10 metų tremtyje (0)

Publikuota: 2017-12-15 Kategorija: Žmonės
10 metų tremtyje

2017 m. gegužės 9 d. ir 2017 m. birželio 13 d. laikraščiuose „Rokiškio Sirena“, „Gimtasis Rokiškis“ ir „Tremtinys“ rašiau apie senelio Juozo Augulio gyvenimo tarpsnį (1944 m. – 1949 m.), kurio metu senelis buvo vežamas į kariuomenę, o vėliau ir į tremtį – iš Rokiškio iki Baikalo ežero.

Šį kartą, Jūsų dėmesiui, paskutinė dalis apie mano senelio būtį, išgyvenimus, nuotykius ir potyrius, esant daugiau kaip 6000 km nuo savo gimtojo Rokiškio krašto. 10 metų praleistų tremtyje Sibire – persmelkti nerimu ir nežinomybe, pilni – nepalaužiamos vilties, drąsos, kantrybės ir sklidini – lietuviškumo. Žinoti, kad esi ištremtas iš Lietuvos be teisės sugrįžti atgal, kad turi susitaikyti, jog daugiau nepamatysi artimųjų, nebevaikščiosi gimtaisiais takais ir keliukais, kad nebegirdėsi aplinkui pačios gražiausios ir suprantamiausios tau kalbos pasaulyje, kad nebeįkvėpsi to tyro lietuviško oro, nors ir su kūjo ir pjautuvo aromatu, tai žodžių derinys „sunku ir baisu“, kurį norėjau panaudoti apibūdinant senelio padėtį yra toks menkas ir silpnas...Norint tinkamai tai suprasti ir įvertinti – reikia būti gimus tuo laikotarpiu. Reikia savo kailiu patirti tai. Senelio karta – tai prarastieji ir nublokštieji žmonės, iš kurių tik nedaugeliui pavyko atsikelti.

Esu išklausęs daugybę pasakojimų, atsiliepimų, skaitęs įvairios literatūros apie tremtį, tad šią ypatingą dieną (2017 m. gruodžio 15 d.) dalinuosi senelio gyvenimiškos patirties fragmentais.Tačiau turiu pažymėti, kad senelis skaudžiausias ir sunkiausias akimirkas pasiliko sau, dar daug kas nepapasakota ir daug kas nutylėta.

O pasakojimą, kuris „Paremtas tikrais faktais“ (kaip populiaru knygose ir filmuose nurodyti),pradėkime nuo 1949 m. balandžio mėnesio, kada po maždaug 20-25 dienų kelionės viename iš gyvuliams vežti skirtų vagonų, kurių istorijos šaltiniai sako, kad galėjo būti iki 1 tūkst. 470,senelis ir daugybė kitų lietuvių, latvių, estų, lenkų ir kitų tautybių žmonių, buvo „atgabenti“ (žodis „atvyko“ čia visiškai praranda prasmę) į Irkutsko sritį, netoli Zimos miesto. Verta paminėti, kad didelė dalis tremtinių kelionėje neišgyveno: dėl maisto trūkumo, baimės, šalčio, kareivių smurto. „Atvykus“, senelis „su draugais“ buvo „apgyvendinti“ barakuose, kol buvo tikrinami jų dokumentai, sprendžiamas jų likimas, dezinfekuojami rūbai ir daiktai, skaniai ir sočiai maitinami vandens puodeliu ir duonos rieke. Senelis dar piktu balso tonu pasakojo, kad turėjo šiltus kailinius, kurie po dezinfekcijos taip susitraukė ir taip neestetiškai atrodė, kad net maži šąlantys vaikai įtartinai į šį siūlomą rūbą žiūrėjo. Taip senelis liko be kailinių krašte, kuriame vidutinė metinė temperatūra yra 0 laipsnių, ir kuriame paplitęs amžinas įšalas.

Senelis pasakoja, kad trečioji diena „kurorte“ prasidėjo tuo, kad vietoj duonos ir vandens, „kurorto svečiams“ buvo pasiūlyta ypatinga „atrakcija“ - bulvių, kurios liko po rudens kasimo, paieškos, o vėliau ir „degustacija“. Peršalusios, apipuvusios ir pačios smulkiausios bulvės – tai ypatingas delikatesas rusų liaudies priešams, atvykusiems į kurortą. Ir bėgo, ir rinko ištremtieji tas bulves. Plovė jas sniegu, kaitino prie pečiaus ir valgė su lupenomis, su žemėmis. Senelis sako „ko tik nesuvalgysi iš bado“: žalia žuvis, neaiškios rūšies grybai, Lietuvoje nematytos uogos, žolių stiebeliai, upės vanduo... Senelis nebaigė sąrašo -  o aš žinau iš ankstesnių pasakojimų, kad teko ne vieną gyvūną (Lietuvoje laikytą nevalgomu) seneliui ir kitiems tremtiniams pasikepti. Tačiau taip pat teko ne vieną dieną alkio ir bado jausmus slopinti tik dideliais ir godžiais oro gurkšniais.

Kai paklausiau senelio, kaip atrodė tie barakai, tai senelis apibūdino taip: „karvės ir arkliai geresniame tvarte pas mane Čipyrių kaime gyveno“. Barakais buvo vadinami mediniai ilgi pastatai, silpnai apsaugoti nuo šalčio, kurie buvo skirti tremtinių gyvenimui, nors geriausiai ten jautėsi pelės. Barakuose žmonės buvo apgyvendinti ankštai, šildė juos tik skardinė krosnis (buržuika), o apklotus, rūbus, daiktus – reikėjo susiieškoti, nusipirkti ar net pasivogti. Kai kurie tremtiniai nuo šalčio dengėsi medžių šakomis, skudurais.

Po kelių savaičių „kurorte“, visi rusų liaudies priešai buvo padalinti į grupes ir išvežti į kolūkius ar kitas darbo vietas – kas į anglies kasyklas, kas kirsti medžių, kas dirbti žemės ūkio darbus ar statyti, kas plukdyti sielius, kas gaudyti laukinius arklius, kas dirbti kitų, pačių įvairiausių darbų. O dar kiti –  liko barakuose arba buvo išvežti į kalėjimus. Šioje vietoje, turiu pažymėti, kad seneliui, per 10 metų praleistų Sibire, teko dirbi didžiąją dalį aukščiau išvardintų darbų, arba buvo, kaip sako senelis „per degtinės butelį“ (šią reikšmę suprasite perskaitę visą tekstą) nuo šių darbų.

Pradėkime nuo pirmojo darbo:„Išvežė mane į kolūkį. Paskyrė dirbti miške Irkutsko srityje netoli Zimos miesto. Reikėjo nešioti iš kedrų medienos išpjautus pabėgius – „špalus“, ant kurių vėliau bus tiesiami geležinkelio bėgiai. Vieno neišdžiūvusio „špalo“ svoris – nuo 80 iki 120 kg. Atstumas, kurį „špalą“ reikėjo nunešti, galėjo būti apie kilometrą (priklausomai nuo vietos, kur nukerta medį ir jį supjausto). Tai pirmą dieną „nunešiau“ 5 „špalus“. Niekas negalėjo padėti ir niekas net nebandė padėti – tai anot „kūjo ir pjautuvo šalininkų“ turėjo būti savarankiškas ir individualus darbas. Kas rideno, kas tempė, kas stūmė tuos rąstus... Kitą dieną „nunešiau“ 4. Trečią – 6. Ketvirtą – 6 ar 7. Ir taip kiekvieną dieną... Be poilsio. Nuo ryto iki vakaro. Tik retais atvejais būdavo skiriamos laisvos dienos. Po pusės metų – užsimetęs ant peties nunešdavau 100 ir daugiau „špalų“ per dieną. Ir taip – visus metus. Vėliau – po poros metų, per apžiūrą pas gydytoją, sužinojau, kad mano ūgis sumažėjo 5 cm. Tikriausiai nuo to svorio, kurį per dieną ant peties nešdavau“.

Senelis pasakoja, kad laikas tremtyje buvo visiškai praradęs vertę. Kiekviena diena atrodė kaip amžinybė. Kiekvienas mėnuo – kaip metai. Todėl senelis sako, kad galėjo šį darbą dirbti metus arba metus su puse, o gal ir ilgiau. Tie tremtiniai, kurie pradžioje skaičiavo laiką ir žymėjosi dienas – liovėsi tai daryti, nes kartais dėl bado dienos atrodydavo kaip visa savaitė.Tikrąjį laiką būdavo sunku suprasti.

Šią senelio istoriją visada prisimenu tada, kai reikia motyvacijos atlikti sunkią / nesuprantamą užduotį / darbą. Kad ir koks atrodo gyvenimas neteisingas, kad ir koks silpnas tuo metu jautiesi, kad ir kaip keiktumeisi, turi atsistoti ir kovoti iki paskutiniųjų. Taip ir senelis, 10 metų kovojo, kol galiausiai laimėjo. Ši istorija galėtų būti puikus pavyzdys kaip nepalūžti, kaip atlaikyti tą naštą, kurią gyvenimas uždeda ant tavo pečių.

Grįžtant prie senelio pasakojimų: „Vėliau paskyrė gaudyti laukinių arklių. Tai būdavo lauki, tykai, rengi spąstus, ieškai maisto. Po to – rizikuoji gyvybe, nes laukinių arklių kaimenė prabėga tokiu greičiu... Kad visos kilpos, visi spąstai, visa taktika, tampa tokia bereikšme... Tačiau pavyksta kažkiek sugauti.Laukinius arklius labai sunku pažaboti. Dalį sugautų arklių rusai panaudodavo maistui. Kitus, mūsų per vargus sugautus, paleisdavo, kadangi maisto jiems neturėdavo“.

Po to siuntė į anglies kasyklas. Sako:„Gerai, Juozai, dirbi, tad norim tave nusiųsti, kad užsidirbtum pinigų gyvenimui...”. O aš žinau, kad iš anglies kasyklų niekas negrįžta. Ten išvažiavus, visą gyvenimą ir dirbsi ten, jei nenumirsi. Visi kalbėdavo, kad žmonės miršta nuo anglies monoksido iš kasyklų, kuris lėtai nuodija organizmą. Tai daugelis mūsų išsitrynė pažastis ir kaktą druska. Ir pašvinkusios mėsos dar suvalgė. Tai greitai „susirgom”. Ir nebespėjo išvežti. Norėjo atskirai po to vežti į kasyklas, bet už turėtus pinigus aš nupirkau degtinės ir išgėrėm ją su viršininkais. Tada pasiūlė būti barako seniūnu, atsakingu už duonos dalinimą ir darbo apskaitą. Nieko nemokėjau, nieko nežinojau, bet vadovavau. Geras vadas buvau, pats įvairias užduotis atlikdavau. Nei vienam tremtiniui nei vieno pikto žodžio nesakiau. Kas savaitę vis ateidavo vienas viršininkų.Išgerdavau su juo. Taip ir likau „per degtinės butelį“ nuo anglies kasyklos. O, gal būt ir tikriausios mirties. Geri laikai buvo, kol nepasikeitė viršininkas. Tada nusiuntė kitur“.

Buvo dar toks nutikimas. Tik niekas manimi netiki. Netoli barakų buvo kalvė. Ir dirbdavo ten rusas kalvis. Geras meistras buvo. Turėjo jis mešką. Meška ant dviejų kojųvaikščiojo, buvo išmokinta dumplėmis orą pūsti. Kartu su meška kalvis eidavo pietauti į valgyklą. Kalvis įpildavo meškai degtinės gerti. Taip gyveno jie ilgai,kol kartą kalvis su meška tiek prisigėrė, kad rado kalvį negyvą – sudraskytą, o mešką staugiančią visu balsu. Vėliau mešką nušovė...“.

Dar senelis pasakoja apie čionykščius gyventojus. Viena iš tautų, be rusų, kurie gyveno Irkutsko srityje buvo buriatai. Visi jie augindavo gyvulius ir jodinėdavo su pačiais gražiausiais arkliais. Kalbėdavo sunkiai suprantama kalba. Tačiau turėdavo labai keistą paprotį. Jeigu mirdavo buriatas vyras, tai buriato geriausią arklį nuvesdavo į mišką, pririšdavo prie pačio didžiausio ir seniausio medžio ir palikdavo mirti. Senelis pasakoja, kad būdavo kraupus vaizdas ir garsas, kurį ne kartą teko girdėti, matyti, o vėliau ir užuosti.

Senelis Juozas papildo, kad teko dirbti ir laukuose: akmenis, medžius nešioti, ruošti žemę. Pasakoja, kad būdavo įdarbinami ir mažamečiai vaikai, moterys, garbingo amžiaus vyrai. Vieni dirbdavo labai sunkius darbus. Kiti dirbdavo visiškai beprasmiškus darbus. Reikėdavo dirbti ir prie minus 50 laipsnių ir pačiame karštyje vasarą. Taip pat pažymi, kad nebūdavo darbo ir nebūdavo vietos, kur „kūjo ir pjautuvo gerbėjai“ nesityčiotų iš tremtinių, jų neužgauliotų, neįsakinėtų. Ne vienas tremtinys nusprendė mirti pats, ne vieną tremtinį „kūjo ir pjautuvo gerbėjai“ numarino.

Bet būdavo susėda lietuviai, lietuvišką dainą paslapčia sudainuoja. Kartu garsiai apie gimtinę pasvajoja. Būdavo, kad ir kokį užgaulų rusą pasigavę tyliai sumuša.

Kita senelio istorija apie pažeminimą ir pasipriešinimą: „Kartą važiavom iš darbo sunkvežimyje vėlų žiemos vakarą. Ir perdegė abi sunkvežimio lempos. Tuo metu sunkvežimiai važiuodavo vos greičiau negu žmogus eitų.Viršininkai sėdėdami šiltoje kabinoje, liepė įsitaisyti sunkvežimio priekyje ir šviesti žibaline lempa man ir dar vienam lietuviui.Tai mes ir švietėm. Buvo nežmoniškai šalta. O kelias ilgas.... Susižvalgėm.  Ir metėm žibintus į sunkvežimio stiklą. Nušokom. Pasislėpėm krūmuose. Ilgai mūsų ieškojo. Ilgai girdėjomekeiksmus. Sakom „nesityčios iš lietuvių“. Pėsti grįžom į gyvenvietę. Bet namo nėjom. Miegojom apsikloję eglių šakomis. Sugrįžom tik po savaitės. Alkani. Tuo metu jau buvo paskelbta mūsų paieška. Pamatę - uždarė į kalėjimą. Bet svarbiausia - pavalgydino. Mėnesį laiko praleidau. Pailsėjau. Vieną dienąatėjo viršininkas, sako:„Juozai, toks geras darbuotojas esi, ko čia sėdi. Aš tave paleidžiu, grįžk dirbt“. Išėjau. Nupirkau butelį degtinės. Išgėrėm su tuo viršininku. Po savaitės pradėjau dirbti statybose“.

Tremties laikotarpiu seneliui teko pamatyti Baikalo ežerą: nuo Zimos miesto su traukiniu važiavo iki Irkutsko, o po to iki Baikalo. Anot senelio, priėjus prie Baikalo ežero sunku patikėti, kad ten ežeras. Atrodo lyg rami jūra būtų: be bangų, bet kito kranto nesimato. O vanduo – skaidrus, bet visiškai tamsus – juodas -atrodo lyg į bedugnę žiūrėtum.

Taip pat tremtinys Juozas dirbo prie Angaros upės: plukdė sielius, kirto miškus, klojo kelius. Senelis pažymi, kad daugybę kartų dirbdamas prie Angaros upės rizikavo gyvybe. Upės srovė buvo tokia stipri, o vanduo toks šaltas, kad gerai pririšus darbinius rūbus, upės srovė be muilo išplaudavo ne tik purvą ir tepalą, bet netgi sakus.

Tremtiniams dažnai tekdavo keisti darbus. Taip ir seneliui teko „savo oda“ išbandyti daugybę įvairiausių darbų.

Dirbant prie Angaros upės, senelį aplankė geniali mintis – gaminti veltinius batus („vailokus“). Senelis surinkdavo senus, purvinus, suplėšytus, išmestus veltinius, kurių daugybė mėtėsi miško kirtavietėse, surišdavo juos ir įmesdavo į Angaros upę skalauti. Po savaitės ateidavo pasiimti išplautos ir suminkštėjusios „žaliavos“. Tada imdavosi „vailokų“ vėlimo ir lopymo. Pradžioje nešiodavo tik pats. Vėliau – ėmė pardavinėti. Kadangi valdiški veltiniai per trejetą mėnesių nusidėvėdavo, tai būdavo labai paklausi prekė tiek tremtinių, tiek pačių rusų tarpe, nes be veltiniųSibiro žiemos neišgyvensi. Tačiau tremtiniams buvo draudžiama pardavinėti turguje daiktus. Tarpininkaujant pažįstam rusui, senelis pradėjo verslą. Anot senelio, norinčių įsigyti jo pagamintą apavą būdavo tiek daug, kad vakarus po darbo tekdavo paaukoti veltinių gamybai. Kaip tik tada senelis susipažino su vienu karininku. Maždaug po 8 metų praleistų tremtyje, kai prasidėjo sklisti tylios kalbosapie reabilitaciją, senelis iš karininko sulaukė tuo metu neįtikėtino pasiūlymo - nuvykti mėnesiui į Lietuvą, aplankyti artimuosius, o po tosugrįžti atgal. Labai rizikuodamas po 8 metų praleistų nelaisvėje, senelis sugrįžta į gimtuosius kraštus. Grįžęs į Rokiškį, senelis atranda tuščius namus. Gimtajame kaime nesutiko nė vieno artimo draugo, nė vieno pažįstamo.Tačiau vieną pirmųjų dienų gimtinėje, senelis Juozas sutinka stribą, kuris išvežė jį į tremtį. Senelis pasakoja, kad pamatęs jį - stribas perbalo.Senelis sako: „Kad griebiau tą stribą už pakarpos. Ir tempiu link daržinės. Stribas maldauja pasigailėti. Galvojo, kad mirs. O aš – stiprus, sunkius darbus dirbęs, tempiu jį greitu žingsniu. Lūpų kampučiu šypsausi... Pasiekęs daržinę, surandu prieš 8 metus paslėptą „samanės“ butelį. Paleidžiu stribą. Išgeriam mes su juo tą butelį. Stribas viską man išpasakoja apie artimuosius, draugus, kaimynus, valdžią.  Tada sakau stribui: „bėk (dink) ir daugiau niekada nesirodyk šiose apylinkėse. Jeigu pamatysiu - užmušiu“. Senelis sakė, kad daugiau to stribo savo gyvenime nematė.

Pabuvęs mėnesį laiko gimtinėje, suradęs savo seserį ir brolį, senelis sprendė vidinę kovą: „pasilikti, slapstytis ir mirti“ ar „grįžti, kentėti, bet gyventi“. Ir... Senelis sugrįžta į Sibirą, kadangi  numano, jog greitu metu turėtų pradėti grįžti tremtiniai į gimtuosius kraštus. Senelis išvyksta su viltimi, kad galės sugrįžti visam likusiam gyvenimui ir nebereikės slapstytis.

Sugrįžęs, senelis dirba prie Angaros upės ir laisvu laiku velia veltinius. Taupo pinigus  Ir laukia, kada reabilitacija pasieks ir jį.

1959 m. pavasarį jau visi kalba apie „Lietuvos SSR“ nutarimus dėl tremtinių paleidimo ir sugrąžinimo į gimtuosius kraštus. Ši žinia 1959 m. vasarą pasiekia ir senelį. Po poros savaičių senelis atgauna dokumentus, paspaudžia keliems karininkams rankas ir leidžiasi į kelią namų – Lietuvos – tėvynės – gimtinės link! Kelias dienas praleidžia Maskvoje, belaukdamas traukinio į Lietuvą. Ir pasiekia daugybę kartų vaizduotėje prisimintą, daugybę kartą apkalbėtą, daugybę kartų „kūjo ir pjautuvo šalininkų“ iškeiktą, bet patį brangiausią ir patį artimiausiai širdžiai kraštą - Lietuvą. Senelis nurodo, kad iš Sibiro parsivežė pakankamai daug pinigų,tačiau kartu ir dideles žaizdas tiek kūne, tiek ir sieloje. Vėliau įsidarbina, nusiperka namuką ir susipažįsta su mano močiute, tuometine Rokiškio Juozo Tumo – Vaižganto mokyklos direktore.

Ir po daugiau kaip pusės amžiaus, šias istorijas klausau ir užsirašinėju aš, vienas iš penkių senelio anūkų.

Kodėl šiandien? Nes šiandien yra ypatinga diena – senelis sulaukė 93-iojo gimtadienio.

Su gimtadieniu, seneli! Gyvuok! Gyvuok ir pasakok!

 

Liudvikas Augutis

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video