Išsipildė vaikystės svajonė vairuoti autobusą (12)

Publikuota: 2020-03-28 Kategorija: Žmonės
Išsipildė vaikystės svajonė vairuoti autobusą
Asmeninio archyvo nuotr. / Ineta Radišauskaitė

Ineta Radišauskaitė neslepia vaikystėje turėjusi daug svajonių, bet kaip vieną iš pagrindinių įvardija norą vairuoti „didelę“ mašiną. Vis atidėliotą svajonę paskatino įgyvendinti darbas Anglijoje, kai į darbo vietą darbuotojus pradėjo vežti autobusu. Tada pamaniusi, kad ir pati galėtų išsilaikyti teises ir vairuoti autobusą. Šiandien Ineta Radišauskaitė dirba Rokiškio autobusų parke, vairuoja maršrutinį autobusą ir vadina save sėkmingu žmogumi.

550

Vairuoti didelę mašiną - vaikystės svajonė. Kokių svajonių vaikystėje dar turėjai?

- Vaikystėje turėjau daug svajonių, bet jos dažnai keisdavosi. Išmokusi plaukti, norėjau būti plaukikė, pramokusi važiuoti dviračiu – dviratininke. Darželyje suvaidinusi ropę – aktore būti norėjau. Išbandžiau visas transporto priemones. Tėtis leisdavo pavairuoti traktorių, tai ir traktoristė būti svajojau. Būdama 4-6 metų ir lakūne, nes tuo metu „kukuruznikai“ laukuose trąšas barstydavo, tai nutūpus lėktuvėliui ant žemės, lakūnas leisdavo šalia pasėdėti. Domėjausi viskuo, prie ko prisiliesdavau, visomis transporto priemonėmis. Kartą įlipau į medį taip aukštai, kad mačiau triaukščio pastato stogą, o nulipti jau nebegalėjau. Išgelbėję gaisrininkai, leido už gaisrinės automobilio vairo pasėdėti, tai po to ilgą laiką svajojau – būsiu gaisrininke. Galima sakyti, kad didelės mašinos buvo viena iš vaikystės svajonių.

Anglijoje pirmą kartą pabandžiusi vairuoti autobusą, vairuotojo pažymėjimą įgijai Lietuvoje. Ar buvo sunku?

- Dirbant Anglijoje, į darbą mus pradėjo vežti autobusais. Sugrįžo prisiminimai apie vaikystės svajonę vairuoti didelę mašiną. Grįžau į Lietuvą ir išsilaikiau teises. Kad gali būti sunku išlaikyti maniau, iki tol, kol nepradėjau važinėti Anglijoje. Iš pradžių tikrai buvo sunku, baisu, bet labai įdomu. Ypatingai tie keliai, kur vienoj pusėj kalnas, kitoj pakalnė. Dabar galiu pasakyti, kad lengvojo automobilio valdymas nuo autobuso beveik nesiskiria, tik gabaritais.

Dažnai žmonės sako, kad sunku susirasti darbą mažame miestelyje. Ar sunku buvo įsidarbinti?

- Kartais girdžiu tokių pastebėjimų ir turiu vieną kitą pažįstamą, kurie teigia, kad sunku gauti darbą Rokiškyje. Ignoruoju tokius pasisakymus, nes manau, kad trūksta noro, o ne darbo. Neteko nusivilti ieškant darbo. Kur prašydavau, ten gaudavau. Gal man sekasi? O gal žmonės, kuriems sunku rasti darbą pradeda darbo pokalbį nuo reikalavimų, o ne siūlymų ką jie sugeba geriausiai? Tuomet tikiu, kad sunku. Einant į darbo pokalbį Autobusų parke, pasitikėjau savimi. Buvau įsitikinusi, kad įsidarbinsiu. Po darbo pokalbio buvo kilę abejonių ar pavyks, maniau, palauksiu porą dienų ir eisiu kitur. Neprireikė. Paskambino.

Ar pasikeitė darbiniai ypatumai nuo to laiko, kai pradėjai dirbti ir dabar? Ar dar pasitaiko, kad keleiviai nustemba už vairo pamatę merginą? O gal jau tapo įprasta?

- Nors Anglijoje važinėjau jau be baimės, pirmosios darbo dienos buvo gana įtemptos. Bilietų „išmušdavau“ daugiau nei reikia, mieste esu porą kartų nuklydusi nuo maršruto, išvažiavusi truputi anksčiau nei numatyta tvarkaraštyje. Esu ryte per anksti išvažiavusi iš stotelės ir palikusi mokinius. Teko grįžti jų paimti. Dabar tokių klaidų nebepasitaiko. Darbe nebesijaučiu naujokė. Iki šiol dar atsiranda keleivių kurie mane mato pirmą kartą.

Keleiviai labai malonūs, negaili gerų žodžių, jau žinau kur kam reikia sustoti. Važinėju tais pačiais maršrutais. Užtenka įvairovės važinėjant ir po rajoną. Kartais būna tuo pačiu maršrutu važiuoju tik po savaitės, rutinos nėra. Keliai žinomi, keleiviai malonūs, geri, draugiški, dažnas jų, dažniausiai vaikai, atpažįsta gatvėje, sveikinasi. Iš pradžių buvo keista, galvodavau, kodėl sveikinasi, iš kur pažįsta? Dabar jei neatsimenu, pamatau autobuse. Tarpmiestiniu maršrutu dar nevažiavau.

Šalyje įvedė karantiną, turbūt ir keleivių dabar mažiau važiuoja autobusais?

- Karantino metu žmonių važiuoja tikrai mažiau. Keleiviai įlipa ir išlipa per galines duris. Nuo priekio pirmosios sėdynės turi būti laisvos, kad keleiviai būtų per kuo didesnį atstumą nuo vairuotojo. Kadangi važiuojančių labai mažai, tai ir keleiviai sėdi vienas nuo kito per didesnį atstumą. Autobusų vairuotojai tarpusavyje taip pat nesiburiuoja, laikosi saugaus atstumo. Autobusai dezinfekuojami kiekvienoje galinėje stotelėje, naudojame apsaugos priemones, laikomės reikalavimų, todėl darbe jaučiuosi saugi.

Balandžio 6 dieną minėsime Saugaus eismo dieną. Ką norėtum palinkėti kitiems eismo dalyviams?

- Visiems linkiu neskubėti, išlikti ramiems, bet kokioje situacijoje, nepykti ant kitų eismo dalyvių, o patarti ir padėti jei matote klaidas. Visiems linkiu meilės, ramybės, sveikatos. Saugokite vieni kitus.

Ačiū už pokalbį.

 

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video