Net ir sukūrus nuosavą verslą Vilnius nepasirodė mielesnis už gimtinę (0)

Rufina Solovjova – jau vardas išduoda, kad tai – neeilinė asmenybė. Jei ką nors daro, į veiklą panyra „stačia galva“ ir, kaip pati sako, ištrūkti iš jos būna sudėtinga. Sostinėje įkūrusi privatų darželį „Uodo ūsai“, po kelerių metų itin sėkmingos veiklos ir galimybės įkurti filialą, ji viską paliko, nes širdžiai mielesnė buvo mintis grįžti gyventi į Juodupę. Dabar jaunos moters galvoje – vėl planų raizgalynė, tačiau jų pagarsinti ir jais pasidalinti dar neskuba.

Linksmo ir gerų emocijų kupino pokalbio metu R. Solovjova pasakojo, kaip atsirado darželio idėja, jo darbo modelį ir, žinoma, ką veikia grįžusi į kaimą.

Apsisprendė per 7 dienas

–Vilnius ir Juodupė, sostinė ir provincija – kodėl susikūrusi gerą gyvenimą ten, viską metei ir grįžai į gimtinę?

–Sąmoningai aš neplanavau grįžti ir pasilikti. Viską sudėliojo tėčio liga. Man būdavo gera aplankyti jį, pabūti kaime, įkvėpti gryno oro. Būdavo, sėdžiu ant suoliuko, geriu kavą, o tėtis praeidamas žvilgteli ir sako: „Nuobodu tau čia“. O aš galvodavau – anaiptol, kaip gera! Juk būna tokių vietų, kuriose net nesupranti kodėl, bet gera. Nors tai irgi atėjo su amžiumi. Gal iki 25-28 metų galvodavau: „Grįžti į kaimą – jokiu būdu: nei draugų, nei veiklos“. Mirštantis kraštas buvo. Taip atrodo jaunam. Paskui jau kai grįždavau, pradėjau matyti kitą, gerąją mažo miestelio pusę. Vilniuje turėjau savo gyvenimą, verslą – darželį „Uodo ūsai“, bet kai per vienas Kalėdas jau atsisveikinom su tėčiu, liko namai ir turėjau du pasirinkimus: likti arba uždėti spynas ir grįžti į savo gyvenimą Vilniuje. Pabandžiau. Viso labo septynias dienas ten išbuvau ir grįžau atgal į Juodupę. Nes kitaip negalėjau. Man ta vieta reiškė labai daug: tai buvo mano močiutės namai, mano tėtis ten užaugo, paskui gyveno, viską savo rankomis suremontavo. Labai daug darbo įdėjo. Tuose namuose aš tiek emociškai, tiek fiziškai labai gerai jaučiuosi.

–Bet viena yra trumpam atvažiuoti, pabūti, pasimėgauti gamta ir visai kas kita – gyventi tame kasdien.

– Taip, bet kaip tik prasidėjo COVID-19, kas man buvo, iš vienos pusės, visai naudinga (juokiasi – aut. past.). Galėjau ramesne širdimi būti čia ir galvoti, kaip man toliau dėliotis savo gyvenimą. Žinojau, kad iš Vilniaus išvažiuoti aš negaliu, bet negaliu apleisti, numesti ir tėčio įdirbio. Juk neprižiūrimi namai labai greit pradeda griūti. Priėmiau sprendimą važinėti į Vilnių.

Gyvenimas „ant lagaminų“

– Gyvenimas „ant ratų“ nėra lengvas: darbą ir namus skiria didelis atstumas – kasdien neprivažinėsi.

– Tai nebuvo naujiena. Iki tėčio mirties, daugiau nei pusę metų, per savaitę po kelis kartus veždavau jį į Vilnių, į ligoninę. Buvau jau pratusi, tad galvoju: „Skūrą turiu – bandau“. Du metus taip dirbau. Žinoma, tada dar Vilniuje nuomojausi butą, bet sostinėje būdavau vos porą-trejetą dienų per savaitę, tad labai neapsimokėjo. Antrais metais visko atsisakiau. Būdama Vilniuje apsistodavau pas kolegas, draugus. Bet taip – nebuvimas darbo vietoje, nors ir turi labai gerą komandą, kolektyvą, nėra tas pats, kaip dirbti kasdien. Jie ten labai gerai „važiavo“, viskas buvo gerai, bet sustojo kūrybinės idėjos. Naujų projektų neapsiimsi daryti, kai esi toli. Gali kalbėtis telefonu, kompiuteriu, bet aš nebejaučiau tos kasdienės dvasios, kuria jie gyveno. Įsitraukti buvo vis sunkiau. Ir kadangi mes darželį buvome įsteigę dviese, aš sakau – traukiuosi. Nes taip, kaip buvo, buvo nebegerai. O aš žinojau, kad į Vilnių negrįšiu...

– Ar iš karto buvo ir idėjų, kaip gyvensi čia, Juodupėje?

– Manęs klausė to paties: „Kaip tu gyvensi?“ (juokiasi – aut. past.), juk Vilniuje praleidau daugiau nei 15 metų, ten turėjau stabilias pajamas ir aiškiai suplanuotas dienas. Dabar turiu daug idėjų, bet norėčiau neskubėti priimti sprendimų. Galimybės dabar leidžia pamedituoti, kaip sako – pabūti su savimi ir pagalvoti, ką aš noriu veikti gyvenime toliau. Aš esu įdėjininkė, kūrybininkė, materialūs dalykai nėra man tokie svarbūs.  

Dirbti sau ar būti įdarbinta?

– Lengva kalbėti, kai stogas virš galvos yra...

– Kodėl? Verslo pradžioje buvo situacijų, kai negalėjau sau leisti išsilaikyti net kambario. Pradžia nebuvo lengva. Teko pas draugus pagyventi, „ant lagaminų“ pabūti. Nėra komfortiška... Geriau jau palapinėj, jei vasara, niekam tada nesi našta (juokiasi – aut. past.). Rasdavau būdų, kaip išgyventi. „Uodo ūsai“ nebuvo vienintelis užsiėmimas – visada turėdavau dar kokį papildomą projektą: organizuodavau vaikams miško žygius, dailės saviraiškos užsiėmimus, su kolege turėjome kino terapijos grupę. Baigusi universitetą mokinausi podiplominėse studijose dailės terapijos ir geštalto psichoterapijos, tad įgytas kompetencijas norėjosi išbandyti praktiškai. Paskutinis projektas buvo darbas „SOS vaikų kaimas“. Tai buvo nerealus projektas, tikrai labai reikalingas Lietuvai. Dirbau metus, per kuriuos galėjau palyginti, ką reiškia būti samdomu darbuotoju ir ką reiškia dirbti sau. Man visai patiko – uždarai duris po darbo valandų ir išeini (juokiasi – aut. past.). Nesupratau, kodėl žmonėms atrodo, kad dirbti sau yra geriau ar lengviau. Juk tai – pirmus kelerius metus tuščios banko sąskaitos, bemiegės naktys ir darbingos dienos.

– Ar bemiegės naktys buvo ir dėl darželio? Apskritai, kaip ir kada kilo mintis imtis šios veiklos?

– Darželio pradžia, galima sakyti, buvo 2013 m. Bet tada aš veikiau kaip vaikų priežiūros kambarys. Tuo laiku ši paslauga buvo visai populiari. Išsirinkau Vilniuje naują rajoną. Tai buvo jaunų tėvelių svajonių rajonas su žaidimų aikštelėmis ir veiklomis vaikams. Ant stulpų prikabinėjau skelbimų apie priežiūros centriuką ir laukiau potencialių klientų skambučių (juokiasi – aut. past.). Pradžia buvo sunkesnė, nei įsivaizdavau – atėjo vos keli vaikai. Daug ko nežinojau, nemokėjau, neturėjau nei aiškaus verslo plano, nei strategijos. Darbo dienomis prižiūrėdavau vaikus, savaitgaliais valydavau prabangius namus, o pirmą „algą“ – 180 litų, gavau po 8 darbo mėnesių. Pamenu, kaip džiaugiausi savo pirmu uždarbiu, bet per vieną dieną viską ir išleidau (juokiasi – aut. past.). Kalbant apie stabilumą, tai pirmieji keleri metai buvo tikri „Amerikietiški kalneliai“, bet aš žinojau, kad labai noriu tą daryti ir nuoširdžiai tikėjau, kad viskas bus gerai.

Tikėjo savo idėja

– Savo vaikų neturėjai, brolių ir seserų neauginai, tai iš kur meilė vaikams ir trauka su jais dirbti?

– Kai baigiau bakalauro studijas – esu rusų kalbos mokytoja – bandžiau rasti darbą, bet tuo metu manęs niekam nereikėjo. Dabar – juo labiau. Draugė norėjo lankyti kursus ir man patikėjo savo metų ir mėnesio vaiką. Sako: „Nieko neveiki, pabūsi“. Klausiau ar ji kalba rimtai, juk net neįsivaizdavau ką daryti su tokiu mažyliu. Bet ji buvo rami: „Parodysiu, kaip pakeisti sauskelnes ir bus gerai“. Ir ką... Prižiūrėjau. Iš lūpų į lūpas pradėjo „eiti“ reklama ir po kurio laiko dirbau jau su 15 vaikų. Supratau, kad nebesu mažas priežiūros centriukas (juokiasi – aut. past.) ir reikia galvoti, ką daryti toliau. Atsirado žmonės, tapę mano verslo partneriais, kurie mane labai palaikė ir ragino kurti verslą kartu. Man sunku buvo suprasti, kam jiems to reikia? Bet jie manyje matė didžiulį potencialą, o jie sakė, kad sužavėjo mano užsidegimas ir charizma. Man didžiausiu iššūkiu šioje kelionėje tapo išmokti tikėti ir pasitikėti kitais. Partneriai prisiėmė atsakomybę už finansinę verslo dalį, o aš – už idėją ir idėjos sėkmę. Taip ir pradėjom: jei – susižavėję ir užsidegę, o aš – su baime ir nepasitikėjimu. „Uodo ūsai“ atvėrė duris tik su 7 vaikais.

–Kur dingo pusė vaikų?

– Vieni užaugo ir iškeliavo į mokyklas, kiti – į valstybinius darželius. Visgi, kaina privataus vaikų darželio ir valstybinio – skiriasi. Kitas dalykas: būti auklyte ir prižiūrėti vaikus yra viena, būti ikimokyklinio ugdymo mokytoja ir ugdyti vaikus – visai kas kita. Dažnai išgirsdavau klausimą, ar auklėtojos turi pedagoginį išsilavinimą. Vienos turėjo, kitos neturėjo. Aš pati jo neturiu, bet visada darau tai, kuo tikrai tikiu. Kūriau darželį, kuriame nėra vedlių ir autoritetų. Ten yra bendražygiai, kurie vaikus palaiko, būna kartu. „Uodo ūsų“ darželyje rėmėmės „Reggio Emilia“ ugdymo filosofija. Pati buvau išvykusi mokytis į Italiją, kad galėčiau suprasti apie ką ji yra. Tai – didžiulė pagarba vaikui, jo mintims ir idėjoms remta filosofija. Kai skatinimas kūrybinis potencialas. Mes vaikus labai apribojame pasirinkimuose, tačiau kai jiems duodi daugiau laisvės ir pradedi juos stebėti, bandydamas suprasti jo mintis, ketinimus, stiprybes, pamatai, ko vaikui iš tikrųjų reikia, kokie yra tikrieji jo poreikiai ir norai, koks yra tikrasis jo mokymosi būdas. Jie tampa daug artimesni ir atviresni savo supančiai aplinkai, savarankiškesni, labiau pasitiki savimi, nebelieka nesėkmės baimės.

Sostinė išvargino

– Tiek vargo, idėjų, pastangų kuriant nuo nulio. Ar nebuvo skaudu, visgi, atiduoti, palikti?

–Gal, jei neturėčiau alternatyvos, būtų buvę sunku atsisveikinti. Bet aš jau keletą metų gyvenau su ta mintim. Mane siaubingai išvargino sostinės tempas, konkurencija, žmonės, kurie tiek daug visko nori ir jiems tiek daug visko reikia... Aš kiekvieną savo projektą priimu kaip gyvenimo mokyklą, kuri mane labai daug ko išmoko. Esu be galo dėkinga savo verslo partneriams už kantrybę, palaikymą ir tikėjimą manimi. Labiau skaudu ne verslą palikti, o tuos žmones, su kuriais kartu kūrėm, klydom, verkėm ir juokiamės.

– Ar aplankai „Uodo ūsus“?

– Taip. Dar vis nuvažiuoju, pabūnu. Paskambina kolegės pasikonsultuoti, kaip ką įrengti, kaip programą geriau padaryti. Konsultacinė pagalba, bet į ugdymo procesą nebesikišu.

Anksčiau – ne, vėliau – gal...  

–Bet kažkada Juodupėje atsiras privatus Rufinos darželis?

– Iš pradžių galvojau: tikrai ne! Dabar jau galvoju, kad gal visai neblogai būtų keletą vaikų turėti (juokiasi – aut. past.). Nes „pagaunu“ save vis galvojant apie vaikų ugdymą: pradėjau domėtis apželdinimu ir pati savęs klausiu: „Ką aš su tuo veiksiu?“ ogi kursiu vaikams edukacines lauko erdves... Vis tiek vaikai sukasi mintyse. Bet, kol kas, kaip sakiau – idėjų turiu visokių, reikia išsigryninti ir sulaukti būtent TOS.

–Dėkoju už pokalbį.