Daugiau kaip 1000 kilometrų dviračiu aplink Lietuvą: Ernesto Jasiūno kelionė su savimi (3)

Publikuota: 2020-07-24 Kategorija: Žmonės
Daugiau kaip 1000 kilometrų dviračiu aplink Lietuvą: Ernesto Jasiūno kelionė su savimi
Ernesto Jasiūno nuotr. / Visi kelionės daiktai, telpantys ant dviračio

Jau antrąkart į kelionę dviračiu besileidžiantis rokiškietis Ernestas Jasiūnas grįžęs dalinasi įspūdžiais: nuo palaidų lojančių šunų iki pažinties su žymiu keliautoju, dviratininku Imantu Greitmanu - minant tiek kilometrų, kelyje nutinka visko. „Rokiškio Sirena" domėjosi, kodėl Ernestas keliauja vienas ir ką pataria norintiems išmėginti tokias „atostogas"? 

Į solo kelionę dviračiu leidiesi antrą kartą. Kodėl? Kas Tave traukia keliauti vienam?

Solo keliones renkuosi dėl dviejų priežasčių. Pirma – niekaip nepavyksta atrasti dar vieno draugo, kuris būtų pasiryžęs numinti tiek kilometrų, gyventi gamtoje, minti per lietų, per stipriausius vėjus ar kaitras, o apie dušą kartais tiesiog pasvajoti. Antra – keliauti vienam yra didesnis iššūkis, nes kelionės metu privalau kažkuo užimti savo mintis, kalbinti nepažįstamus, susigalvoti įvairiausių veiklų, kad nepalūžčiau iš nuobodulio. Viena jų – kelionės akimirkas transliavau „Instagram“, mindamas niūniuodavau įvairiausias melodijas ir t. t.

Prieš išvažiuodamas pasidalinai kelionės maršrutu. Kaip pavyko jį išpildyti, ar nenukrypai į šalį?

Maršrutas buvo preliminarus, todėl žinojau, kad kažkur teks nusukti į šalį. Taip ir buvo, tačiau pavyko pasiekti tas vietas, kur labiausiai norėjau nuvažiuoti. Pavyzdžiui, per naktį nuo stipraus lietaus permirkus visiems mano daiktams privalėjau ieškoti vietos, kur galėčiau išsidžiovinti daiktus, todėl per „Booking.com“ užsisakiau kambarį Telšiuose, nors ten iš pradžių neplanavau važiuoti. Nuo Telšių taip pat važiavau ne tais keliais, kuriais planavau, tačiau pasiekiau pajūrį, iki kurio labiausiai ir norėjau nuvažiuoti.

Kiek laiko užtrukai ir kiek iš viso kilometrų numynei?

Kelionė užtruko 13 dienų, tačiau myniau 12 – turėjau vieną poilsio dieną. Per 12 mynimo dienų įveikiau šiek tiek daugiau, nei 1000 kilometrų.

Ar minant nepasigendi draugijos? Galbūt pasitaikė situacijų, kuomet pamąstei apie kelionių draugą?

Nors ir minu vienas, tačiau tai nereiškia, kad aš būnu vienas. Nuolatos bendrauju su vietiniais gyventojais, pardavėjomis, kitais keliautojais, kuriuos sutinku. Žinoma, daug smagiau būtų keliauti su kelionių draugu, tačiau tai gali būti ir sudėtingiau – skirtingi mynimo greičiai, vienam gali reikti ilsėtis dažniau, kitam užtenka vos vienos pertraukos per dieną, todėl renkuosi didesnį iššūkį ir keliauju vienas. Taip pat kelionėje išnaudoju galimybę pailsėti nuo žmonių.

Su kokiais iššūkiais, o gal pavojais tenka susidurti minant didelius atstumus? Papasakok, kas labiausiai įsiminė šioje kelionėje?

Važiuojant pro vienkiemius dažnai šunys nebūna pririšti, neaptvertos teritorijos, todėl per kelionę ne kartą buvau užpultas šunų, tačiau nulipus nuo dviračio dažniausiai jie nebepuola, bet stovi, o jei pradedu varytis dviratį – pradeda sekti, loti, todėl reikėdavo nusiraminti ir keletą minučių žiūrėti į šunį, kol jis grįždavo į kiemą. Taip pat buvau pasiruošęs ir turėjau dujų nuo šunų, tačiau jų neteko naudoti, nes dažnu atveju tiesiog pavykdavo pabėgti. Tokios kelionės nėra sveikos: nesudėtinga susitraumuoti, jei dviratis ar balnelis yra netinkamo dydžio ar aukščio, visą dieną laikant rankas ant vairo pradeda tirpti rankos, užspaudžiami nervai, pervargsta kojų ir nugaros raumenys.

Kelionėje vienas iš įsimintiniausių dalykų buvo, kai Šiauliuose susitikau Imantą Greitmaną – Velofaną. Jis pasakojo įspūdžius iš savo kelionės aplink pasaulį, įvairias varžybas, kuriose dalyvavo, iššūkius, kokius teko įveikti. Taip pat su juo teko susitikti ir neplanavus – prakiurus padangos kamerai mėginau ją lopyti, tačiau pavažiavus apie 2 kilometrus padanga ir vėl išsileido, o užklijavus dar du lopus sugedo ventilis, todėl nusprendžiau nusivaryti dviratį į mišką ir naktį praleisti miške. Visą naktį stipriai lijo, todėl prabudau nuo šalčio ir drėgmės. Palapinėje buvo nežmoniškai daug vandens, visi daiktai buvo permirkę, lietus nesiliovė, tačiau važiuoti toliau reikėjo, o padanga buvo nesutvarkyta. Draugas Visvaldas iš Šiaulių atvežė naują kamerą padangai ir išvažiavo į kitą miestą, nes turėjo reikalų. Tik vėliau pastebėjau, kad kamera buvo per maža, todėl susisiekiau su Velofanu, kuris, mano laimei, tuo metu kaip tik buvo dviračių parduotuvėje ir atvežė gero dydžio kamerą. Kai susitvarkiau ratą, jau buvo 15:00, todėl turėjau skubėti, kad suspėčiau atvykti į svečių namus Telšiuose, kad išsidžiovinčiau drabužius, miegmaišį ir likusius daiktus.

Kaip manai, ką svarbu žinoti / turėti norinčiam pirmą kartą leistis į kelionę dviračiu?

Daugumai atrodo, kad fizinis pasiruošimas yra svarbiausia kelionės dalis, tačiau galiu garantuoti, kad net visiškai nesitreniravęs žmogus gali numinti nors 50 kilometrų. Tokioje kelionėje svarbiausia psichologinis pasiruošimas. Jei planuojantis kelionę žmogus ieško kažkokios magiškos motyvacijos – geriau jau jis nekeliautų, nes motyvacija yra laikina, o noras - ilgalaikis.

Ar kitiemet planuoji tęsti solo kelionių maratoną? Galbūt pasvarstai apie kaimynines valstybes?

Jau pernai metais, per pirmąją kelionę dviračiu, planavau važiuoti pro Latviją, tačiau dėl kelio skausmo sutrumpinau maršrutą ir grįžau į Rokiškį nepasiekęs Latvijos, o šiais metais iš Lietuvos nevažiavau dėl paskelbtos pandemijos. Ar važiuosiu kitais metais – nežinau. Noro turiu, tačiau kitą vasarą noriu išvažiuoti dirbti, todėl dabar kelionę planuoti dar per anksti, bet tikrai planuoju pasidaryti savaitgalio turistinę išvyką dviračiu.

 

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą