Kelionė po Latviją kitaip: apie kaimynų atradimus ir apie tai, ko Daugpilis galėtų pasimokyti iš... Kamajų (0)

Rokiškėnams Latvija – menka naujiena: vieni važiuoja pasigrožėti alyvomis, kiti – pasideginti Jūrmalos paplūdimiuose, trečiuosius domina... alkoturizmas. O kokia kelionė gali būti... katalikiška tematika? Juk vien tik išgirdus žodį „tikėjimas“ ne vienam susidarytų įspūdis apie močiučių minią, visą kelionę barškinančią Rožinio karoliukais. Ir šis įspūdis, beje, visiškai klaidingas: nuo ankstaus ryto iki vakaro autobuse skambėjo juokas ir pokštai, o Kamajų, Salų ir Duokiškio močiutėms netgi jauni žmonės galėtų pavydėti energijos ir pozityvo.

Du pilni autobusai
Ar tokios kelionės katalikiška tematika paklausios? Į šį klausimą geriausiai galėtų atsakyti Kamajų, Salų ir Duokiškio parapijų žmonės. Mat tokios kelionės – graži šių parapijų tradiciją. O po Latvijos kraštą šią gegužę buvo suorganizuotos net dvi kelionės, ir abu autobusai buvo pilnutėliai – pasidomėti kaimyninės šalies grožybėmis panoro beveik šimtas žmonių.
Kaina – simbolinė. Už daugiau nei keturis šimtus kilometrų, ekskursijas Agluonos bazilikoje ir Preili lėlių muziejuje bei edukaciją Agluonos muziejuje su sočiais pietumis – viso labo trisdešimt eurų. Maždaug tiek, kiek kainuoja geri pietūs dviems asmenims kavinėje. Tad nieko nuostabaus, kad šių trijų parapijų žmonės ne tik noriai važiuoja į ekskursijas patys, bet ir siūlo keliauti kartu draugams, pažįstamiems.
Šeštadienį, septintą ryto pilnutėlis autobusas iš Kamajų suka Latvijos sienos link. Vos kirtus kaimyninės šalies sieną, gidas primena svarbius istorinius akcentus: Subatėje, Červonkoje, Sventėje palaidoti Lietuvos kariai, padėję galvas 1919-20 m. Laisvės kovose su bolševikais. Mūsų karių drąsos dėka pastarieji buvo išstumti net iki Daugpilio. Toliau – keletas tarpukario istorijos įdomybių apie valstybinės Lietuvos-Latvijos sienos demarkaciją.
O autobusas jau suka pakelės degalinės link, to, ko ankstyvą šeštadienio rytą labiausiai trokšta keliauninkai – karštos kavos.

Proga pasimokyti lotyniškai
Atsigaivinus kava, paaiškėja, kodėl ši kelionė – edukacinė. Kamajų, Salų ir Duokiškio klebono Andriaus Šukio pirmoji iš daugelio dovana keliaujantiesiems – detali instrukcija kaip kalbėti Rožinį. Instrukcija, beje, labai naudinga ir labai laiku. Mat Agluonos mažosios bazilikos vienu iš simbolių yra laikomas būtent Rožinis. Viename bazlikos altorių – paveikslas, kurį į šį Latvijos kampelį atsivežė domininkonų vienuoliai iš Lietuvos. Jame – Švč. Mergelė Marija, dovanojanti vienuoliams Rožinį. Rožiniu stebuklingąjį Agluonos Dievo motinos paveikslą papuošė ir šventasis popiežius Jonas Paulius II, kuris Latvijoje lankėsi 1993 m. ir Agluonos bazilikoje aukojo šv. Mišias.
Nenuostabu, kad ir bazilikos suvenyrų krautuvėlėjė bene gausiausias asortimentas yra būtent Rožinių: įvairiausių dydžių ir formų, Kas įtartų, kad Rožiniu gali būti žiedelis ar madinga apyrankė su mediniais karoliukais? O kur dar gausybė įprastinių įvairiausių dydžių ir spalvų Rožinių? Tad nenuostabu, kad ir ekskursantai lauktuvėms iš Latvijos rinkosi būtent Rožinius. O primiršusiems, kaip reikia jį kalbėti, visada po ranka bus detali instrukcija.
Kunigas A. Šukys primena, kad katalikai ne visuomet meldėsi gimtąja kalba. Dar mūsų seneliai ir tėvai pamena lotyniškąsias šv. Mišias, giedamas egzekvijas. Taigi, puiki proga pasimokyti lotyniškai kalbėti „Tėve mūsų“, „Sveika Marija“ bei „Garbė Dievui Tėvui“. Kol autobuso keleiviai treniravosi tarti lotyniškus žodžius, autobusas įsuko į Agluoną.

Miestelis, į kurį plūsta minios
Agluona – miestelis, dydžiu primenantis mūsiškius Obelius. Jei tikėti statistika, jame gyvena viso labo du su puse tūkstančio gyventojų. Tačiau jis – svarbiausias katalikų centras Latvijoje. Latvijoje vyraujanti krikščioniškoji konfesija yra evangelikai liuteronai. Katalikai, daugiausia latgaliai, tikinčiųjų skaičiumi jiems ne daug kuo nusileidžia ir yra antroji pagal dydį religinė bendruomenė Latvijoje. Agluonos mažoji bazilika – svarbiausia Latvijos katalikų šventovė. Ji – piligriminio kelio dalis, garsėjanti stebuklingu Dievo motinos paveikslu, Trakų Dievo motinos paveikslo kopija. Per didžiuosius atlaidus – Žolinę – Agluonoje kasmet lankosi per 70-80 tūkst. tikinčiųjų. O popiežiaus Jono Pauliaus II laikomose šv. Mišiose dalyvavo daugiau nei 300 tūkst. arba daugiau nei trys ketvirtadaliai Latvijos katalikų. Beje, Agluona jau rengiasi ir šį rudenį vyksiančiam popiežiaus Pranciškaus vizitui.
Barokinis Agluonos bazilikos ansamblis užburia skoningomis, lakoniškomis, rūpestingai prižiūrimomis erdvėmis. Domininkonų vienuolyno pastatas tapo gražiais svečių namais, čia įsikūrusi katalikiška muzikos mokykla, net greitosios pagalbos stotis. Bažnyčios fasadą puošia skoningas ir dailiai į erdvę įkomponuotas naujadaras – speciali pakyla, kurioje popiežius Pranciškus, kaip ir Jonas Paulius II, aukos šv. Mišias.
Deje, ne visos naujovės tokios puošnios. Sovietinė valdžia, negalėjusi tiesiog imti ir nugriauti šventovės, bandė sudarkyti jos aplinką. Ir dabar baltutėlių barokinių bokštų fone vis „išlenda“ kaimynystėje ant kalvelės pastatyti sovietiniai raudonų plytų daugiabučiai.

Lietuviški Agluonos akcentai
Agluonoje gausu lietuviškų akcentų. Šios bazilikos sode – paminklas karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai. Viena iš versijų, kad Mindaugas žuvo Agluonos apylinkėse. Maža to, Agluona – jo žmonos Mortos tėviškė. Gidas pasakoja, kad Mortos dėmesys krikščionybei nebuvo atsitiktinis: Latvijoje ji tuo metu jau buvo gerokai įleidusi šaknis, tad jos tikėjimas buvo kur kas gilesnis, nei neofito Mindaugo. Nenuostabu, kad jis po žmonos mirties, susiklosčius nepalankioms politinėms aplinkybėms, vėl grįžo į pagonybę.
Lietuviškų akcentų Agluonoje yra ir daugiau. Viena iš kalbų, kuriomis laikomos šv. Mišios Agluonoje – lietuvių. Bažnyčios statytojai Ieva Justina Šostovicka iš Lietuvos atvežė vienuolius domininkonus. Kaip jau minėta, stebuklingasis paveikslas – Trakų Dievo motinos paveikslo kopija.

Dviejų aukštų bažnyčia
Su Agluonos bazilikos gidu Kristupu pirmiausia leidžiamės į bažnyčios rūsį. Jame – pirmoji bažnyčia, išpuošta barokiniais ir bizantiniais motyvais. Joje palaidoti kardinolas, vyskupai, žymūs šio krašto žmonės. Kam reikalinga dviejų aukštų bažnyčia? O kaip gi kitaip sutalpinti piligrimų minias?
Antroji bažnyčia, kurios centriniame altoriuje – stebuklingasis paveikslas. Religinis gyvenimas čia virte verda: kol prie paveikslo krikštijamas mažylis, bažnyčios klauptai jau puošiami jungtuvėms. Skirtingai nuo lietuvių, puošyba labai kukli ir skoninga: prie klaupto ranktūrų pririšta po tris žydinčias alyvos šakeles... ir viskas. Jokių šešiaukščių puokščių, jokio žvakių tako, jokių stiklinių žvakidžių ir kitų lietuvių mėgiamų akcentų.
Užtat visu grožiu atsiskleidžia įspūdingas bažnyčios interjeras. Tai, ką iš pirmo žvilgsnio galima palaikyti įvairių rūšių marmuru, iš tiesų, kaip sako gidas Kristupas, yra Latvijos dailininkų meistriškumo įrodymas: marmuro detalės preciziškai... nupieštos. Agluonos bazilika buvo restauruota XX a. X dešimtmetyje, stengiantis kiek galima tiksliau atkurti jos istorinį interjerą.
Besigrožint įstabiu bažnyčios interjeru bei dešimčia jos altorių, baigėsi Krikšto apeigos. Ir grupė pagaliau pakyla į antrąjį aukštą, prie stebuklingojo paveikslo. Mažoje erdvėje atsiskleidžia visas jo grožis ir didybė. Apie stebuklus byloja gausybė votų – iš tauriųjų metalų pagamintų ir tikinčiųjų paaukotų stebuklų liudijimų. Prie jų – kažkieno padovanotas įspūdingas senovinis ordinas – matyt sėkmingai iš karo lauko grįžusio kario padėka...
Gretimoje patalpoje – šiuolaikinio religinio Latvijos meno akcentai – popiežiaus Jono Pauliaus II paveikslas, Nukryžiuotojo bei Dievo motinos skulptūros. Pastarosios papėdėje – gausu degančių žvakučių, tikinčiųjų prašymų ar padėkos ženklų.
Išėjus iš bazilikos – puiki proga prisiminti kunigo Andriaus instrukciją bei įsigytuosius Rožinius – ten, kur popiežius Pranciškus aukos šv. Mišias, ekskursijos grupė sukalbėjo vieną Rožinio paslaptį.

Bazilikos ansamblio
papėdėje – šaltinis
Legenda byloja, kad šalia bazilikos tekančio šaltinio vanduo turi stebuklingų galių. Ir tai nėra iš piršto laužta – šis šaltinis iš tiesų garsėjo sieringu vandeniu. Todėl nusiprausus jo vandeniu, išgražėja ir atjaunėja oda. Rokiškėnai kukliai semia jį į gertuvėles, mineralinio vandens buteliukus. O vietiniai latviai nesikuklina –  šį gamtos turtą namo nešėsi... penkių litrų talpos buteliais. Pasirodo, šis skanus ir šaltas vanduo puikiai tinka maistui gaminti.
Apie kelionės tęsinį skaitykite kitame „Rokiškio Sirenos“ penktadienio numeryje.