Camino Lituano: XVII diena (foto) (0)

Publikuota: 2021-07-20 Kategorija: Žmonės
Camino Lituano: XVII diena (foto)
Asmeninio archyvo nuotr. / Algimantas ir Audronė Šablinskai

„Rokiškio Sirena“ tęsia straipsnių ciklą „Camino Lituano“, kuriame rokiškėnai verslininkai Audronė ir Algimantas Šablinskai, dalinasi savo įspūdžiais ir pamąstymais iš 18 dienų trukusio žygio pėsčiomis piligrimų keliu po Lietuvą. 

Septynioliktas etapas. Miroslavas - Meteliai

2021 m. gegužės 4 d.

Oras Kelyje, kaip amerikietiški kalneliai: tik vakar kovojom su dargana ir varvančia nosimi, o šiandien jau lepinamės saulutės dėmesiu, neprošal jau būtų kremo nuo saulės. Galvojau Miroslave liksiu be antspaudo pase, nors niekam jis labai nereikalingas, bet tebūnie, žaiskim pagal taisykles – užeinu į kleboniją: „Anspaudas visada po ranka, ant šventoriaus „Piligrimų bibliotekėlėj“ – pradaręs duris linksmai, man vos spėjus pasisveikinti, pasakė klebonas.

  • Gal arbatos? - dar paklausė.
  • Ačiū klebone, gal kitą kartą. – leptelėjau ir sau mintyse papriekaištavau: ką čia paistai, koks dar kitas kartas?

Užsidėjom antspaudą, bibliotekėlėj palikom lankstinukų apie Rokiškio kraštą (visur jų pridalinau, nemažai buvau pasiėmęs – mūsų fainuolės, Rokiškio TIC-o merginos pridėjusios atsakančiai buvo, kad ant kupros jausdamas papildomą svorį, jų ir savo Gimtojo miesto nepamirščiau) ir tiesiai pro mažuosius šventoriaus vartus patraukėm į Kelią. Linksmai su Audrute besišnekučiuodami, geltonas rodykles akimis kontroliuodami jau buvom nužingsniavę gal pora kilometrų, kai man parūpo išsitraukti Camino Lituano nuorodų lankstinuką. Net kakta išrasojo: taigi ne tuo keliu einame! Kaip aš užmiršau? Dar vakar abu išsinagrinėjom maršrutą, ir aiškiai matėm, kad iš Miroslavo yra du piligrimių keliai: tas tikrasis Camino Lituano ir alternatyvi kelio atšaka į Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietą. Šita atšaka žymiai ilgesnė, nors vėliau ir įsiliejanti į pagrindinį Kelią, kuris suka pro Metelius. Man, su niekaip nesibaigiančiu blauzdos sausgyslės uždegimu, kiekvienas kilometras „suskaičiuotas“. Man, kaip tai undinėlei iš Anderseno pasakos, kiekvienas lišnas žingsnis kančia. Va, kaip buvau Kelio Sargo nubaustas - negalima taip neatsakingai „mėtytis“ žodžiais: „Ačiū klebone, gal kitą kartą“ – ir bus tas kitas kartas, specialiai reiks atvažiuoti, kad praeičiau alternatyvią kelio atkarpą, o dabar sukam ienas atgal...

Kiek paėjus, pasimato mažiausias iš trijų didžiųjų Dzūkijos ežerų Obelija. Už jo Obelninkėlių kaimas, dar kiek paėjėjus etnografinis palaidas gatvinis kaimas Obelninkai. Bet koks čia nuostabus ir išskirtinis kraštovaizdis? Lėkštos, apskritos kalvos, jų tiek daug, jos viena ant kitos, tarsi, Kūrėjas būtų iš peties pasidarbavęs ir išdėliojęs čia daug naminių bandelių, o didelį duonos kepalą įtaisęs tarp jų. Tai Papėčių piliakalnis. Šiuose kraštuose kadaise gyveno mūsų broliai jotvingiai, garsėję savo karių beatodairiška narsa ir savo laisva, nepriklausoma dvasia. „Dieve, kaip gražu“ – tik tiek išlemenau čia užlipęs. Stovėjom su Audrute apsikabinę ir rijom akimis tą grožį: smaragdo, malachito ir berilio žalių atspalvių pavasarinėje jūroje, ryškiai mėlynavo Obelijos ežeras, kitoj pusėj Metelys, o už jo galėjai įžiūrėti Dzūkų jūra pravardžiuojamos Dusios melsvą nugarą. Kaip mums pasisekė, kaip mus globoja Kelio Sargas! O jeigu šituo keliu būtume prabėgę vakar? Kai pūtė šiaurys? Lietus ir šlapios snaigės prie žemės lenkė? Ar būtų užtekę valios ir pasiryžimo čia užlipti? O dabar? Akys ilsisi, ausyse ūžauja lengvas vėjelis, skruostus glosto vis labiau įsidrąsinantys saulės spindulėliai, visas vargas, visi nueiti kilometrai yra niekis prieš tokias akimirkas, kai laikas sustoja ir sielą suvirpina jos didenybės Floros simfonija...    

Skambina Zigmas Karalius: „Kur jūs? Ilgiau kaip iki šešių negaliu laukti. Jeigu norit apsistoti mano kaimo sodyboj „Mėta“, turit paskubėti“. Gerai Zigmai, sakau, kai tik prieisim Metelius skambinsim, o tu jeigu skubi, mus nusiveši į sodyba, viską ten parodysi, o mes įsikūrę grįšim į miestelį apsipirkti. Taip ir sutarėm. Zigmas rimtas verslininkas, turi daug reikalų ir be paliovos mala liežuviu: pats klausia, pats atsako. Bet iš jo temperamentingos kalbos, šį bei tą galima suprasti: „dar studentas lankėsi Biržuose“ ir pridūrė: „kad iki Rokiškio vis neprisiruošia atvažiuoti“, kai mes šiaip ne taip įsiterpėm į jo tiradą ir pasisakėm iš kur esam. Dar greitakalbe pridūrė: „kad visokių ten „maladziakų“ nepriima, bet kai telefonu išgirdo mano nebejauną balsą, ryžosi priimti, kitaip sakant truputį užsidirbti, nes laikai, pats žinai kokie“. Zigmas, žodžio žmogus, žadėjo, kad bus šilta ir tikrai – mūsų namukas prikūrentas iki negaliu. Dar parodė kur malkos sukrautos ir prigrasinęs, kad kokio gaisro nesukeltume, dideliu greičiu su prakasais išrovė: „su reikalais“. Mes palengva įsikūrėm ir pirmą sykį per šitiek dienų į miestelį išėjom, kaip turistai, o ne piligrimai – be kuprinių. Bevaikščiojant po miestelį, šešis kartus suskambo bažnyčios varpas, kviečiantis vakarinių pamaldų. Čia ženklas, reikia įsiklausyti į siunčiamus ženklus. Varpas kvietė nusilenkti ir padėkoti Kelio Sargui už suteiktas malones ir globą, kurią jautėme visos kelionės metu. Kelias jau eina į pabaigą, rytoj paskutinė diena laukia...       

Septynioliktas etapas: Miroslavas – Metelys. Su nežymiu nukrypinu nuo kurso 25 km gavosi.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video