Bažnyčioje – unikalus muziejus grafų ložėje (nuotraukų galerija) (2)

Publikuota: 2016-06-29 Kategorija: Kelionės po Rokiškio kraštą
Bažnyčioje – unikalus muziejus grafų ložėje (nuotraukų galerija)
J. Kačerausko nuotr. /

Rokiškio šv. Mato bažnyčia yra viena iškiliausių istorizmo laikotarpio neogotikinio stiliaus kūrinių, kurios pagrindinis fundatorius buvo Rokiškio grafas Reinoldas Tyzenhauzas. 1880 m., mirus grafui, visus darbus perėmė jo sesuo Marija Tyzenhauzaitė – Pšezdzeckienė. Ji turėjo išpuoselėtą skonį ir meninį išsilavinimą, todėl jos planai buvo kur kas didesni, nei brolio - ji stengėsi, kad šie maldos namai taptų puošnūs ir stilingi. Todėl nenuostabu, kad Rokiškio bažnyčios ansamblis – istorizmo laikotarpiu Lietuvoje neturėjo analogų, visas kompleksas primena tobulą juvelyro darbą.

Į šį kūrinį puikiai įsilieja ir viršutinio aukšto ložė, kurioje mišių klausydavosi patys grafai. Šiuo metu šioje ložėje visai neseniai atsidarė muziejus, kurį galima vadinti lobynu bažnyčiai. Yra eksponuojamas išlikęs Žemaičių vyskupo M.Valančiaus 1875 m. gegužės 31d. raštas, patvirtinantis išimtinę R.Tyzenhauzo ir jo įpėdinių teisę naudotis kripta, viršutinio aukšto lože ir jas jungiančiais laiptais. Joks kunigas neturėjo teisės panaikinti šios privilegijos. „Tačiau, manyčiau, kad grafai nebūtų prieštaravę, jog šis įspūdingas muziejus šiuo metu yra prieinamas lankytojams“, - šypsojosi bažnyčios dekanas Eimantas Novikas. Šis muziejus, nors ir nedidelis, tačiau stebina savo neįkainojamais eksponatais. Visų pirmiausia akis krypsta į grafams dovanotas žvakides. Ant visų jų, išskyrus gotikines žvakides, yra grafų Tyzenhauzų herbas Buivolas, daugelis jų – paauksuotos, bronzinės. Subtiliai bandoma atvaizduoti gotikinį, barokinį stilių, taip pat kiekvienos žvakidės vaizduoja skirtingą laikotarpį. Kiekviena žvakidė paženklinta istoriniais įrašais. Kaip pavyzdį vyskupas pateikė komuninės įrašą – „ir žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1,14). Žvakidės turi dedikacijas, kai kurios yra dedikuotos stovėti prie grafo kapo. Įdomiausias ir ne visai išsiaiškintas faktas tas, kad visos dovanotos žvakidės yra pagamintos Prancūzijoje vieno ir to paties gamintojo.
Kaip šio muziejaus pasididžiavimą ir brangiausią eksponatą bažnyčios dekanas paminėjo kryžių, pagamintą apie XIII – XVII a.a., Vakarų ar Vidurio Europoje. Čia sudėti XIII a. gotikinio stiliaus krištolo elementai, XV a. brangakmeniai ir XVII a. metalinės dalys. Visos šios skirtingų amžių ir tarpusavyje skirtingos medžiagos yra sudėtos į vieną visumą, tai daro eksponatą unikaliu.
Ne mažiau vertingas eksponatas yra liturginė vėliava – umbrakulis, skirtas uždengti švenčiausiam sakramentui mišių metu. Šis eksponatas nuo kitų liturginių vėliavų skiriasi tuo, kad yra išsiuvinėtas ne paprastais, o auksiniais ir sidabriniais siūlais, papuoštas brangiaisiais akmenimis ir skiriasi savo struktūra, raštais. Taip pat eksponuojami liturginiai indai, pagaminti apie 1879 metus Prancūzijoje. Savo barokiniu stiliumi, kiekviena įmantria išpuoselėta detale, struktūra ir stilingumu traukiantys akį. Gražiausieji – dovanoti sesers M. Pšezdzeckienės. Šių indų komplektą sudaro kielikas, patena, komuninė, apmulės, padėklas. Kiekviena, net ir mažiausia detalė kruopčiai apgalvota – indas vynui nusėtas kraujo raudonumo rubinais, tuo tarpu indas vandeniui – dekoruotas skaidriais brangakmeniais. Indai taip pat puošti agatu, lazuritu, chalcedonu, karneoliu, paauksuoti. Taurė dekoruota malachitais, kurie nėra skaidrūs, turi priemaišų. Dar vienas dėmesio vertas eksponatas – relikvijatorius, pašventintas ir dovanotas vyskupo. Jame laikomos relikvijos bei prabangūs liturginiai reikmenys.
Muziejuje taip pat eksponuojama ir kontušo juosta, kitaip dar Slucko juosta, audžiama iš šilkinių siūlų, pridedant aukso, rečiau sidabro gijų, kuri pakeitė šarvus ir buvo gabenama iš Persijos, vėliau – Turkijos. Taip pat muziejuje galima išvysti paveikslų ir mozaiką iš grafų kriptos. Ir tik vieno paveikslo autorius yra žinomas.
Tačiau, kaip minėjo bažnyčios dekanas, tiksliai atkurti, kaip atrodė ložė grafų laikais, sudėtinga, kadangi nėra išlikusių nuotraukų, nežinia kur stovėjo ir pati sofa, ant kurios sėdėjo grafai, kadangi krosnyje, kuri šildė ložę, yra ir vietos pasidėti kojoms. Šio muziejaus įkūrimo tikslas yra kultūrinis, švietėjiškas, noras supažindinti žmones su visu kompleksu kaip visuma, kad žmonės pajustų tą dvasią, kad pamatytų visumą jungiančius unikumus – ne tik nekilnojamus, bet ir kilnojamus, iš užsienio pargabentus neįkainojamus menininkų šedevrus. Norintiems aplankyti muziejų – simbolinė auka 1 euras.

Justina Daščioraitė

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video