Kamajų bažnyčioje – prakartėlė: apie tuščią indą, raudoną kilimą ir žmogiškąjį orumą (41)

Kamajiškiai, atėję Kūčių vakarą į bažnyčią, išvys netradicinę prakartėlę. Ji pasakoja ne tik Atpirkėjo gimimo stebuklingą istoriją, bet ir kviečia atsigręžti į šiandienines problemas: Jėzus prieš 2020  m. gimė tvartelyje iš neturto ir stokos, o šiandieninė visuomenė dėl savo gerovės pasaulį skandina šiukšlėse, karų ir gaisrų verpetuose. Netgi kosmosą žmonija jau įsigudrino prišiukšlinti. Apie tai kviečia mąstyti ir kalbėti Kamajų parapija, kurios prakartėlę įkvėpė popiežiaus Pranciškaus enciklika „Laudato Si“.

Metų tema

Ekologija yra aktualiausia šių metų tema. Tą liudija ir žurnalo „The Times“ pasirinkimas metų žmogumi paskelbti ekoaktyvistę Gretą Thunberg. Ir metų fotografija išrinkta nuotrauka, kurioje užfiksuotas vandenyne tarp šiukšlių besimaudantis vaikas.

Kaip sako ekologai, vyraujančią metų aprangos spalvą galima atspėti pagal tai, kokiais dažais nudažomos Azijos šalių upės: kartais geltonos, kartais indigo, ciklameno spalvų. Mat į jas subėga šimtai kubinių metrų nevalytų nuotekų iš audinių dažymo fabrikų. Šią vasarą gaisrai naikino žmonijos plaučiais vadinamus Sibiro ir Amazonijos miškus, siautėja gaisrai Australijoje. Netgi kosmosą žmogus įsigudrino priteršti: besisukančią Žemę lydi kosminių šiukšlių šleifas.

Aplinkosauga ir Katalikų bažnyčia

Aplinkosauga yra viena svarbiausių popiežiaus Pranciškaus enciklikos „Laudato Si“ temų. „Būk pagarbintas, mano Viešpatie, per sesę Žemę, mūsų motiną, kuri maitina, valdo, brandina įvairius vaisius, gėles spalvingas ir žolę“, – rašo popiežius. Tačiau žmogus, neatsakingai eksploatuodamas jam patikėtą Žemę, suniokojo Dievo kūrinijos didybę ir grožį. Pamiršo, kad pats iš dulkės sutvertas, ir pats yra ir tampa žeme. Jo pirmtakas popiežius Benediktas XVI teigė, kad žmogus privalo pripažinti, jog gamtos aplinka yra kupina žaizdų, padarytų neatsakingo žmogaus elgesio.

Ne mažiau aktualios ir su aplinkosauga susietos temos yra žmogaus gyvybės šventumas, jo prigimtinis orumas. „Gamtos laikymas vien naudos ir interesų objektu atsiliepia skaudžiais padariniais visuomenei“, – įspėjama popiežiaus Pranciškaus enciklikoje. Pabrėžiama, kad tik atvira diskusija gali paskatinti pokyčius pasaulio politikoje, ekonomikoje, moksle: „Šiais gausiais konkrečiais klausimais Bažnyčia nesiekia pateikti galutinės nuomonės suvokdama, jog turi klausytis bei skatinti sąžiningą mokslininkų diskusiją, gerbdama nuomonių įvairovę“.

Raudonu kilimu į chaosą

Kamajų bažnyčios prakartėlės pagrindas – tūkstančiai visiems įprastų stiklainių, kuriuos šiai įdėjai įgyvendinti paskolino parapijiečiai. Stiklainis ekoprakartėlės pagrindu pasirinktas neatsitiktinai. Viena vertus, tai daugkartinio naudojimo daiktas. Kai kurie stiklainiai sandėliukuose išgyveno jau ne vieną dešimtį metų, tarnavę indu uogienėms, konservuotoms daržovėms ir kitoms Žemės ir žmogaus pastangomis duodamoms gėrybėms saugoti. Tačiau pastaruoju metu tuščių stiklainių atsargos gausėja: parduotuvėse kiaurus metus esant šviežių daržovių ir vaisių, nebeliko būtinybės kaupti atsargas. Tačiau kartu ir nukrypstama nuo motinos gamtos laiko ciklų, be to, nesunaudojamos tos gėrybės, kuriomis rudeniop apdovanoja gamta, tačiau žiemą perkamos naujos, taip skatinant intensyvią žemdirbystę, plečiant dirbamos žemės plotus miškų sąskaita, alinant dirvožemį, naudojant vertingus gamtos išteklius.

Stiklainis prakartėlėje – žmogaus simbolis. Tai indas. Dievas kuria žmogų pagal savo paveikslą. Į pasaulį žmogus ateina švarus, tarsi tuščias indas. Tačiau Visatoje nėra tuštumos, ir kiekviena tuštuma yra pripildoma. Taip ir žmogus, augdamas, bręsdamas tampa indu idėjoms, vertybėms, aistroms, troškimams.  Tai priklauso nuo jo paties pasirinkimų, valios, atsakomybės. Kiekvienas žmogus renkasi, kuo pildyti savo sielą.

Todėl prie medinės prakartėlės rikiuojasi šimtai tuščių indų. Kad jie būtų pripildyti Dievo šviesos, ateinančios į pasaulį pačią ilgiausią ir tamsiausią naktį.

Tačiau kuo pildyti savo sielą – kiekvieno asmeninis pasirinkimas ir atsakomybė.

Todėl kyla pagunda atsukti nugarą Šviesai. Ir pačiam tapti dievu ir vertybe. Žvaigžde, žygiuojančia raudonu kilimu, atsukusia nugarą altoriui, į vartotojiškumo chaosą. Kur sielos tuštumą bandoma pildyti. Daiktais, troškimais, iliuzijomis. Juo tuštesnė siela, tuo didesnė pagunda tuštumą pildyti daiktais. Tarsi dirbtinėmis ryškiaspalvėmis gėlėmis, simbolizuojančiomis dirbtinius žmogaus pokyčius, amžino ir nevystančio grožio, populiarumo paieškas. Įvaizdį socialiniuose tinkluose ir blizgiuose žurnalų viršeliuose. Tarsi maskuojamuoju tinklu maskuoti savo sielos tuštumą. Kaip tos spalvingos prekių pakuotės, kurios skirtos vilioti, dominti, atkreipti dėmesį. Tačiau tampančios didžiuliais šiukšlių kalnais pasauliniame vandenyne. „Padarydamas save centru, žmogus galiausiai ima teikti absoliučią pirmenybę savo atsitiktiniams interesams, o visa kita tampa santykiniu dalyku“, – teigiama popiežiaus Pranciškaus enciklikoje „Laudato Si“. Ir neribotos materialinės pažangos idėja tampa skaudžiu mitu, stumiančiu į vis augančio vartojimo spąstus.

Gamtos išteklių tiesiog nebepakanka patenkinti kasmet vis augantį besaikio vartotojiškumo bumą. Daugybė daiktų, kuriems buvo panaudoti brangūs ištekliai, net nepasiekia parduotuvių. Jie išmetami, net nesuteikus galimybės juos panaudoti. Ir kuriami nauji, tobulesni, su daugiau nereikalingų funkcijų, su daugiau žibančių lempučių. Antai, net trečdalis visos pasaulyje pagaminamos tekstilės produkcijos nepasiekia parduotuvių lentynų. Kas trečias drabužis turtinguose Vakaruose išmetamas nė nevilkėtas...

Tačiau ištekliai nėra begaliniai. Jau šiandien pasaulis skęsta politiniuose ir kariniuose konfliktuose dėl naftos, dujų, aukso, deimantų. Nuodingų dujų atakos, kasetiniai sprogmenys, branduolinių ginklų tobulinimas – šiandieninio pasaulio kasdienybė. Prakartėlėje simboliškai primenama, kad ir per Kalėdas daugelyje pasaulio vietų aidės šūviai, milijonai žmonių liko be saugaus prieglobsčio. „Nuodėmė visu savo galingumu reiškiasi niokojančiais karais, įvairiomis smurto bei žiauraus elgesio formomis, silpniausiųjų palikimu likimo valiai, kėsinimusi į gamtą“, – įspėja popiežius. Jis pabrėžia, kad karas visada daro didžiulę žalą aplinkai ir tautų kultūros lobiams, o branduolinių ir biologinių ginklų atveju pavojai yra milžiniški.

Katalikų bažnyčia liudija gyvybės vertę: „Žemės gėrybėmis galime atsakingai naudotis, tačiau sykiu esame pašaukti pripažinti, kad kitos gyvos būtybės irgi vertingos Dievui ir „jau pačiu savo buvimu šlovina ir aukština Viešpatį“, nes Viešpats džiaugiasi savo darbu“.

Kokia išeitis?

„Jis pasiūlė pereiti nuo vartojimo prie aukos, nuo godumo prie dosnumo, nuo eikvojimo prie gebėjimo dalytis, prie askezės, kuri reiškia mokytis duoti, o ne tiesiog atsižadėti. Tai – meilės būdas laipsniškai pereiti nuo to, ko noriu, prie to, ko reikia Dievo pasauliui. Tai – išsilaisvinimas iš baimės, godumo ir priklausomybės“, – teigiama popiežiaus Pranciškaus enciklikoje.

Askezę, tylą, kurioje kalba Dievas, simbolizuoja tuščia presbiterija. Be jokių puošmenų... Kalbanti apie sielos ir proto švarą. „Tikroji išmintis, kuri yra apmąstymų, dialogo ir dosnaus asmenų susitikimo vaisius, neįgyjama vien kaupiant duomenis, kurie, vesdami prie persisotinimo ir painiavos, galiausiai virsta savotiškais psichikos teršalais“, – teigia popiežius.
Primenama ir viena svarbiausių katalikiškųjų dorybių – Viltis, kuri „skatina mus pripažinti, kad visada yra išeitis, visada galime pakeisti kursą ir padaryti ką nors problemoms išspręsti“.

Tam reikia ne tik vilties, bet ir pastangų telktis ir burtis: „Jei tikrai norima išplėtoti ekologiją, leidžiančią atitaisyti viską, ką sugriovėme, tuomet nevalia iš akių išleisti nė vienos mokslo šakos, nė jokios išminties formos, įskaitant religinės su jai būdinga kalba“, – rašoma enciklikoje „Laudato Si“.

Ir kamajiškių prakartėlė yra to bendradarbiavimo simbolis, sutelkusi ne tik parapijos bendruomenę, bet ir išplėtusi šią idėją toli už Kamajų ribų ir bendram tikslui subūrusi ugdymo įstaigas, bibliotekas, žiniasklaidą, karius...