Quo vadis, Domine? (11)

Publikuota: 2020-04-06 Kategorija: Kultūra
Quo vadis, Domine?
„Rokiškio Sirena“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

„Quo vadis?“ – tai vieno didingiausių literatūros šedevrų, Henriko Senkevičiaus romano, įvertinto Nobelio premija, pavadinimas. „Quo vadis, Domine?“ – Kur eini, Viešpatie – šv. Petro klausimas, kai bėgdamas iš Romos nuo persekiojimų, jis kelyje sutiko Jėzų.  Įkvepiančio grožio istorija senovės Romos civilizacijos saulėlydyje. Kiek daug analogijų su šiomis dienomis.

Kaip Romos patricijai, meno ir filosofijos žinovai, liejo odes vidutinybei, mainais už saugumą, pripažinimą, taip ir mes kliovėmės netikrais pranašais, sprendėme mažas problemas didelių gaisrų grėsmės akivaizdoje. Kai atėjo net ir labai nedidelės drąsos ir sprendimų metas, paaiškėjo, kaip sekmadienio šv. Rašto skaitiniuose: dvasia ryžtinga, o kūnas – silpnas. Mes, pefrazuojant vieną poetą, savo galvas guldėme „vaizduos didinguos, o tu jauti kaip plaka aukojama širdis“. Žinodami, kad auka virtuali, kad jos niekada neprireiks įgyvendinti. Užaugome ištisa sofos riterių, įsivaizduojamų didvyrių įsivaizduojamomis aplinkybėmis karta. Juk ne veltui šių dienų šūkis: „tu gali išgelbėti pasaulį tiesiog likdamas namuose“. Didieji gelbėtojai, atsiprašant.
Būtų gerai, jei tai būtų tiesa. Pasaulio negelbsti sėdėjimas namuose. Gelbėja ryžtas, drąsa ir pasiaukojimas, savojo gėrio ir net gyvybės atidavimas didesniojo gėrio vardan. Ir mūsų Gelbėtojas, kurio prisikėlimo dieną švęsime, pasaulį gelbėjo ne nuo patogaus ir didingo savojo sosto Dievo Tėvo dešinėje. Jis tapo žmogumi, praėjo visą žmogaus kančios kelią nuo gimimo iki siaubingos mirties. Nors bet kurią minutę galėjo paspausti stebuklingą „Esc“ mygtuką. Net tada, ant kryžiaus. Nepaspaudė. Jis kiekvieną žmogų galėjo išgelbėti vien tik savo valia, savo įgeidžiu, savuoju „Noriu“. Išgelbėjo krauju ir kančia.
Jo gyvenimas iki mirties ant kryžiaus istorikų išnarstytas iki smulkmenų. O po mirties – apgaubtas paslapties šešėliu. Jis neatjojo kaip triumfatorius ant balto žirgo. Nors jo sekėjams būtų užtekę pinigų ir žirgui, ir karaliaus raudonam apsiaustui. Ir, išvydusios prisikėlusį, būtų paskui jį sekusios šimtatūkstantinės minios. Bet tada neliktų to, kuo, tikiuosi, vis dar tikime: „Ir ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti, ir viešpataus per amžius“.
Esame pirmoji karta, kuri nebetiki Rojaus pažadu. Mes turime Rojų žemėje. Betrūksta tik amžinojo gyvenimo. Bet ir jo siekiame. Nebesuprasdami savo būties laikinumo. Nesuprasdami, kad anksčiau ar vėliau turėsime palikti šį pasaulį. Todėl 94-erių metų žmogaus mirtis visuomenei pristatoma kaip juodas viruso darbas. Dar būtų gyvenęs ir gyvenęs, jei ne… Mes atsisakome pripažinti mirtį. Atsisakome tikėti, kad kiekvienam skirta diena ir valanda.
Mes nebematome, nebepažįstame mirties. Ji nebėra mūsų gyvenimo ženklas. Jau trečioji karta nežino, kas yra karas. Nežinome, kas yra mirtinos ligos. Mums mirtis tapo pramoga: ar pastebėjote, kiek pastarųjų metų kultinių filmų, serialų su tuo susiję: nuo „Sostų karų“ iki „Gyvų numirėlių“ ir pan.? Su pasimėgavimu sekame svetimų mirčių statistiką. Tad kuo mes skiriamės nuo, kaip mes manome, tamsių viduramžių žmonių, piešusių iš kapų kylančius skeletus? Tik tuo, kad anie piešė, o mes filmuojame?
 Dvasia ryžtinga, kūnas silpnas. Patogu kovoti nuo sofos su menamomis baidyklėmis ir su menamais iššūkiais. Tačiau policijos suvestinėse mirguliuoja pranešimai „nesilaikė karantino“, į miestų gatves budėti išeina ir policija, ir kariuomenė, tiesa, kol kas tik karo policijos pareigūnai. Tam, kad suaugusius žmones saugotų nuo savo pačių elgesio. Tam, kad suaugusius žmones ganytų… Nes apriboti savo laisvės, savo įgeidžių didesnio gėrio labui nesinori.
Niekas neprašo pasiaukoti už tėvynę mūšio lauke, nakvoti apkasuose virš ausų švilpiant kulkoms. Netgi  naktis gerame viešbutyje su kitame kambaryje ošiančiais buduliais tampa nepakeliamu išbandymu. Tarsi nebūtume gyvenę bendrabučiuose, kur už kartoninės sienos vieni ruošiasi egzaminams, kiti iki paryčių švenčia jų pabaigą…
Karantinas mums visiems tapo patogiu maskaradu. Kai savadarbė kaukė ant veido tapo savireklamos ženklu: žiūrėkit, ir aš dalyvauju, ir aš svarbus, ir aš saugau…
O pasaulį iš tiesų gelbsti drąsa ir ryžtas. Mažų žmogelių drąsa. Tų, iš kurių kitados šaipėmės, niekinome. Juk kasininkės darbu „Maksima“ kasoje buvo gasdinami tingūs moksleiviai. Bet jei ne tos vargšės pardavėjos, ne jų niekam nematoma drąsa ir pasiaukojimas, karantinas būtų dar ir labai sunkus bei alkanas. Jos akis į akį susiduria su tūkstančiais žmonių mūsų dienų bažnyčiose: prekybos centruose. Mes uždarėme tikrąsias bažnyčias su keliomis dešimtimis tikinčiųjų dėl grėsmės. Bet palikome vietas, kuriose praeina tūkstančiai. Ir niekas nepuošia savo facebook nuotraukos rėmeliu „Aš esu kasininkė“…
Jei ne žmonės, sukantys „baronką“ savaitėmis toli nuo namų, mes neturėtume daugelio prekių, be kurių negalime įsivaizduoti savo gyvenimo. Uždustų ekonomika, ir kompiuteris sparčiai pralaimėtų šaldytuvui.
Didvyriai tie, kurie eina į darbą, išlaikydami savo šeimas, mokėdami mokesčius, taip suteikdami gyvastį savo valstybei ir galimybę jai pasirūpinti tais, kurie savimi pasirūpinti negali, nesugeba ar nenori. Štai neseniai internete sklandė nuotraukos su skirtingais nemokamų pietų moksleiviams daviniais. Diskusijose trūko svarbiausio dalyko: dėkingumo už tai, kuo šiuo nelengvu laiku dirbantieji ir mokesčius mokantieji dalinasi su tais, kurie negali savimi pasirūpinti. Juk ir kompiuterius valstybė dalinti ruošiasi tik socialiai remtinoms šeimoms. Pamiršdama tai, kad dirbančiųjų šeimoje ir tėvai, dirbantys nuotoliniu būdu, ir keli vaikai dažnai spiečiasi prie vieno vienintelio kompiuterio.
Didvyriai yra medikai, kurie sudėtingomis sąlygomis ir nuolatinėje įtampoje dirba toje sistemoje, kuri trisdešimt metų buvo ramiai ir nuosekliai griaunama. Ir čia ne mūsų trumparegių politikų išmislas. Medicina tapo kone visos Europos skausmu ir nelaime. Nes beoptimizuodami prisioptimizavome.
Didvyriai yra ir tylieji „ačkarikai“ moksliukai. Juk ne į dažytas silikonines „pupas֧“, kurių ančiukų snapeliais iškarikatūrintus veidelius laikino šimtai tūkstančių, ne į jų bukus postus apie kūdikių košeles ir veido kremukus dabar dedame viltis. Dedame viltis į tuos, kurie universitetų auditorijose ir laboratorijose už minimalią algą kuria pagrindus inovatyviosioms technologijoms. Ir žinių bei moderniųjų technologijų Meka save tituluojančioje Lietuvoje kantriai laukia eilės doktorantūros studijoms…
Straipsniai apie mūsų karius dažnai sulaukdavo lavinos komentarų, ypač dviejų etatinių „raštininkų“. O šiandien į kariuomenę ir prezidentas, ir šalies gyventojai žiūri kaip į gelbėtoją. Kariuomenė sustygavo Ekstremalių situacijų valdymo grupės darbą, valdė grįžtančiųjų srautus oro uostuose ir uostuose. Ir mūsų kariai rokiškėnai išėjo į nematomą frontą nuo pat pirmosios karantino dienos. Tam, kad mūsų sienos būtų saugios. Mat tai, kas buvo atvira daugiau kaip dešimtmetį, ne taip lengva uždaryti. Kaip greitai pasikeitė nuomonės apie mūsų karius… Kai pamatėme, kad užauginome ištisą kartą inteligentų, vadovų, nemokančią priimti net paprastų sprendimų, ką jau kalbėti apie strateginius. Nemokančią ir nesugebančią savo sprendimų vykdyti. Juk mūsų trisdešimties metų politikos bėda yra tai, kad mūsų visuomenė išaugino politikus, gebančius cituoti Gedimino Vitkaus politologijos vadovėlį 12 klasei, ir ne daugiau. Mūsų politikai temoka reaguoti, bet ne numatyti pasekmes. Būti vedamiems aplinkybių, o ne patiems įkvėpti ir vesti.
Linkiu, kad šis išbandymas mus pakeistų. Kad užtektų ryžto gelbėti pasaulį darbais, o ne sėdėjimu ant sofos. Kad išmoktume pagarbos ne tik politikui, influenseriui, bet ir kasininkui, darbininkui, „fūristui“. Kad turėtume drąsos savyje ugdyti lyderius, ir gerbtume tuos, kurie tą daro. Kad į tarnybą kariuomenėje pradėtume žiūrėti kaip į būtiną įrašą kiekvieno būsimo lyderio CV. Kad pradėtume vertinti ne gražiai ir prasmingai kalbančius, bet gebančius veikti, priimti sprendimus ir prisiimti už juos atsakomybę. Kad nusiimtume šaunumo, manierizmo, abejingumo ir pasikėlimo kaukes. Kad nustotume stengtis ir siekti, o pradėtume realiai veikti, ir vertinti ne pastangas, o konkrečius rezultatus.  Kad priimdami sprendimus pagaliau nustotume vadovautis tos minutės emocijomis, o pradėtume vertinti racionalius argumentus ir skaičius. Turėtume stuburą būti ne patogiais, populiariais, o drąsiais ir atsakingais, gebančiais priimti ir sunkius sprendimus. Kad nuliptume nuo savo žmogiškosios puikybės pjedestalo ir atsakymus į amžinuosius klausimus matytume ne per trapios ir trumpalaikės žmogiškos būties prizmę, o savo kelyje pas laiko ir erdvės Valdovą.
Virusas praeis. Praeis taip, kaip savo kūrinį „Quo vadis“ baigė H. Senkevičius: „Taip praėjo Neronas, kaip praeina viesulas, audra, gaisras arba maras. O Petro bazilika nuo Vatikano kalvos ligi šiol viešpatauja mieste ir pasaulyje“. Viešpatauja tikėjimas, viltis ir meilė. Gailestingumas, pasiaukojimas ir drąsa. Ir stebėdami, kaip degama Anno Domini 2020 Velykinė žvakė, kartosime: Jis – pradžia ir pabaiga, Alfa ir Omega. Tai Jis suteikia prasmę mūsų darbams, pastangoms, mūsų laikinumui. Mūsų skausmui ir netekčiai. Mūsų amžinojo gyvenimo vilčiai, prasmės ir tikėjimo šviesai. Sklaidančiai nevilties, nerimo ir baimės tamsą.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą