmė ir apsigalvojo: jiems nebereikia. Su pusantro kilometro koncertinos Lietuva tapo pajuokos objektu. Ja mus ėmėsi šelpti estai ir ukrainiečiai.

Žodžiu, projektas „Didžioji lietuvių siena“, pretendavęs tapti kokiu devintuoju pasaulio stebuklu, gėdingai žlugo.

Tai gal kitose mūsų valstybės saugojimo srityse pasiekėm kažkokių apčiuopiamų rezultatų? Pasiekiem. Irako vyriausybė mūsų užsienio reikalų ministerį pasiuntė ant trijų raidžių. Svaigstama apie tai, kad reikia migrantus grąžinti. Kaip? Tam reikia readmisijos sutarčių, kurių, kaip netikėta, mes su Iraku kaip tik ir neturime. Spausti, kad pasirašytų? Kuriuo galu? Irako valdžia išplėtė miestų, iš kurių skraidinami migrantai-turistai į Baltarusiją sąrašą tikriausiai tam, kad kuo daugiau išvežtų, paskraidintų ir susigrąžintų? Kuria sėdynės vieta galvoja taip manantys?

Dar mūsų kvailiausybė paspango apie nepaprastąją padėtį. Jos reikia esą tam, kad mūsų kariai galėtų fiziškai migrantus sulaikyt. Argumentas niekinis: visų pirma, migrantų nereikia sulaikinėti, dauguma prisiduoda patys. Kur dėtis irakietei moteriai, vedinai trimis mažamečiais vaikais, kai vienintelis šeimos turtas – mineralinio vandes buteliukas? Varyti per Lietuvą autostopu į Vokietiją? Žinoma, yra ir erelių-sūrelių, kurie migrantų stovyklose neramumus kelia. Bet visumoje migrantai tvarkingai sulaikomi. Kokių dar papildomų įgaliojimų sulaikyti gali prireikti, jei įleidžiamas kiekvienas, kuris sugeba išvapėti stebuklingąjį žodį „asylum“? Nepaprastosios padėties reikia, vadinkime daiktus savaisiais vardais, kad būtų užčiaupti vyriausybės kritikai. Kad jūs daugiau nebematytumėt straipsnių iš serijos „Nebaidytų idiotų kraštas“. Nes savo kvailumą ir tingėjimą, silpnai bemaskuojamą beprasmiu pliurpimu kasdienėse spaudos konkurencijose, kitaip kvailiausybė nebegali paslėpti. Mažai bepadeda ir dvaro poetai. Viskas, ką gali dvaro žiniasklaida, tai tik laukti, ar nenubyrės koks viešinimo projekčiukų pinigėlis. Todėl ji dar kol kas kantriai tyli. Barstydama skaitytojų likučius ir tapdama vis labiau priklausoma nuo valdžios viešinimo pinigų. Ir kol kas mieliau rašo griaudžius straipsnius apie didžiulę netektį Laimos Vaikulės šeimoje – nudvėsusį šunį.

Išlindo dar viena yla iš maišo: dabar jau aiškūs tikrieji Konstitucinio teismo motyvai dėl tiesioginių merų rinkimų. Tiesiogiai rinkti merai – baisiai nepatogūs. Kaip būtų anksčiau: tie merai, kurie bando šiauštis prieš migrantų apgyvendinimą, būtų tiesiog pakeisti paprastuoju būdu. Vietos konservatoriai išklibintų valdančiąsias koalicijas. O jau naujasis meras žinotų, kam būti dėkingam už kaklą papuošusį herbinį lenciūgėlį. Lenciūgėliai lenciūginiams merams. Mielieji žmonės, kai aš rašau, kad nedemokratija šiandien reiškia nedemokratiją ateityje, turiu omenyje būtent tai. O tiesiogiai rinktas meras kitoks – atstatydinti jo faktiškai neįmanoma, apkaltos už tvirtą stuburą nesurengsi. Meras, atskaitingas rinkėjams, vyriausybei rodo vidurinį pirštą – ne jūs mane rinkot, ne jums man ir aiškinti, kaip elgtis. Gi nepaprastoji padėtis, be galimybės užtildyti žiniasklaidą, turi dar vieną opciją – tiesioginį valdymą. Labai patogu, ar ne?

O mes stebime grėsmingą tendenciją: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji, teisminė valdžios ir ketvirtoji valdžia – žiniasklaida, grėsmingai pinasi į vieną interesų kamuolį. Kuris šioje situacijoje, kai turime, kalbėkime atvirai, išorinę agresiją, absoliučiai neįgalią valdžią bei kasdien vis labiau demoralizuojamą visuomenę, yra be galo grėsmingas.

Tam, kad situacija nors kiek paaiškėtų, susumuokime darbatinės valdžios nuveiktus darbus. Taigi, summa summarum:

Sienos nėra.

Koncertinos nėra.

Galimybės grąžinti migrantus nėra.

Apgyvendinti juos nėra kur.

Sekmadienį sieną kirto 287 migrantai.

Rūdininkuose eilinį kartą stovykloje surengtos migrantų riaušės.

Antradienio rytą migrantų skaičius Lietuvoje viršijo 4 tūkst.

Suvokiate, kad per du mėnesius visa, kas buvo padaryta krizės valdymo atžvilgiu, yra pusantro kilo koncertinos ir pasiųsti kariai padėti pasieniečiams. Tai – VISKAS. Tai viskas, kas sugebėta padaryti. Mes pralaimime, katastrofiškai pralaimime. Netrukus įsijungs dar vienas faktorius, apie kurį pakalbėsiu šiek tiek vėliau.

Pasimetusi sėdmaišininkų valdžia praranda paskutinius proto likučius. Vėl išlindo mūsų ponia Vidaus reikalų ministrė iš savo stiklinio urvo ir pareiškė, kad sienos statyba kainuos jau dabar... 500 mln Eur. Neblogai taip kainos pakilo, nuo 40 iki 500 mln. Manė liaudį išgąsdinsianti, kad amžiams užtildytų bet kokias kalbas apie sienos statybą. Kad pačiai sau gražiai nereiktų pakelti uodegos nuo patogios kėdės ir pagaliau pradėti nebe po spaudos konferencijas, kuriose neturi ką pasakyt, vaidelentis, o eiti ir dirbti. Bet, kadangi mūsų valdžioje kairė ranka nežino, ką daro dešinė (o smegenų išvis nerasta), tai, visa laimė, šitie berazumiai kartu netyčia paskelbė, kad migrantų išlaikymas ar tai per metus, ar tai per trejus, atsieis apie 400 mln Eur. O mūsų valdžios ir Vilniaus burbulo durninama Lietuvos visuomenė skaičiuoti visgi moka. Pasirodo, sienos statyba bus pelningiausias visų laikų mūsų projektas – atsipirks per gerus metus. Mes jamam šitą daiktą!

Primenu, kad rašant šias eilutes, už lango jau rugpjūčio 3-iosios pavakarys. Įsijungė dar vienas migrantų krizės faktorius – laikas. Ir jis tiksi ne mūsų naudai. Paskaičiuokime paprastai: migrantus palapinių miesteliuose bus galima laikyti, geriausiu atveju, iki kokio spalio vidurio. Vėliau juos teks apgyvendinti šildomose patalpose. Ir, o taip, šaltas oras – ne migrantų problema, o mūsų. Nesugalvokite guostis, kad atšalus orams jų srautai sumažės. Nesumažės. Baltarusiai gazelkomis juos atveža prie pat sienos. Šaltame ore migrantai užtruks valandą ar dvi (blogiausiu atveju), kol juos surinks mūsų pasieniečiai ar kariai. O visa kita – jau mūsų problema. Kol tie žmonės mūsų teritorijoje, mes už juos atsakingi.

Kiekviena diena be sienos pildys migrantų stovyklas ir kels naujus iššūkius. Mūsų ponia ministrė Agnė Bilotaitė yra labai didelė optimistė manydama, kad šiemet migrantų skaičius bus dar 10 tūkst. Tokiais tempais, kokiais jie ėjo sekmadienį, tūkstantį surenkam per 4 dienas. Vadinasi, 10 tūkst. surinkti užteks 40 dienų, faktiškai iki rugsėjo vidurio. O jūs manote, kad tada jie liausis ėję? Beje, kai šis straipsnis jau buvo parengtas, kvailiausybė ėmėsi ryžtingesnių žingsnių – apgręžti migrantus prie sienos. Antradienio ryto duomenimis, į Baltarusiją buvo nuvytos kelios jų grupės. Klausimas tik ar ilgam? Ar apsuktieji po valandos kitos savo laimės nebandys jau kitame sienos ruože.

Vienintelis būdas užkardyti – sienos statyba. Čia vėlgi įsijungia laiko faktorius. Kiek mes jos pastatysime, jei jau rugpjūtis, o darbai nė nepradėti. Kol mūsų sėdmaišininkai išsijudins, tai ir žiema ateis. O žiemą, kaip žinia, sienos nestatomos. Su tokiu veiklumu tik ir belieka ežius su gyvatėmis kryžminti: tūkstantis ežių + tūkstantis gyvačių lygu vienas kilometras spygliuotos vielos. Primenu, kad mums jos reikia 679 km.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video