Irkluotojas Rytis Sakalauskas: sportuoju tam, kad patirčiau didžiausią džiaugsmą savo gyvenime (0)

Publikuota: 2021-07-10 Kategorija: Žmonės
Irkluotojas Rytis Sakalauskas: sportuoju tam, kad patirčiau didžiausią džiaugsmą savo gyvenime
Evelina Jasiulionytė / Rytis Sakalauskas su laimėtomis taurėmis ir medaliais

Vos trejus metus kauptos taurės jau prašosi didesnės lentynos, visi medaliai sunkiai sveria juos laikančio irkluotojo pečius, o diplomų ir pagyrimo raštų segtuvai nebetelpa spintoje – tiek daug pergalių ir prizinių vietų iš Rokiškio kilęs Rytis Sakalauskas parsigabeno namo gyvendamas Lietuvoje. Neseniai aštuoniolikos sulaukęs profesionalus irkluotojas šiandien kartu su Lietuvos jaunimo irklavimo rinktine garsina šalies vardą Europoje ir pasaulyje, o suradęs laisvą valandėlę tarp kasdienių treniruočių „Rokiškio Sirenai“ pasakojo apie savarankišką gyvenimą Lietuvoje, džiaugsmus skinant pergales ir varžymąsi su stipriausiais pasaulio irkluotojais.

Kaip prasidėjo tavo karjera sporte? Kur pirmą kartą išbandei irklavimą ir kodėl pasirinkai šią  sporto šaką?

Nuo ketverių ar penkerių metų gyvenau ir mokiausi Norvegijoje, ir visi iki vieno mano klasiokai ten užsiiminėjo kokiu nors sportu. Aš taip pat norėjau surasti sau mėgstamą veiklą, kuria galėčiau užsiimti po pamokų, o ir tėvai sakė matę manyje didelį potencialą nuo pat mažens – norėjo, kad savo energiją išnaudočiau tinkamai. Išbandžiau įvairiausias skirtingas sporto šakas: lankiau futbolą, tinklinį, rankinį ir dar keletą kitų būrelių, kol galiausiai mane nuvedė į irklavimą. Atsimenu, kada pirmą kartą atsisėdau į baidarę, kaip patiko laikyti irklą ir lengvai siūbuoti virš vandens – supratau, kad šiame sporte norėčiau pasilikti ilgiau. Užtrukau kelerius metus, kol išmokau visų pagrindų, tačiau treneriai man ir tėvams sakydavo, jog jei rimtai užsiimsiu irklavimu, tikrai galėčiau daug pasiekti. Girdint tokius žodžius, motyvacija vis kilo aukštyn, akys nuolat žibėdavo pagalvojus apie galimus pasiekimus sportuojant. Pradžia tikrai buvo labai sunki, ypač po to, kai iš arti pamačiau, koks tai sunkus darbas bei kiek laiko ir jėgų kainuoja treniruotės, pasiruošimai ir dalyvavimas varžybose. Neslėpsiu, vienu metu noras irkluoti tikrai buvo prigesęs, tačiau pirmi laimėjimai, konkurencija su kitais sportininkais ir itin aukšti asmeniniai pasiekimai skatino tęsti tai, ką darau iki šiandien.

Ilgą laiką gyvenai Norvegijoje, tačiau grįžai į Lietuvą. Kas atvedė tave į gimtąjį kraštą? Kokių planų turi Lietuvoje?

Nors nuolat gyvenau Norvegijoje, į Lietuvą būdamas mažas su tėvais grįždavau kiekvieną vasarą. Šeima ieškojo, kuo galėčiau užsiimti leisdamas laiką gimtinėje, o irklavimas jau buvo tapęs mano mylima veikla, todėl Zarasuose suradome nuostabią trenerę Vidą Memliukienę, su kuria treniruodavausi grįžęs į Lietuvą – jai esu be galo dėkingas už visas pamokas ir nuolatinius skatinimus nesustoti, siekti savo tikslo. Vasarą irkluojant Lietuvoje, o likusį laiką Norvegijoje, kilo mintis visam laikui grįžti į gimtinę ir pradėti treniruotis dar intensyviau. Po ilgų pokalbių su šeima galiausiai 2018-aisiais vienas atskridau gyventi į Lietuvą, kur pradėjau mokytis Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnazijoje ir treniruotis profesionaliai. Visada dėkosiu savo tėvams už didžiulį pasitikėjimą manimi ir mano galimybėmis – manau, jog ne kiekvienas išleistų savo penkiolikmetį sūnų savarankiškai gyventi kitoje šalyje, atskirai nuo visos šeimos.

Šiuo metu ir toliau treniruojuosi besimokydamas sporto gimnazijoje, dalyvauju įvairiausiose varžybose ir ruošiuosi rudenį vyksiančiam pasaulio čempionatui. Grįžti į Norvegiją tikrai neplanuoju, nes noriu toliau garsinti savo šalies vardą Europoje ir pasaulyje, o treniruotis čia turiu puikias sąlygas. Gera žinoti, jog manimi didžiuojasi mano šeimos nariai – nors gyvename atskirai, visada esu jų skatinamas ir palaikomas, todėl negalėčiau įsivaizduoti sau didesnės atramos, kada pavargstu ir ima trūkti jėgų taip intensyviai besitreniruojant.

Kiek laiko sportuoji profesionaliai? Papasakok, kaip treniruojiesi ir kiek savo laiko tam skiri per savaitę.

Irkluoju nuo septynerių ir skaičiuoju vienuoliktus metus šiame sporte. Profesionaliai sportuoju jau trečius metus, kuomet atsikrausčiau į Lietuvą – tada prasidėjo mano kasdienės treniruotės ir griežtas dienos grafikas. Per savaitę turiu 10-11 treniruočių: trečiadieniais ir šeštadieniais po vieną per dieną, likusiomis dienomis po dvi, ir tik sekmadienį galiu lengviau atsipūsti ir nuveikti kažką sau. Dažniausiai treniruotės vyksta upėje, kartais dirbame sporto salėje, tačiau daugiausia laiko leidžiu vandenyje. Mane treniruoja griežtas, tačiau labai palaikantis treneris Vytautas Vaičikonis, kurio dėka šiandien sieku tokių aukštų rezultatų. Poilsiui laiko tikrai nelieka labai daug, tačiau kasdien daug besitreniruodamas jaučiu pasitenkinimą savimi ir savo darbu – vis primenu sau, kokių siekiu rezultatų ir koks mano tikslas.

Su kokiais sunkumais ar iššūkiais tau teko susidurti siekiant sportininko karjeros?

Didžiausiu iššūkiu savo neilgoje karjeroje tikriausiai laikyčiau ligą, kuri netikėtai buvo pristabdžiusi irklavimą ir treniruotes. Vienu metu gydytojai net sakė, kad reikės stabdyti sportininko karjerą, nes tai visiškai nesuderinama su užklupusia liga. Tuo metu labai aiškiai supratau, kad gyvenime niekas nėra garantuota ir baimė, jog gali tekti atsisakyti sporto, mane sukrėtė labai stipriai. Tada keletą mėnesių visiškai nesportavau ir labai jaudinausi, jog prarasiu formą – laukė daug varžybų, kurias praleisti tikimybė vis didėjo. Tačiau sulaukus operacijos ir sėkmingai atsigavus grįžau su trenksmu: tais metais laimėjau visas varžybas, kuriose tik dalyvavau – mokykloje net buvau apdovanotas geriausio sportininko titulu savo sporto šakoje. Po tokios ilgos pertraukos, gavęs svarbų apdovanojimą gimnazijoje ir laimėjęs daugybę varžybų, be galo savimi didžiavausi – supratau, jog galiu daug daugiau, nei įsivaizdavau.

Kaip leidi savo laisvą laiką? Kokių be sporto turi pomėgių?

Laisvu nuo treniruočių ir varžybų metu važinėjuosi motociklu – ši veikla man kaip ir irklavimas teikia begalinį džiaugsmą ir visada kelia šypseną. Motociklais domėjausi jau kurį laiką ir nuolat pasvajodavau apie nuosavą, tačiau net neįsivaizdavau, nuo ko pradėti gilintis į šią sritį. Kada grįžau į Lietuvą, draugas mane supažindino su dabar jau geriausiu mano draugu, parodžiusiu, kaip rūpintis, taisyti ir važinėtis motociklais. Išsilaikiau teises ir jau turiu įsigijęs savo pirmąjį motociklą – važiavimas juo man vienas didžiausių malonumų. Mano šeima ir treneris nėra labai patenkinti tokia veikla, kadangi net ir nedidelis nutikimas kelyje galėtų reikšti mano sporto karjeros pabaigą. Tačiau aš pats puikiai suprantu, kuo rizikuoju, todėl vairuoju saugiai ir atsakingai, o motociklo taisymas, prižiūrėjimas man – tarsi meditacija ir poilsis po ilgų treniruočių valandų.

Iš kur semiesi motyvacijos sportui? Pasidalink, kas labiausiai stumia tave į priekį.

Aš sportuoju tam, kad patirčiau didžiausią džiaugsmą savo gyvenime. Žinojimas, kad namo galiu parsivežti medalį, nuolatinis varžymasis ir bendravimas su profesionaliais sportininkais, jausmas, kada finišuoju ir girdžiu žiūrovų plojimus – visa ši irklavimo intriga ir emocijos mane taip stipriai džiugina, jog geresnės motyvacijos net neįsivaizduoju. Gyvenu šia sporto šaka ir žinau, jog tikrai galiu daug pasiekti, dėl to dirbu labai daug ir nuolat išmėginu savo paties ribas. Kartais motyvacija tikrai nuslopsta, kuomet matau savo draugus, turinčius daug laisvo laiko, nuolat veikiančius kažką įdomaus, kai aš tuo metu ruošiuosi varžyboms ir savo laiką leidžiu baidarėje. Tačiau nuvykus į čempionatus, pasikalbėjus su kitais stipriais sportininkais, susilaukus iš jų pagyrimų ir paskatinimų, motyvacija grįžta su kaupu, nes jaučiuosi įvertintas ir suprantu esąs ten, kur ir turėčiau būti.

Koks didžiausias tavo pasiekimas ar laimėjimas, kuriuo labiausiai didžiuojiesi? Kokį turi išsikėlęs sau tikslą, kurį norėtum pasiekti?

Kol kas geriausias mano rezultatas – 8 vieta šių metų Europos jaunių ir jaunimo čempionate, vykusiame Lenkijoje, Poznanėje, A finale K-2 1000 m distancijoje dvivietėje baidarėje. Nežinantiems šio sporto galėtų pasirodyti, jog užimti tokią vietą nėra nieko įspūdingo, tačiau šis pasiekimas man neįtikėtinai aukštas. Tik artimiausi supranta, kiek daug jėgų, kiek darbo reikia įdėti tam, kad visų pirmiausia patektum į šį finalą, kur tarpusavyje varžosi stipriausi Europos sportininkai. Su kolega esame labai ryžtingai nusiteikę Pasaulio jaunių ir jaunimo čempionatui, vyksiančiam rudenį – ten plauksime dvigubai trumpesnę distanciją, ir irklavimas bus visai kitoks, todėl prognozuojame sau medalį. Drąsiai galiu sakyti, jog Lietuvoje konkurencijos mums labai nedaug, lyginant su sportininkais, kurie varžosi Europos ir pasaulio mastu. Kartu su Lietuvos sporto federacija ir jaunių rinktine garsiname Lietuvos vardą tarptautiniu mastu ir žadame sau tikrai aukštus rezultatus.

Kokį dalyką laikytum svarbiausiu užsiimant profesionaliu sportu? Ką galėtum patarti kitiems jauniems sportininkams?

Jei sportas teikia džiaugsmą, tuomet reikia nesustoti to daryti – tai pagrindinė mano taisyklė. Jei mylima veikla kelia šypseną, tuomet nesvarbu, ką sakys aplinkiniai. Pati didžiausia kliūtis, su kuria susidurdavau seniau, tai baimė dėl to, ką pagalvos kiti. Seniau manęs nesuprasdavo, nepalaikydavo draugai, todėl žinau, kaip kartais gali būti sudėtinga. Tačiau net jei ir nepavyks ar iš pradžių nesiseks, jei ta veikla džiugina, nesustok, nes norint daryti – reikia daryti.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video