Camino Lituano: IX diena (foto) (0)

Publikuota: 2021-06-18 Kategorija: Žmonės
Camino Lituano: IX diena (foto)
Asmeninio archyvo nuotr. / Audronė ir Algimantas Šablinskai

„Rokiškio Sirena“ tęsią straipsnių ciklą „Camino Lituano“, kuriame rokiškėnai verslininkai Audronė ir Algimantas Šablinskai, dalinasi savo įspūdžiais ir pamąstymais iš 18 dienų trukusio žygio pėsčiomis piligrimų keliu po Lietuvą. 

Devintas etapas. Kėdainiai - Gailiakaimis

2021 m. balandžio 26 d.

Savaitgaly Kėdainiuose vyko Lietuvos fitneso čempionatas, todėl visi ir taip gana kuklūs miesto apgyvendinimo ištekliai buvo sausai išnaudoti. Niekada iš anksto „nesiplėšydavau“ dėl nakvynių, nieko per daug neplanuodavau į priekį, visada gyvendavom ta diena – pasitikiu savo Kelio Sargu. Negailestingai artėjo Kėdainiai, o nakvynės vis dar neturėjom. Jau visai su vakaru suskambo telefonas mano kišenėj – skambino Mariaus Eglutė: „Gavau! Ne tik numeriuką „Novus Rex“ svečių namuose, bet ir vakarienę. Sakė lauks iki kol jūs atšlepsėsit. Tik paskubėkit aš jau irgi valgyti noriu“. Taip ramiai be panikos sprendžiasi problemos Kelyje...

Ryte lynoja, todėl nesidraskome anksti į Kelią. Pavarčiau Camino Lituano aprašymą, šiandien laukia ekstrymas – brasta per Šušvę. Kai prieš kelias dienas viešėjome pas naujuosius draugus piligrimus Kristiną ir Igorį, jie pasakojo, kad brido per Šušvę iki pažastų. Pažiūrėjus per langą, kur lietus maišėsi su snaigėmis, perspektyva išsimaudyti labai nežavėjo –  meningito, kad tik nepasigavus. Pasitikiu savo Kelio Sargu, kaip nors išsisuksime. Bet dėl visa ko apsidraudžiu: skambinu Kelio aprašyme nurodytu telefonu į „Garsios tylos“ kaimo sodybą, kuri randasi vos už poros kilometrų nuo brastos. Jeigu jau išsimaudysim „iki pažastų“, tai gal kaip nors datrauksim iki civilizacijos. Atsiliepia malonus balselis ir sako: „pas mus sąlygos, kaip čia pasakius – vasarinės.  Nakvynė nešildomoje klėtyje, dušas ir kriauklė lauke, tualetas už tvarto“. O pagalvojau, panašiom sąlygom jau gyvenom, tačiau ten šildomą kaldrą turėjom. Todėl paklausiau: gal kokį šildytuvą turėtumėte, mums po Šusvės maudynių labai praverstų? „Jeigu norite šiltai, pasiūlysiu verandą, ten vietos nedaug, bus šilta, bet brangiau“ – sako malonus balselis. Čia ne laikas ir ne vieta derėtis, užtikrinu pašnekovę – imu, tik kad būtų šilta! Su nakvyne jau tvarkoj, dabar į Kelią, kad ir į lietų.

Kuo arčiau Šusvės brasta, tuo daugiau nerimo. Jaučiu net mano Kelio Demonas su Kelio Sargu susipyko. Vienas durnina ir liepia taksi ieškotis, o kitas drąsina sakydamas: nebus „iki pažastų“, nepergyvenk. O tu žmogau nors persiplėšk. Audronė visai su manim nebesišneka, matau tokia išbalus, kaip drobė pėdina. Galvoju, kaip čia ją padrąsinus, kad vien apie tą brastą negalvotų:

  • Spėk, ką man Eglutė dovanų paliko vakar prieš atsisveikindama – klausiu.
  • Jeigu vandens bus iki pažastų, žinok, aš nelysiu.
  • Kokių dar pažastų? Kai prieisim, tada ir spręsim! O dabar spėk – dar kartą sakau.
  • Ai, nesuk man pakaušio, ne tas dabar galvoj.
  • Žinok, plečkelytę „Torres-o“ paliko. Kaip perbrisim Šušvę, galėsiu tave ištrinti, kad sušiltum – užtikrinau.

Pagaliau nusijuokė ir mano Audrutė, net pačiam linksmiau pasidarė. Va ir Šušvė – galinga, plati upė pavasarį, srovė stipri, nuo aukšto kranto kraupiai atrodo. Atsiminiau, kad Igoris sakė kairiau brastos upę forsuoti ir tikrai, už kokių dvidešimties – trisdešimties metrų kairiau, akmenuotas dugnas matosi, o rėvos išduoda, kad sekliau čia, bet ir srovė gerokai stipresnė. Nusimoviau kelnes ir vandenin – geriau vieną kartą išbandyti, negu šimtą kartų paklausyti. Perbridau upę, vandens aukščiau kelių, bet vyriško pasididžiavimo nesušlapau. O srovė velniškai stipri, keliose vietose vos nepargriovė, mano tvirta lazdyno lazda gelbėjo. Grįžtu tuo pačiu keliu atgal, kuprinę palikęs, kojas baisiai gelia, gerai, kad saulė iš po debesio išlindo, biški atšildžiau atokaitoj ir greitai komanduoju Audrutei: kelnes žemėn ir marš upėn. Imk mano lazdą, duok savo kuprinę – varom, aš pirmas tu iš paskos. Audrutė nesiginčijo, matyt, pavyzdys įtikino, kad vanduo pažastų nesiekia ir klusniai iš paskos nusekė. Įveikėm Šušvę pirmu bandymu, „Torres-u“ kojas išsitrynėm, o kiek liko už lupos supylėm. Ir atsitik tu man šitaip, kad iki pačių pirštų galiukų nutekėjo ir stipriai iš vidaus sušildė...

Keli žingsniai ir „Garsios tylos observatoriją“ priėjom. Ant aukšto senosios Nevėžio vagos kranto stovi senovinė sodyba. Didžiulis obelų sodas, trys baltos ožkos ir du juodi šunis iš tolo mus pasitinka. Štai ir simpatiška šeimininkė mūsų laukia. „Mano vardas Vida“ – ištiesia ranką sveikindamasi: „Einam parodysiu jūsų verandą“. Galvojau, kad čia taip koks kambarys vadinasi, bet ne, čia normali veranda, kokių keturių kvadratinių metrų, ant žemės du čiužiniai, bet užtai šilta. Ir dar kokią vakarienę gavom: po tris lietinius blynelius su varške, mano mylimiausius, ir po trintos varškės su naminiu juodųjų serbentų džemu, desertui. Kai paklausiau, gal šeimininkė, netyčia, alaus turi? Vida tik nusijuokė ir pasakė: „mes tokių dalykų nepraktikuojam, svaiginkitės tyru oru ir mano pačios rinktų vaistažolių arbata“. Ačiū Vida, taip ir padarysim...         

Devintas etapas: Kėdainiai - brasta per Šušvę – Gailiakaimis (Garsios tylos observatorija). Iki 25km kažin ar pritraukėm?

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video