Kas parodos uždaryme pravirkdė Rokiškio krašto muziejaus direktorę? (0)

Devynioliktoji respublikinė konkursinė drožėjų paroda Liongino Šepkos premijai laimėti kaip niekada produktyvi ir vaisinga: ir dalyvių gausa, ir brandžiais kūriniais, ir debiutais, ir nuoširdumu. Graudinančiu iki ašarų. Kai istorijos, atminties vardan atsisveikinama su tuo, kas brangiausia, atiduodama dalelė širdies. Ta akimirka, kai nuo jaudulio ir graudulio akyse tvenkiasi ašaros…

Apie konkursinę parodą –
sausais skaičiais
Devynioliktoji konkursinė paroda į Rokiškį sukvietė 40 drožėjų iš 22-jų šalies rajonų. Tarp dalyvių – ir pradedantieji, vos šešioliką metų skaičiuojantys drožėjai, ir devintąją dešimtį perkopę senjorai. Ir pradedantieji, ir jau brandūs meistrai: net aštuoni dalyviai jau yra tapę jos laureatais.
 Ši paroda, kaip sakė Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Marytė Mieliauskienė, formuoja Lietuvos kultūros raidą. Ir šį skambų apibūdinimą ne ji pati sugalvojo, tik pacitavo šalies menotyrininkų išsakytą nuomonę apie neeilinį renginį.
Žiūrovai renginį vertino savaip: per gana trumpą laikotarpį parodą aplankė per 2 tūkst. žiūrovų. Ir iš aplinkinių rajonų, ir iš kaimyninės Latvijos, ir iš tolimosios JAV ar Australijos. Ir keli konkursiniai darbai papildys privačias užjūrio kolekcijas.
Autoritetingai komisijai, kuriai vadovavo Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas, iki pat apdovanojimų ceremonijos pavyko išlaikyti paslaptį, kuris kūrėjas tapo pagrindinio prizo –760 Eur – laimėtoju.
Apie liaudiškąją kūrybą šiltus žodžius išsakė Rokiškio dekanato dekanas Eimantas Novikas. Pagyrų negailėjo ir kiti autoritetingi renginio svečiai. Prisiminimais apie Lionginą Šepką dalinosi jo dukterėčia. Ji neslėpė: dievdirbio paukšteliai, gėlytės ir kiti smulkūs darbai ne kartą buvo ir jos pačios, o vėliau, ir jos vaikų žaislais. Ir tai nenuostabu: L. Šepka lengviausiai rasdavo kalbą su gyvenimo nesugadintais žmonėmis – vaikais.

Susibūrė drožėjų
choras
O štai Vidmanto Lietuvninko suburtas drožėjų choras sukūrė tai, kas neabejotinai taps šios parodos himnu. Liongino Šepkos eilės apie nelengvą samdinio dalią, pritaikius liaudišką melodiją, tapo gražia daina, kurią atliko improvizuotas drožėjų choras. Ji taip patiko susirinkusiesiems, kad dainą teko pakartoti. Rokiškio krašto muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė įsipareigojo 2019 m. konkursinei parodai išspausdinti šio himno žodžius, kad giedoti jį galėtų visi norintieji.

Apdovanojimų gausa
Nė vienas konkursinės parodos dalyvis neišvyko be dovanų. Išrinkti verčiausius nominacijų komisijai buvo nelengva. Paroda, kaip sakė komisijos vadovas, buvo labai aukšto meninio lygio, joje nebuvo atsitiktinių darbų.
Rokiškio kraštą atstovavo trys drožėjai: Jonas Čepulis, Vidmantas Zakarka ir Venecijus Jočys. J. Čepulis, pats vyriausias parodos dalyvis, gavęs prizą už aukštaitiškų tradicijų tęstinumą, neslėpė, kad amžius jau trukdo kurti, tačiau kol galėsiąs, tol laikysiąs kaltą rankose. V. Zakarkai atiteko Seimo nario Raimundo Martinėlio įsteigtas prizas. Seimo narys neslėpė, kad malonu prizą įteikti savo krašto kūrėjui.
Po visų garbingų nominacijų – šventės kulminacija: laureato skelbimas. Šią garbingą pareigą šventės vedėjai patikėjo dekanui E. Novikui. Ir jis paskelbė, kad pagrindinis parodos prizas atitenka ukmergiškiui drožėjui Rimantui Zinkevičiui. Jis įteiktas už skulptūrų ciklą apie šventuosius ir pasauliečius.
R. Zinkevičius, kurio kūrinys puošia ir Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios šventorių, prasitarė, kad šį ciklą ilgai brandino galvoje ir širdyje: dar studijų meno technikume laikais kilo mintis šventuosius pavaizduoti ne ant pjedestalo altoriaus šviesoje, o paprastų, kasdieniškų darbų, rūpesčių verpetuose. Ši idėja ir atnešė sėkmę. R. Zinkevičius parodos laureatu tapo antrąjį kartą. Iki šiol tai pavyko tik jam ir alytiškiui kūrėjui Sauliui Lampickui.

Pribloškianti dovana
Besibaigiant šventei, žodį rengėjai suteikė dievdirbio L. Šepkos našlei Danutei. Senutė moteris nuoširdžiai dėkojo visiems, kurie saugo ir puoselėja jos vyro kūrybą. Padėkos žodžių nusipelnė ir Rokiškio miškininkai, kurie liepas ir ąžuolus siųsdavo į Vilnių, kad jos vyras galėtų kurti…
Moteris neslėpė: visa, ką lietė jo vyro rankos ir širdis, būtina išsaugoti muziejuje. Ji prisipažino, kad daugiau padovanoti muziejui ir Rokiškio kraštui lyg ir nebėra ką: kūryba ir kūrėjo laiškai jau saugomi muziejaus fonduose. Beliko tai, kas labai brangu ir asmeniška. Kas jungė ir iki šiol tebejungia ją su vyru. Ir drebančia ranka ji ištiesė trispalve virvute surištus vestuvinius žiedus. Juos kitados palaimino ir poros santuokinius įžadus priėmė šviesios atminties kunigas Vaclovas Aliulis. Ši dovana šventės dalyviams užkando žadą: nejučia visi salėje pakilo nuo kėdžių. O muziejaus direktorė N. Šniokienė, kaip ir daugelis stovinčiųjų, nepajėgė sutramdyti ašarų…
„Rokiškio Sirenos“ inform.