Camino Lituano: VI diena (foto) (0)

Publikuota: 2021-06-08 Kategorija: Žmonės
Camino Lituano: VI diena (foto)
Asmeninio archyvo nuotr. / Algimantas ir Audronė Šablinskai

„Rokiškio Sirena“ tęsią straipsnių ciklą „Camino Lituano“, kuriame rokiškėnai verslininkai Audronė ir Algimantas Šablinskai, dalinasi savo įspūdžiais ir pamąstymais iš 18 dienų trukusio žygio pėsčiomis piligrimų keliu po Lietuvą. 

Šeštas etapas. Birjagala - Sidabravas

2021 m. balandžio 23 d.

Bajorų gūžtą palikome anksti. Visą kelio atkarpą iki Burbiškio teko kovoti su gūsingu vėju, kuris kėlė didžiulį chaosą danguje: tai pasirodydavo saulė, tai vėl užsitraukdavo migla, o snaiges keitė stambūs lietaus lašai ir taip kelis kartus per valandą. Drastiškai atšalo, jeigu penkias pirmąsias dienas lepino saulytė ir bent penkiolikos laipsnių šiluma, tai šįryt telefonas rodė nulį, o ant žolės kur nekur bolavo gruodas. Patikėjom Nagliu Šulija, kuris dar prieš savaitę visai Lietuvai girdint per televizorių melavo, kad pagaliau ateina tikrasis pavasaris ir ilgalaikė šiluma. Na gal ir nemelavo, tik apsiriko – permainingi Lietuviški orai eilinį kartą įrodė, kad negalima pasitikėti sinoptikais, kurie nors ir turėdami galingus kompiuterius, bei palydovines nuotraukas, orus prognozuoja, kaip ir prieš šimtą metų, burdami iš kavos tirščių. Reikėjo turėti galvą ant pečių, reikėjo pasiimti šiltesnių rūbų, būtume taip nesušalę. Gerai, kad atsisveikinant šeimininkė, pamačiusi dantimis kalenančią Audronę, padovanojo jai liemenę, kad ir penkiais dydžiais per didelę. Ta liemenė, kaip rokiškėnai sako: mačijo – dantų kalenimas dingo, kartu su kūno šiluma sugrįžo ir nuotaika. Ir nesvarbu, kad gūsingas vėjas guldė ant menčių, bet pasigalynėti su juo buvo tikras malonumas.

Į Burbiškio dvarą atėjom iš „kiemo pusės, tokia keistai apkarpytų žilvyčių alėja. Kažkurio prancūzų dailininko impresionisto paveiksle teko matyti tokį kirpimo būdą: jau „pagyvenusiems“ medžiams nukertama visą laja, paliekamas metro - pusantro metro aukščio kotas ir iš ūglių suformuojamas bumbulas. Gaunasi, kaip nužydėjusi pienė trumpu kotu. Jaučiu, gražu, kai sulapoja, reiks ateiti čia už poros savaičių, arba atvažiuoti per tulpių žydėjimą, jeigu karantinas leis. Pernai turėjęs vykti grandiozinis, jubiliejinis „Tulpių žydėjimas“, taip ir neįvyko, dėl visiems žinomų priežasčių. Jaunatviškas ir mielas Burbiškio dvaro kolektyvas myli ir gerbia piligrimus, negana to, kad kava pavaišino iš naujo, ką tik pastatyto kavos automato (taip taip, dvaras jau turi kavos automatą), bet ir pakvietė užeiti į vidų apšilti. Leido pasinaudoti internetu, pasivaikščioti po dvaro rūmus, užlipti į bokštą, bet gal čia ne spaudai?

Toliau Rokoniai. Baisiai knietėjo išvysti bažnyčią, kurią vietinis, stambus ūkininkas Kazimieras savo kieme pasistatė. Nu jo, Rokoniuose „kiečiau“ nei Rokišky, kur, būdavo, vietos grafai Tyzenhauzai, vėliau Pšesdeckiai iš Rokiškio dvaro važiuodami bažnyčion, į karietą sėsdavo tik tada, kai zakristijonas žvakes ant altoriaus jau degdavo. Dvaro ir bažnyčios ašis lygiai aštuoni šimtai metrų, tai liokajus, būdavo, įsitaiso ant rūmų balkono ir akylu žvilgsniu stebi, (gal ir su žiūronais, kas ten žino?) kas vyksta bažnyčioj, o bažnyčios paradinės durys iki galo atlapotos, viskas, kaip ant delno. Kai tik pamato zakristijoną su švediškais degtukais, žvakes degiojantį, tuoj ragina ponus važiuoti „ant mišių“. Kaip sakiau Rokoniuose dar „kiečiau“ – ten vietinio pono rūmus ir bažnyčią teskiria, kokie du šimtai metrų, tai jis „ant mišių“ suspėja su pirmaisiais „pazvanais“. Po mišių, čia galima tiesiai į pirtelę, kuri stovi ant prudelio krašto, katras tiesiai ant šventoriaus išraustas. Tikra atgaiva sielai ir kūnui. Turi ūkininkas Kazimieras ne tik savo didžiulę, šimto vietų bažnyčią, bet šalia namų turi ir aerodromą, kur sėda laineriai net iš pačio Vilniaus. Prieš gerą desietką metų, čia buvo atskridęs, o gal ir atvažiavęs prezidentas Valdas su žmona Alma. Myli ponas Kazimieras ir piligrimus, didelis ir nuoširdus AČIŪ jam už tai!!! Netoli posūkio link Sidabravo stovi piligrimų stotelė, kurios vos nepraėjom, ačiū, išlindo kažkokia moteriškė iš gretimo namuko ir pasitikslinusi ar mes piligrimai primygtinai pareikalavo grįžti. O ten, Dievas mato, karališkos vaišės ant stalo guli: du kepalai duonos, paltis lašinių, trilitriakas marinuotų agurkų, du kilogramai kavos (vienas Jacobs, kitas Merrild, gali rinktis, pagal skonį), sausainių ir saldainių po didžiausią maišą, 20L vandens bakas ir arbatinis vandeniui užsikaisti. Pilnas servisas, o ant sienos matomoje vietoje pačio Kazimiero telefono numeris parašytas, jeigu prireiktų kokios pagalbos. Gal tik reklamos pasigedau ant pačios stotelės ir viduj, nes jeigu neskaitęs Camino Lituano tos dienos aprašymo būni, kaip nutiko mums, tai praeiti vienas juokas. Eidami pro šalį tik nusistebėjom, kam skirtas toks dailus namelis? Va taip va, daugiau tokių dūšios žmonių rastųsi kely...  

Sidabravą priėjom jau pavakary, dideliais žingsniais, smarkiam vėjui, kaip slibinui devyngalviui alsuojant tiesiai į nugarą. Mums labai pasisekė, kad vieno garbaus rokiškėno pusbrolis gyvena Sidabrave, o tas pusbrolis Alvydas dirba bendrovėje, o ta bendrovė turi svečių namuką 3km nuo miestelio ir kaip tyčia, šiuo metu neturi kitų svečių, tik mus. Mes pasinaudojom proga pasisvečiuoti bendrovės svečių namuose, nes pramogų centras „Gyvas Sidabras“, kurie ankščiau priimdavo, dabar jokių svečių dar nelaukia. Prisišildėm namelį, kaip pirtį, net kaulai sušilo, o už lango dangus su žeme maišėsi: snigo, pustė, vėjas iki žemės medžius lenkė. Kaip gera, kai tinkamu laiku atsirandi tinkamoj vietoj...  

Šeštas etapas: Birjagalos dvaras – Burbiškis – Rokoniai - Sidabravas. Jau eiliniai 30 km.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video