MANO KŪRYBA TAVO. Alė Darata Kazlauskienė (0)

Vieną kartą per mėnesį – paskutinį mėnesio antradienį, „Rokiškio Sirenos“ rubrikoje MANO KŪRYBA TAVO Rokiškio literatai, poetai, kūrėjai kviečiami dalintis savo kūryba. Ją galite siųsti el. pašto adresu redaktorius@rokiskiosirena.lt. Susisieksime!

Rokiškio rajono literatų kubas, šiuo metu vienijantis apie 20 rajono kūrėjų, „Vaivorykštė“ gyvuoja nuo 1986 metų. Literatai leidžia ir pristato visuomenei savo kūrybos knygas, rengia projektus, aktyviai dalyvauja rajono kultūriniame-literatūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Dauguma kuria poeziją, bando naujus jos žanrus, keletas rašo proza. Kiekvieno kūrėjo braižas savitas ir unikalus, prisodrintas gyvenimo realijomis ir kūrybine fantazija.

KAZLAUSKIENĖ ALĖ DARATA Gimė 1938 08 07 Vinkšniniuose, Biržų rajone. Nuo 1966 m. gyvena Rokiškyje. Eiliuoti pradėjo jau brandžiame amžiuje. Literatė, Rokiškio literatų klubo „Vaivorykštė“ narė, literatūrinių ir kultūrinių renginių dalyvė. Poezija spausdinta rinkiniuose: „Laiškai… : eilės“ (2015), „Vaivorykštė: Rokiškio literatų klubo almanachas“ (3 kn., 2016), knygoje „Nebaigtas dienoraštis : romanas / Regina Guntulytė“ (2014). Išleido 5 poezijos knygeles. Pirmoji eilėraščių knygelė „Laimės kelias“ pasirodė 2008, paskutinė eilėraščių rinktinė „Kur nubėgo mano upės“ išleista 2018. 

Kur tik pažvelgsi, pilna temų, kurias norisi išreikšti prakilniu posmuotu žodžiu. Jis įsimenamas lengviau negu ilgi moralai iš tribūnų ir greičiau paliečia sąmonę. Aš visa širdimi su poezija, kuri lydi žmones nuo senų laikų.

Mano žodžiai 

Kaip margą paukštį

Ištariu žodį –

Paukščiui į aukštį

Kelią parodau.

Žodžiai nebylūs –

Tai mano mintys.

Aukštai pakilus,

Reikia dalintis

Su šiuo pasauliu

 dangaus žydryne

Ir ryto saule,

Ir lauko plyne.

Aukštai pakilo

Žemai nukrito,

Žodžiai nutilo

Rasoje ryto.

Rason įbridę

Stiprybę gėrė,

Palikę brydę

Ilgai netvėrė.

Ir vėl į aukštį

Pakilo žodis,

Dabar jau paukštis

Jam kelią rodys. 

Rokiškis 

Einu gatve, džiaugiuosi savo miestu,

Išmargintos langinės šviečia atvirai,

Plačios erdvės, šviesos nutviekstos -

Kiek daug, žmogau, tu padarei!

Per šimtmečius vis miestas keitės,

Purvynas virto grindiniais.

Paseno jaunos kažkada liepaitės

Ir grindinio jau nebėra seniai.

Gražėji, mano mieste, ir gražėji,

Šaligatviais lyg juosta marginta eini,

Prošal mašinos lekia, skrieja

Ir vėl liepaites jaunas augini.

Pauliui Širviui 

Žiburiuoja laužas tėviškės širdy,

Aidi Tavo balsas, Pauliau, ar girdi?

Ašaros nesūrios krinta iš dangaus,

Prie berželio balto kas priglaus?

Guli akmenėlis kaip Tava dalia,

Tas berželis baltas visiškai šalia.

Dukterys malėjos dainą padainuos,

Veržiasi graudumas, netelpa delnuos.

Pro žarijų šokį, tamsumą nakties

Sminga Tavo eilės gilumon širdies -

Kam liepei kaip akmenį apeit,

Kodėl saulę miškas nunešė taip greit?

Gęsta laužas, bet naktis tamsi

Tartum šviečia liūdno balso skambesy:

- Aš toks vienas, vienišas esu,

Bet gimtojoj žemėj nebaisu.

Ruduo Šepkos parke 

Spalvos, spalvos, spalvos

Kur dairais,

Parkas lyg užburtas

Pasakų kerais.

Gelsvas lapas krinta

Nuo šakos,

Dar ne paskutinis -

Rausvas iš paskos.

Krinta jie ir krinta

Iš aukštai,

Lyg dažais rašyti

Rudenio laiškai

Prie spalvotų lapų

Ir žalia spalva.

Saulėj parkas tviska

Tartum vėliava.

I have nothing 

Aš neturiu „nieko“,

Bet aš turiu viską:

Ir mėlyną dangų,

Ir mėnesio diską.

Ir gandrą ant stogo.

Nors stogas ne mano,

Bet man vis atrodo,

Kad man jis kalena.

Ir pievą prie upės –

Ji man nepriklauso,

Bet smilgą nuskinti

Aš nieko neklausiu.

Turiu aš ir tiltą,

Kadaise statytą,

Ir aš juo važiuoju

Lyg man priklausytų.

Turiu viską, viską,

Kuo žmonės gyvena,

Atrodau turtinga,

Bet viskas ne mano.

Bet kojos tai mano –

Į priekį dar neša.

Ir rankos dar gali,

Pagalbos neprašo.

Tad gal ir turtinga,

Kad kojos dar klauso,

Kad džiugina viskas,

Kas man nepriklauso.

Jubiliejus 

Tuoj vasarėlė nužaliuos,

Nepasiklydusi keliuos.

O tais plačiais pilkais keliais

Dar vieni metai pasileis.

Nesulaikysiu jų jau aš,

Senelis Laikas nusineš...

Išmintos brydės spinduliais

Pilkuoja tolstančiais keliais.

Jos mena vaikiškus metus,

Jaunystės žiedlapių skutus.

Sapnuoju kelią ir vaikus

Ir tuos praėjusius laikus.

Šalis išraižyta keliais,

Tokiais atstumais dideliais –

Džiaugiuos, kad vienu brūkšneliu

Aš irgi pasigirt galiu.

Dar ne laikas 

Matau save lengvutį tartum rūkas,

Aplinkui šviesos blyksi, sukasi ratu,

O mintys šviesios nešas, sukas

Pirmyn, pirmyn su debesiu kartu.

Nejaugi taip lengvai išplaukia žmonės

Į taką virpantį ten, už dausų,

Palikę kančią, liūdesį, dejones

Ir viskas lengva, gera ir šviesu?

Sugrįžk atgal, sakau sau, dar ne laikas,

Dar žemė laiko įtempus grandines.

O gal tik kirminas ištars: būk sveikas –

Ir nebeliks manęs.

Gimtinės ilgesys 

Širdies šauksmas vis traukia stipriau

Į tą plaikstomą vėjų žilvitį,

O nulūžus šaka neprigis jau,

Nešiurens jos lapeliai nuvytę.

Kaip užmiršt tuos takus paupės

Ir žvangučio, ir gaisrenos žiedą,

Margos lankos lig šiolei kvepės,

Kad saulutė į pamiškę rieda.

Kaip neglostyt šakų obelų,

Mintimis prie kamieno priglusti,

Jei lig šiol jų pamiršt negaliu

Per srauniųjų dešimtmečių grūstį.

Tegu teka Rovėja rami,

Tegu lankos ir obelys girdi –

Viską, viską imu su savim

Ir dedu dar į plakančią širdį.

Rytas tėviškėj 

Suku kaip saulėgrąža veidą į saulę,

Jos šilumą, viltį geriu kaip nektarą

Ir mano mažyčiam, tik mano, pasauly

Taip vaikiškai būna saulėta ir gera.

Kur laikas būtasis vilioja ir šaukia,

Kur žydi aguonos ir kvepia alyvos,

Ten tėvo bėriukas linguoja palauke

Ir tiesiasi vagos garuojančios, gyvos.

Rytais nuo vidupievio kylantis rūkas

Uždengia paklode ir lauką, ir kiemą –

Tai mano mintis kaip vaikystė, kaip pūkas

Klajoja po tėviškės pėdą kiekvieną.

........................................................

Atsitokėji, pamatai,

Kad liko tik minčių skutai...

Jei pašauktų... 

Aš pro metų rūką

Grįžčiau į namus,

Kur per naktį ūkia

Vėjas neramus.

Kur langinės baltos

Šviečia iš toli,

Žalios beržo rankos

Moja pakely.

Grįžčiau, jeigu lauktų

Motina tenai

Ir mane pašauktų –

Grįžčiau būtinai.

Kitos jau ten gėlės

Ir namai šalti,

Žodžiai, motinėle,

Liks neištarti.

Baltijos kelias 

Ar tu tada buvai tenai,

Kur žmonės grandine gyva

Kartojo maldą mintinai:

–Estija, Latvija, Lietuva!

Ar draugo delną pajutai?

Vienybėje stiprus esi.

Suošė Baltijos krantai –

Banga džiugi, ilga, drąsi.

Nuo Vilniaus iki pat Rygos,

Ir Talinas tartum šalia –

Širdžių plakimas virš bangos:

Už laisvę mes! Tautų valia!

O jei negimęs dar buvai –

Tegul pajus širdis Tava,

Kaip broliai, sesės ir tėvai

Kartojo: Baltija laisva.

Tėviške biržietiškė 

Saulala jau laidžias viršum brolia krūmų,

Kurgi būsi matįs šitokį gražum.

Dungs nuraudonavįs, saulalį apsupįs,

Gražė atsispinbdž undeny virš upės.

Nutila paukštelė, kiškė nebestriuoks,

Inkilan užsnūda daininiks špuoks.

Šitokia ramuma, šitokia gražuma

Neraik išmainyt unt geriausią rūmą.

Dovanok, brungioj tėviškėl mana,

Paliko tavi, kur tėvė gyvena.

Tau, brolali miels,šito saula švieč,

Retkarčės mani unt svečių pakvies.

Rudenį 

Geltoni lapų karpiniai

Po langu dega.

Į kaimą, paliktą seniai,

Vėl mintys veda.

Ten beržas pina kaip ir čia

Geltoną kasą.

Nubrauksiu ašarą slapčia

Kaip ryto rasą.

Nelaukia jau manęs tenai

Berželis baltas.

Ir, rodos, žiūri taip liūdnai,

Šalnos įgeltas.

Pageltusius lapus žarstau

Lyg gūsis vėjo.

O, tėviške, ir man, ir tau,

Ruduo atėjo.

Žadėk... 

Žadėk mėnulį.

Jo mistinė šviesa užlieja širdį,

Pripildo ją ramybės ir vilties.

Žadėk pavasarį,

Pakvipusį lietum ir viržiais,

Kaip pranašą laimingos ateities.

Žadėk žvaigždes...

Ir Grigo Ratais lėkit

Į neaprėpiamus

Žvaigždynus erdvėje.

Žadėki viską, viską,

Tačiau žadėdamas mylėki,

Mylėki taip karštai–

Lyg degtum ugnyje.

Vaikams 

Gandrai būriuojasi, laukai prinokę

Vilioja savo sotumu.

Geltonas lapas šoka šokį

Nuo balto beržo prie namų.

Užmigo sraigė avietyne

Palaimintu žiemos miegu,

Dangus dar giedras, bet krūtinėj

Kažko taip liūdna ir baugu.

Ar grįšit jūs, gandrai išskridę

Ieškot pasauly šilumos?

Ar rasite tą pačią brydę,

Paliktą čia, gimtuos namuos? 

Parengė Rokiškio rajono literatų klubo „Vaivorykštė“ pirmininkė Daiva Vilkcikienė