Camino Lituano: XV diena (foto) (0)

Publikuota: 2021-07-13 Kategorija: Žmonės
Camino Lituano: XV diena (foto)
Asmeninio archyvo nuotr. / Algimantas Šablinskas

„Rokiškio Sirena“ tęsia straipsnių ciklą „Camino Lituano“, kuriame rokiškėnai verslininkai Audronė ir Algimantas Šablinskai, dalinasi savo įspūdžiais ir pamąstymais iš 18 dienų trukusio žygio pėsčiomis piligrimų keliu po Lietuvą. 

Penkioliktas etapas. Punia - Alytus

2021 m. gegužės 2 d.

Tas puikus vakarykštis oras, deja, liko tik prisiminimuose. Jau iš ryto dangus nusidažė niūra pilka, naminių cepelinų spalva. Rodos ranka pasiekiami, pažeme slinko sunkūs, lietaus pritvinkę debesys. Dar nelijo, bet tai buvo tik laiko klausimas. Net stebiuosi, kaip taip greitai vėl suveikė švytuoklės principas. Buvo jau taip, Kelio pradžioj, kai po prabangios, prisipažinsiu, piligrimui nelabai pritinkančios nakties Pakruojo dvare, ant rytojaus atėjo liūdnos ir šaltos „pagirios“ Birjagalos dvare. Bet išgyvenom anuomet, išgyvensim ir dabar.

Pirma stotelė Raižiai - totorių kaimas šalia Punios. Tai Vytauto Didžiojo sumanymas, pasikviesti ir arčiau savo vasaros rezidencijos Punios, įkurdinti totorius. Visokios rūmų intrigos, buvo labai įsišaknijusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elite ir Vytautas privengdamas sąmokslo, labiausiai pasitikėjo drąsiais ir bebaimiais totoriais. O totoriai už galimybę, kad ir svetur, gyventi savo gyvenimą, atsidėkojo ištikimybe. Raižių kaime, prieš keliolika metų pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam, nuo dėkingos totorių bendruomenės, dabar išsibarsčiusios visoje Lietuvoje. Tai gražus žingsnis, prisimenant savo šaknis. Toliau Dzūkijos laukais, kloniais ir miškai, vis žvalgantis į dangų.

Pagaliau pasimatė ir Alytaus miestas, bet ant miesto riboženklio lietuviškai užrašyta Alytaus kaimas – suprask žmogau, ko tie dzūkai čia išsidirbinėja? Eidami tuo kaimu, kuris visiškai nesiskiria nuo miesto prieiname „Baltosios rožės“ pėsčiųjų ir dviratininkų tiltą per Nemuną. Prieš gerą desietką  metų, kažkam iš Alytaus miesto valdžios kilo mintis, ant seno geležinkelio tilto liekanų, pastatyti pėsčiųjų tiltą per Nemuną,  kuris sujungtų dvi alytiškių taip mėgstamas laisvalaikio erdves abiejose upės pusėse. Kaip tarė, taip padarė – jau penkeri metai, kaip miestelėnai džiaugiasi ir neatsidžiaugia grakščiu tiltu, kuris tapo neatsiejama Alytaus įvaizdžio dalimi. Po tiltu įrengtas Dainų slėnis, kur vyksta įvairūs koncertai, renginiai. Lietus jau gerokai įsismarkavo, o mums dar liko keli žingsniai iki Senamiesčio skvero, kur mūsų turėtų laukti Audrutės krikšto dukra Laura su vyru Sauliumi. Audrutė niekada ir neslėpė savo kilmės – ji dzūkė. Visa jos mamos giminė kilusi iš Dzūkijos, nuo Seirijų. Mano pirma mintis buvo: „suplėšys mus į gabalus, kaip kolorado vabalus...“, kai pasirodysim Alytuje. Bet nieko tokio, labai žiauraus neįvyko, Laura perėmė situacijos valdymą, o kadangi jos butukas nėra labai didelis, dar pandemija siaučia, tai gausios giminės susitikimą perkėlė į vasarą, kai reikalai pasitaisys. Na ir ačiū Dievui, kad tą susitikimą atkėlė, o tai dabar, šlapi, kaip viščiukai, sausų rūbų jau neturim, o dar reiktų giminėms interviu dalinti, visiems prieš kameras šypsotis, su visais čerką dzūkiškos pakelti, o dar tas jų: „koks gi tu dzūkas be dainos...“ – iki ryto visada tęsiasi. Žinant dzūkišką vaišingumą, mes čia savaitei užstrigtume. Ir dabar pas Laurą, stalas vaišėmis nukrautas, tarsi, mes piligrimų kelią būtume ne savo noru ėję, o alkanus, basus ir surakintus grandinėmis, etapais kas vestų. Kai jau sotūs ir laimingi linksmai šnekučiavomės, Saulius dar iššovė iš sunkiosios vaišingumo patrankos – patiekė į stalą keptą „mėsos Napoleono tortą“. Prisisegėm po antrą skrandį ir valgėm, ką darysi – labai skanu buvo: skardoje susluoksniuota jautienos ir kiaulienos nugarinė, tarpuose prifarširuota rūkytais lašinukais ir viskas orkaitėj iškepta – labai skanu buvo! Nuoširdus rokiškėniškas Dėkui!!!  

Penkioliktas etapas: Punia – Raižiai – Alytaus kaimas – Alytus. Sunkūs 30km orams prieš pat Alytų gatavai subjūrus.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video