Skaitykite laikmečio ženklus (2)

Publikuota: 2019-10-22 Kategorija: Kultūra
Skaitykite laikmečio ženklus
„Rokiškio Sirena“ archyvo / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Ši frazė yra viena svarbiausių mano gyvenimo tiesų. Jos autorius – žmogus, kurio dieną šiandien minime. Retam žmogui tenka laimė būti šventojo amžininku. Netikėjimo, sekuliarizmo, hedonizmo, skepsio ir individualizmo laikais apskritai nebetikime šventumu ir dorybėmis. Tačiau šis žmogus pakeitė pasaulį. Kalbėdamas ir aukštose tribūnose, ir ten, kur karaliauja skurdas. Net ligos, mirties patale jis bylojo mums kiekvieno žmogaus prigimtinį orumą, vertę ir svarbą. Bylojo ne žodžiais, gyvenimu.

Jo kalba, pradėta dažniausiai Šventajame Rašte naudojamu žodžiu „Nebijokite!“, tapo kelrodžiu daugiau nei milijardui žmonių. Šis šventasis – dviejų baisiausių žmonijos istorijoje totalitarinių režimų liudininkas, savo akimis matęs ir Lenkijos valstybės žlugimą, ir nacių okupacijos žiaurumus. Ir tada pasirinkęs tarnauti savo kenčiančios tautos žmonėms. 1942 m. karo siaubo draskomoje Lenkijoje išėjo į slaptą vienos didingiausių abiejų tautų giminės palikuonio, kardinolo Adamo Stefano Sapiegos įsteigtą slaptą seminariją. Po kunigo sutana paslėpęs aktoriaus, poeto, filosofo talentus...

Nacių režimo žlugimas neatnešė taikos Rytų Europai. Ją nuo likusio pasaulio uždengė geležinė komunizmo uždanga. Katalikų bažnyčia visoje Rytų Europoje nuo pirmosios minutės iki pat jo žlugimo priešinosi komunizmo režimui. Patirdama didžiulius persekiojimus: ne vienas Lietuvos, Lenkijos, kitų katalikiškųjų šalių dvasininkas buvo įkalintas, ištremtas, nužudytas. Katalikų bažnyčia nustumta į pogrindį. Ji kovojo. Kiekvienai kartai jos tarnas Karolis Wojtyla bylojo apie žmogaus orumą. Apie jo vertę.

Ir tai buvo aktualu ne tik Rytų Europai. Įtikėjusiai gerovės, mokslo ir pažangos pažadais Vakarų Europai jis kalbėjo apie gyvybės vertę. Nuo pradėjimo akimirkos iki natūralios mirties. Apie tai, kad mokslo išradimai turi tarnauti žmogui, o ne žmogus jiems, apie komunizmo ir kapitalizmo ydas. Jo enciklikos tapo bestseleriais, kalbos sklido po pasaulį milijonais citatų.

Jo klausėsi. Minios. Todėl šis žmogus buvo labai pavojingas. Apie jį pasakojama, kad kai į gimtąją Lenkiją buvo nusiųstas vilkikas, pervežti į Romą popiežiaus daiktų, į jį buvo pakrauta knygų ir gerokai nebenauji batai. Ir viskas... Jis, iš vidaus pažinęs komunistinę santvarką, jos nežmoniškumą ir siaubą, nebuvo apakintas Vakarų Europoje tada taip populiarių laisvės, lygybės, pasaulinės taikos po geležinės uždangos šešėliu lozungų. Ir atvėrė akis kitiems. Jis buvo pavergtos ir kenčiančios Rytų Europos simbolis. Ir jos išsilaisvinimo viltis. Jis buvo viena tų povandeninių uolų, suskaldžiusių komunizmo ledlaužį. Jo remiama, globojama Katalikų bažnyčia kovojo su komunizmu atkakliai, beatodairiškai ir be atokvėpio. Ir komunizmas pralaimėjo. 1981-ųjų gegužės 13-ąją turkas Ali Agdža šv. Petro aikštėje šovė į popiežių. Tačiau už jo nusidriekė Bulgarijos KGB pėdsakas. Tada neįrodytas, dabar – akivaizdus. O popiežius vėl tyliu pavyzdžiu bylojo Žmogaus – Dievo kūrinio, jo vaiko ir jo mokinio – didybę. Akimirką po šūvio ne savo žaizdų žiūrėdamas, o tiesdamas tėvams ant jo rankų buvusią mergytę. Kalėjimo vienutėje, akis į akį su žudiku, ir sugebėjęs jam atleisti...

Susidorojus su komunizmu, teko kiti iššūkiai: mokslo, pažangos, gerovės ir netolygaus žmonijos vystymosi, tarpreliginio dialogo, informacinių technologijų kaitos, dirbtinio apvaisinimo ir klonavimo dilemos... Žmogaus orumo, vertės gynimas besikeičiančių ekonominių santvarkų ir tarpžmogiškųjų santykių realybėje. Kad Bažnyčia liktų atspirties žmogui ir visuomenei uola audringame permainų vandenyne. „Petrai, tu esi uola. Ant tos uolos Aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“...

Jo pažiūros daugeliu visuomenės „karštųjų“ klausimų nebuvo nei novatoriškos, nei, vertinant šiandieninės visuomenės mąstais, pažangios. Greičiau jau konservatyvios, kai kam pasenusios. Bet jo klausė. Ir ligos sukaustytas jis pasauliui davė naujos lyderystės ir sėkmės pavyzdį, tokį tolimą visuomenės peršamiems kanonams. Ir jį išgirdo. Milijonams jaunų žmonių šis žilagalvis senukas, drebančiomis rankomis buvo savesnis už jų pačių ikonas.

Mūsų tautai jis visada demonstravo meilę ir pagarbą. Tokią svarbią okupacijos metais. Tokią vertingą atkuriant valstybę. Nes jis – ne tik daugiau nei milijardo žmonių dvasinis lyderis, bet ir vienos galingiausių pasaulio valstybių vadovas. Tai vėl gi liudija apie kitokią, nei mums priimta, lyderystę: šios valstybės nepamatysite jokiuose G-7 ir G-20, tačiau tai, kad kiekvienoje šalyje Vatikano nuncijus yra diplomatinio korpuso vadovas bei paskutinis palieka šalį ištikus karui, kad jam tarpininkaujant paprastai vykdomos taikos derybos, liudija daug.  „Ši jūsų žemė yra brangi visai krikščioniškajai tautai, pasklidusiai penkiuose žemynuose! Lietuva - tyli liudininkė karštos meilės religijos laisvei, kuri, kaip ne kartą pabrėžiau, yra visų kitų žmogiškų ir visuomeninių laisvių pagrindas. Lietuva visad stengėsi paliudyti savo ištikimybę Katalikų Bažnyčiai, nuėjo ilgą, skausmingą kelią į laisvę ir išgarsėjo kaip kankinių ir išpažinėjų žemė." (iš Jono Pauliaus II kalbos 1993 m. rugsėjo 4 d. Vilniaus oro uoste)

Ir savo kelione į Tėvo namus jis mokė. Giedant Visų šventųjų litaniją ant kuklaus kedro karsto vėjas vartė Šventojo Rašto lapus.

Ir po mirties jis moko. Pavyzdžiu. Šv. Jonas Paulius II.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą