Vicemeras A. Taparauskas per metus mažai tepasikeitė: arši politika santūraus žmogaus iš vėžių neišmušė (0)

Šis pavasaris Antanui Taparauskui – kur kas ramesnis, nei prieš metus, kai kovo pradžioje paaiškėjo, kad po įvykusių savivaldos rinkimų jis taps, mažų mažiausia, Rokiškio rajono savivaldybės tarybos nariu. Nors iš karto vieša paslaptimi tapo ir kitoks scenarijus, kuriame A. Taparauskas buvo įvardijamas, kaip vienas iš trijų ateinančius ketverius metus rajoną valdysiančių asmenų – bus skirtas vicemeru.

Oficialiai šį postą buvęs UAB „Rokiškio autobusų parko“ direktorius užėmė balandžio 24 d., o balandžio 14 d. jis pirmą kartą „atėjo“ į rajono valdymą – prisiekė, kaip tarybos narys.

Praėjo lygiai metai ir šios mažos sukakties proga „Rokiškio Sirena“ pasidomėjo, kaip vicemerui praėjo pirmieji metai „devynaukštyje“ ir kaip sekasi susidoroti su posto, kuris nebuvo vaikystės svajonė, užduotimis.

– Pirmiausia apžvelkime bendrai: kaip vertinate savo pirmuosius metus rajono savivaldybės vicemero poste?

– Šiaip vertinu labai gerai. Taip, ateidamas tikėjausi šiokio tokio šoko, kurį ir gavau. Savivalda nebuvo „savas“ dalykas, sritis, į kurią gilinausi. Visgi, nuo politikos nebuvau toli: ne vienerius metus esu socialdemokratų partijos narys, buvau partijos pirmininkės pavaduotojas. Gal šioje situacijoje sunkiau buvo pasikeitusi aplinka: autobusų parke juk – technika, klientai, darbuotojai ir koordinuojami įmonės veiksmai darbdavio lygmeniu. Čia jau visai kita veiklos sritis. Bet pakankamai greitai įsivažiavau – adaptacijai reikėjo pusės metų.

– O lengviau, laisviau autobusų parke ar čia, savivaldybėje?

– Sunku vertinti. Ir čia, ir ten, darbas su žmonėmis: čia su specialistais, ten su klientais. Kiekviena sritis turi savo pliusų ir minusų. Įtampos, kasdienių iššūkių be abejo daugiau autobusų parke: autobusas sugedo, neišvažiavo į reisą, nepatenkintų keleivių skambučiai, darbuotojų skundai... Čia tokių dalykų retai sulauki.

– Čia – viso rajono gyventojų skundai, „pamokymai“ ir matymai. Gal prisimenate šmaikščiausią klausimą, į kurį teko atsakyti vicemerui?

– Buvo du klausimai iš vieno žmogaus: kada Rokiškyje vykdyti veiklą pradės kažkokia baldų gamykla ir kada pradės didėti rajono gyventojų skaičius. Deja, nei į vieną iš jų atsakyti negalėjau... Diplomatiškai teko žmogų informuoti, kad neturiu žinių apie jokius baldų fabrikus. O gyventojų skaičiaus didėjimas priklauso nuo demografinės padėties ir asmeninių žmonių norių: grįžti gyventi į gimtinę arba kitų miestų gyventojams pasirinkti Rokiškį.

– O man atrodo, kad gyventojų skaičiaus didėjimas vienišam vicemerui buvo tikslingas klausimas...

–  (Šypsosi – aut. past.) Gali visko būti.

– Politika žiūrint iš išorės, kiek mato žmonės, kiek matėte Jūs, kol dar buvote „ne pilna galva“ rajono savivaldoje ir kai atėjote į vidų, labai skirtinga?

– Neslėpsiu, yra ko nemato gyventojai. Tačiau tai – daugiau techniniai dalykai, kurie aptariami rajono vadovų lygmeniu. Kaip aš sakau, kasdienių, einamųjų reikalų suderinimas rytais. Visuomenėje vyraujanti nuomonė, kad čia rezgamos intrigos, kad kažkas dėlioja, kurpia planus, tikrai nėra teisinga. Didžioji rajono vadovų veiklos dalis ir yra tai, ką mato visuomenė skaitydami spaudą ar savivaldybės socialinio tinklo „Facebook“ paskyrą. Tai – susitikimai su gyventojais, dalyvavimas renginiuose, pasitarimai, komitetų posėdžiai ir pan. Pripažįstu, kol nebuvau autobusų parko direktorius ir kai mažiau kreipiau dėmesio į politiką, galvojau panašiai (šypteli – aut. past.). Bet mokiausi viešąjį administravimą, praktiką atlikau vienoje iš rajono seniūnijų ir jau tada supratau, kad taip nėra. Labai sunku žmonėms tą pasakyti. Gal savivaldą lygina su centrine šalies valdžia – ten tikrai daugiau nežinomųjų. Bet mes tam ir „išeinam“ į viešumą su naujienomis, kasdieniais darbais, norėdami parodyti savo veiklą, siekdami atvirumo ir naikinti stereotipą, kad valdžia – bloga. Praėjo dar tik metai, dar tik pradedame įgyvendinti savo veiklos programoje išsikeltus tikslus. Daug laiko trunka gilinimasis į tarybos sprendimų projektus, ir vakarais tenka pasėdėti prie kompiuterio, nagrinėti pataisymus, pastabas ir pasiūlymus, pačius įstatymus. Nes jei nesigilinsi, negalėsi ir žmonėms atsakyti.

– Tai Jūs nepalaikote dalies žmonių nuomonės, kad rajonų tarybų nariai mažai dirba ir mokėti jiems „tos didelės algos“ nereikia?

– Ne, tikrai ne! Nes darbo tarybos nariai turi daug. Žinoma, jei į tarybą išrinktas asmuo tikrai nori atnešti rajono žmonėms naudos ir priimti jam gerus sprendimus, tai turi gilintis ir išsamiai susipažinti su visais dokumentais, galbūt siūlyti pakeitimus, išsakyti pastabas, komentuoti. O jei jo nuostata tokia, kad, tiesiog, gavau medžiagą ir prabalsavau, nemanau, kad tokie tarybos nariai apskritai turi būti taryboje. Bet, aišku, visko pasitaiko.

– Vicemerų dalyvavimas tarybos posėdžiuose nėra privalomas. Bet Jūs dalyvaujate. Ar galima būtų tai pavadinti „žmonių pažinimo valandėle“?

– Galima įvardinti ir taip (šypsosi – aut. past.). Tikrai per tarybos posėdžius nariai atsiskleidžia.

– Kuris iš 24 mūsų rajono tarybos narių Jus labiausiai nustebino?

– Yra keletas asmenų. Galvojau, kad jie yra ramūs, paprasti miesto gyventojai. Bet kai tapo tarybos nariais, tikrai ėmė gilintis į kiekvieną klausimą, į sprendimų projektus ir atidžiai juos skaityti, pagal kompetencijas teikia savo pasiūlymus. Tikrai nustebino gerąja prasme.

– Pokalbio pradžioje užsiminėte apie šoką. Kur jis jus ištiko: priimant sprendimus, kasdienėje veikloje, dokumentacijoje?

– Taip. Tai buvo darbas su dokumentais, darbas su gyventojais, kai turi žinoti platesnius, išsamesnius atsakymus į žmonių pateikiamus klausimus. Autobusų parke viskas vis tiek koncentravosi į vieną veiklą. O dabar: ir apie kelius, ir apie vandenį, ir apie medžius... Buvo daug, ko nežinojau, daug ką reikėdavo tikslintis. Juk neįmanoma vienam žinoti visko, nes informacijos yra tikrai daug. Todėl ir esame du vicemerai. Į klausimus iš tų sričių, už kurias aš nesu atsakingas, visada stengiuosi kuo greičiau susirasti atsakymą, pasiklausti specialistų.

– Šalies rajonų valdžios atstovai, galima sakyti, nuolatiniai svečiai Lietuvos Respublikos Seime. Ar Jums jau teko vykti ten dėl kažkokio Rokiškio rajonui svarbaus klausimo sprendimo? Ar tvirtai jautėtės atsižvelgiant į tai, kad vicemero poste esate tik metus?

– Birželį (2023-aisiais) buvome LR Susisiekimo ministerijoje, kur kalbėjome apie Rokiškio rajono kelių būklę ir iškylančias problemas. Po mūsų vizito į Rokiškį atvyko ir pats ministras. Teko keletą kartų būti socialdemokratų frakcijoje. Kartais tenka pasitelkti abu mūsų krašto Seimo narius ir keliauti su jais. Jaučiuosi Seime tvirtai, nes žinau bendrą rajono poziciją tais klausimais, žinau, ko važiuoju. O dėl tikėjimo Seimo narių pažadais: galiu pasakyti lygiai taip pat, kaip paprastas rinkėjas – matosi, kai atsakoma šabloniškai ir kai Seimo narys yra tikrai įsigilinęs į problemą.

– Kuruojate ne vieną sritį – ar sunku rokuoti biudžeto pyragą ir ar teko muštis dėl savo kuruojamų sričių įrodinėjant, kad būtent čia reikia daugiau, o ne ten?

– Sunku, nes visos sritys yra svarbios. Jei leistų galimybės, norėtųsi daugiau skirti NVO projektams, bet yra kaip yra. Visgi, galiu pasakyti, kad šiais metais, kai dėliojom biudžetą, viskas vyko labai ramiai ir konstruktyviai. Tikrai radom kompromisus. Net stebina, kad pirmaisiais metais taip paprastai pavyko. Gali būti ir tyla prieš audrą (juokiasi – aut. past.)... Tuo labiau, jog girdėjau vyriausybės planus mažinti gyventojų pajamų mokesčio dalį, tenkančią savivaldybėms, tad ateity tikrai gali atsirasti iššūkių.

– Visgi, surenkamas biudžetas – nemažas, bet ir rajone įgyvendinama daug įvairų projektų. Gal galite pasidalinti „didesniais“, laukiančiais artimiausiu metu?

– Numatyta daug iš funkcinės zonos: atsiras socialinės dirbtuvės, mėginsime renovuoti likusiu rajono vaikų darželius, savivaldybė laimėjo projektą visų Rokiškio rajono kapinių skaitmenizavimui – gavom apie 300 tūkst. eurų finansavimą. Žinoma prioritetas – užbaigti daugiafunkcės salės statybas, turizmo srity daug infrastruktūros sutvarkyti. Šalia Aušros g. esančio socialinio būsto turėtų iškilti dar vienas... Dabar atliekami projektavimo darbai, bet kitais metais turėtų prasidėti ir statybos. Socialinė sritis – ne mano kompetencijoje, tačiau iš bendrų žinių galiu pasakyti, kad, berods, apie 70 žmonių dabar eilėje laukia socialinio būsto. Deja, net ir pastačius naują daugiabutį visų poreikio patenkinti nepavyks. Statybos vyks pasinaudojant Europos sąjungos struktūrinių fondų lėšomis, žinoma, rajono savivaldybės prisidėjimas yra būtinas.

– Renginiuose ar oficialiuose susitikimuose, su rajono meru ar be jo, dažniau esate matomas Jūs, ne Jūsų kolegė vicemerė Audronė Kaupienė. Pernai, tik pasibaigus rinkimams buvo kalbama, kad socialdemokratai per šiuos ketverius metus Jus ruoš kitiems mero rinkimams. Pats girdėjote tokias kalbas? Kaip į jas reaguojate/reagavote?

– (Šypsosi – aut. past.) Girdėjau. Bet šią minutę negalvoju apie tai ir nemanau, kad tai atsitiks po trejų-ketverių metų. Kol kas tikrai nesvarstau tokių galimybių. Aišku, girdžių yra ir iš partijos narių tokių nuomonių, ir iš pašalinių asmenų...

– Patarlė byloja, kad blogas majoras, kuris nenori būti generolu... Tuo labiau, kad pernai duodamas interviu užsiminėte pasvajodavęs ir apie Prezidento postą.

– Patarlės patarlėmis, bet politikos man kol kas užtenka tiek, kiek yra. Kartais ir jos jau per daug (šypsosi – aut. past.). O pažiūrėjus į mero darbotvarkę matai, kad kartai net ir šeštadieniais, sekmadieniais dirba.

– Ar buvo per šiuos metus situacijų, kai teko „lipti per save“, paminti principą?

– Nebuvo. Perlipti per save buvo sudėtinga kalbant tuo aspektu, kad reikėjo priprasti prie padidėjusio visuomenės dėmesio. Ir prie viešai sakomų kalbų, sveikinimų. Iki tol mažai su tuo susidurdavau, bet dabar tai tenka daryti itin dažnai. Aš – ne scenos žmogus, mažakalbis, tad pradžioje kažką šiek tiek pasirašydavau. Deja, beveik visada būdavo taip, kad viską, ką pasirašiau – pamiršdavau ir pasakydavau visai ne tą. Dabar stengiuosi nebesirašyti, tiesiog mintyse susidedu akcentus. Gyvenimas priverčia ir tu susitaikai, pripranti. O situacijų, kad tektų keisti nuomonę, asmeninį nusistatymą ir prisitaikyti prie kažko – neteko.

– Ar turite pavyzdį, į kurį lygiuojatės atsidūręs stresinėje politinėje situacijoje?  

– Jei kalbame apie ryškias šalies asmenybes, labai imponuoja Valdo Adamkaus ramybė, santūrumas, išlaikoma pozicija. O šiaip, mano krikšto tėtis turi patirties viešo elgesio srityje, veda net mokymus šiomis temomis, tad kartais prisimenu jo patarimus ir jais pasinaudoju.

– Atėjęs į politiką sulaukėte pamokymų, patarimų iš artimųjų ar nepažįstamų: renkis taip, žiūrėk taip, nesakyk taip?

– Taip. Pradėjęs dirbti pastabų iš artimųjų, partijos kolegų tikrai sulaukiau ir dar sulaukiu. Bet tai nebūtinai dėl to, kad kažką blogai darau, ne dėl aprangos ar kalbos manierų. Šiaip, dėl bendrų dalykų ir tai, daugiau, praktiniai patarimai žmonių, kurie ilgiau sukasi politikoje, viešumoje.

– Sakoma, kad išėjęs iš jam patogių pozicijų, žmogus savyje pamato tai, ko net neįtaria turįs. Kokią Jūsų asmeninę savybę šie metai iššaukė?

– Mažiau reaguoju į neigiamą informaciją, kuri pasitaiko iš tam tikrų politinių Rokiškio jėgų. Dabar stengiuosi nebesivelti į diskusijas, nes kartais, net ne kartais, o dažniausiai, tai yra beprasmiška. Ginu savo nuomonę, išsakau pastabas tada, kai nagrinėjami klausimai yra susiję su buvusiomis ar dabartinėmis mano pareigomis, tomis sritimis, į kurias esu įsigilinęs ir tikrai žinau situaciją, o ne taip, kaip oponentai – kažkas kažkur kažką girdėjo... Kita savybė – sustiprėjęs pasitikėjimas savimi dalyvaujant viešuose renginiuose, susitikimuose.  

– Ar kaip politikas jau patyrėte išdavysčių, matėte veidmainysčių? O gal buvo žmonių, kurie atsisijojo arba kaip tik atsirado naujų draugų?

– Į visus klausimus galiu atsakyti vienodai: ne. Su visais bendraujame kaip bendravome anksčiau. Pažinčių ratas, žinoma, prasiplėtė. Tai – pliusas. Kad kažkas nusisuktų ar susipyktume, ypač dėl mano užimamų naujų pareigų, tikrai nebuvo. Veidmainysčių kol kas irgi nepajutau. Manau, jog pasimatys iš karto, jei žmogus ateis turėdamas tikslą ir bendraus tik dėl to. Bet gal dar atsiras, prieš akis treji metai – politikoje visko nutinka (šypteli – aut. past.).

– Kaip atsipalaiduojate po įtampos ir barnių darbe? Jau grįžote prie eilėraščių rašymo?

– Deja. Eilėraščiai taip ir guli kompiuteryje, kažkaip „nebeateina“ į galvą (juokiasi – aut. past.). Kiek galimybės leidžia, savaitgaliais stengiuosi išvažiuoti į gamtą, pasivaikščioti po miškus ar kur prie ežero. Per atostogas visada keliauju. Beveik visas atlyginimas ir santaupos „nueina“ kažko pamatymui. Turiu jau nerašytą tradiciją – penktus metus iš eilės – savaitę praleisiu Italijoje. O tada – automobiliu po Europą.

– Iš anksto linkiu gerų atostogų ir dėkoju už pokalbį!