Esame ekonominio „stebuklo“ liudininkai. Arba švietimo sistemos „aukos“ (19)

Publikuota: 2021-02-06 Kategorija: Verslas
Esame ekonominio „stebuklo“ liudininkai. Arba švietimo sistemos „aukos“
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Ploju atsitojusi: Smulkiojo ir vidutinio verslo taryba – pirmoji kregždė, kuri ketina kreiptis į teismą dėl valdžios veiksmų karantino metu. Nes jie prasilenkia su sveiku protu ir logika. Ir visuomenei pagaliau nusibodo tylėti. Pagaliau iš mekenančių avinėlių bandos tampame drąsia ir už savo ateitį atsakinga tauta. Pagaliau imame ginti savo interesus, savo ateitį.

Ne kartą ir ne du rašiau apie karantino absudus. Apie judėjimo ribojimą tarp savivaldybių, „netyčia“ virtusį judėjimo kontrole savivaldybių viduje. Apie tai, kad važiuoti mirkoautobusiuke su 5-6 namų ūkių žmonėmis yra „saugiau“, nei automobiliu su sūnaus, dukros, brolio ar sesers šeima. Apie tai, kad su vaikais čiuožinėti nuo kalniuko yra pavojingiau, nei keliems namų ūkiams draugiškai „apsiuostyti“ nosis į nosį prie nukainotų produktų lentynos prekybos centre. Ir kad bažnyčioje, kurioje ir iki karantino šiokią dieną (o ir savaitgaliais) būdavo vos kelios babytės, yra žymiai pavojingiau, nei šių dienų šventovėje – prekybos centre. Įdomu tai, kad aš dar niekada nebuvau tokia pavyzdinga praktikuojanti katalikė, kaip šiuo karantino laikotarpiu, praktiškai nepraleidžianti nė vieno sekmadienio šv. Mišių. Tiesa, darbo reikalais. Ir ką, gyva ir sveika.

Tačiau yra kelios šventos vietos, kur covid-19 nesiveisia. Pavyzdžiui, prekybos centrai. Štai „ekspertai“ rimtais veidais tautai aiškina, kad mažytėje krautuvėlėje, kur žmogus susiduria akis į akį tik su pardavėju, užsikrėsti yra didesnė tikimybė, nei prekybcentryje, kur susiformuoja vežimėlių kamščiai. Ten, uostantis kaukė į kaukę su kitais pirkėjais siauručiuose praėjimuose tarp lentynų, virusas neperduodamas. O va bažnyčioje, mažytėje krautuvėje – jis plinta, kaip, dovanokite, velnias. Įsivaizduokite, užuot apsipirkęs viename prekybos centre, žmogus eis į tas dešimt krautuvyčių. O jūs, mieli „ekspertai“ (be kabučių rašyti šį žodį nederėtų), suskaičiuokite, su kiek žmonių patys, pirkdami batus, paltą, šaliką, rankinuką, sėklas, žurnalą, grietinę ir batoną, prekybcentryje kontaktuojate?

Ekspertai, miegantys konkurencijos sargai prasnaudė keletą reikšmingų momentų. Pirmiausia, akivaizdų stambaus verslo protegavimą. Aišku, prekybos tinklams tokia situacija yra labai dėkinga. Jie dabar karaliauja rinkoje. Žinoma, dar yra internetinė prekyba. Bet apie ją galima nebent tik keiktis, nes kai kurie dar nesulaukia prekių, užsisakytų prieš Kalėdas. Ką reiškia užsisakyti batus ar striukę nesimatavus, patys suprantate. Arba išsirinkti palaidinę ir džinsus tiesioginės facebook transliacijos iš parduotuvės metu. Tai net nebejuokinga. Kur dabar galite įsigyti sėklų artėjančiam sezonui? Teisingai, didžiuosiuose prekybos centruose. O juk jau dabar prasideda kai kurių daržovių, gėlių sodinukų sezonas. Atsakykite atvirai, kam bus reikalingos augalų ir sėklų krautuvės birželį? Niekam.

Mokesčių mokėtojams kiekviena uždaryta smulki veikla kainuoja 257 Eur per mėnesį. Per visą šalį tai milžiniška suma. Tačiau, pažiūrėjus iš žmogaus varpinės, kalbėkime atvirai, tai yra tik katino ašaros. Pabandykite jūs pragyventi iš 257 Eur per mėnesį. Pensininkai dejuoja neišgyvenantys iš smarkiai didesnių pensijų. O čia jauni, dirbantys žmonės, daugeliui jų reikia išlaikyti vaikus, daugelis turi būsto paskolas, paskolas, kurias ėmė verslui kurti. Įsipareigojimų juk niekas neatšaukė. Aš atvirai sakau, jei uždirbčiau 257 Eur per mėnesį, to man užtektų būsto paskolai, komunaliniams mokesčiams ir katinų maistui. Viskas. Suvokite, kad tie žmonės negauna jokių lengvatų, jie nėra socialiai remtini. Ir užtempus karantiną, jų verslai jau nebeatsigaus. O valstybės paramos dar nėra. Ir jei bus, tai pyrago didžioji dalis nusės kur? Tų pačių didžiųjų įmonių kišenėse. Ir vietoje augančios ir stiprėjančios vidurinės klasės, visų demokratinių visuomenių pamato, turėsime stiprėjančią oligarchiją. Nes jau dabar matyti to požymiai: kuo batai prekybos centre skiriasi nuo batų mažoje krautuvėlėje? Tiesiog prekybos tinklų vadovai turi tokius svertus veikti politiką, kokių neturi mažos krautuvės savininkas, virtęs sindromo „riekia kaška dariti“ auka.

Valstybės požiūriu mes turime be darbo sėdinčią pačią veikliausią, iniciatyviausią visuomenės dalį. Tą, kuri nekalėdoja pašalpų, neprašo paramos, ji užsidirbtų pati, jei kas leistų. Dabar gi ji pasodinta mokesčių mokėtojams ant sprandų. Ir mes visi dalyvaujame pirmajame visuotiniame eksperimente „iš ko gyventi nedirbant“. Ir kantriai laukiame, kiek truks šis pirmasis žmonijos istorijoje stebuklas. Kad žmonės netiki šiuo stebuklu, liudija faktas – itin sparčiai augančios būsto kainos. Pagalvokite apie infliaciją: jei kas prieš šešerius metus jums būtų pasakęs, kad dviejų kambarių butas Rokiškyje kainuos per šimtą tūkstančių litų, jūs būtumėt tik pirštu apie smilkinį pasukioję. O kad liaudis tikisi pinigų nuvertėjimo, tai akivaizdu: didmiesčiuose ima trūkti parduodamų butų. Nes menka paslaptis: ekonomikai palaikyti Europa neturi jokių kitų priemonių, tik pinigų spausdinimo mašinas. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Ir norint pažerti pinigus iš sraigtasparnio, visų pirma reikia turėti pinigų ir sraigtasparnį. O valstybėje, kur mokesčių mokėtojų kontingentas sparčiai traukiasi, tą padaryti bus ojoj kaip nelengva.

Vien tik bedarbių skaičius rajone jau ritasi prie 20 proc. O kiek yra slaptų bedarbių – tų, kurie gauna prastovas, ar tą katino ašarų vertą valstybės paramą? Su kiekvienu mėnesiu bedarbių tik daugės. Kartu daugės ir tų, kuriuos reikia išlaikyti. O jų išlaikymo našta guls ant vis mažėjančio mokesčių mokėtojų būrio. Ir kad dar iš tos paramos bent nauda būtų: daugelis remiamųjų po to, kai valstybės parama baigsis, tiesiog tyliai ramiai užsilenks. Jau dabar daugeliu atvejų bankrotas – tik keliems mėnesiams atidėtas sprendimas.

Štai dabar valstybė moka prastovas dirbantiesiems. Atlaisvinus karantiną po kelių mėnesių, ir prastovų apmokėjimas baigsis. Paimkime kad ir hipotetinę uždarytą kavinę. Kol kas jos darbuotojai gauna šiokią tokią paramą už prastovą. Išeiti iš darbo jie neketina, nes tiesiog nėra kur. O štai įsivaizduokite, vieną gražią dieną karantinas baigiasi, ir kavinė atsidaro. Ji nuo pirmosios dienos turi mokėti darbuotojams algą. O kas eis į kavinę? Bedarbiai? Smulkieji verslininkai su 257 Eur subsidija? Kol jie įsuks verslus, atiduos skolas, kelis metus bus ne iki kavinių. Turizmas šalies viduje? Kas keliaus? Bedarbiai, buvę verslininkai? Ir tada, kai prastovų mokėjimas baigsis, kavinei teks jau suvisam atsisveikinti su savo žmonėmis. Ir tokių verslų bus daug. Va tada mes pamatysime tikrąjį bedarbystės veidą. Nebus jokio ekonominio stebuklo. Lauks bankrotų ir bedarbystės banga.

Apie tai „ekspertai“ negalvoja. Iš kur tokie „ekspertai“ apskirtai atsiranda? Jie – mūsų švietimo sistemos brokas. Už šiuos „ekspertus“ padėkokite tiems, kurie mokyklose istorijos moko testais. Taip, tie ekspertai yra puikūs siauros srities specialistai, bet platesnio konteksto toliau savo nosies nemato. Patikėkite, sudėlioti penkių kunigaikščių pavardes eilės tvarka proto nereikia. Daug daugiau proto reikia išmanyti priežasties-pasekmės ryšius, tendencijas, numatyti kelis žingsnius į priekį. O to nei mūsų valdžia, nei mūsų testais mokyti „ekspertai“, deja nesugeba. Apskritai, mūsų tauta, kuriai iš kišenės kyšo žagrės rankena, užauginta pasakomis apie žaliąjį Lietuvos kaimą, turi labai menkus verslumo įgūdžius. O ką jau kalbėti apie atrofavusį strateginį mąstymą, elementarų supratimą, kaip veikia valstybė. Nors nepriklausomoje Lietuvoje jau turėjo užaugti laisvų žmonių karta, tačiau mūsų viešajame gyvenime tebedominuoja tie, kuriems kažkas kažką turi ir privalo duoti. Jų tėvai laukė, kad duos Sovietų sąjunga, vaikai – kad Europos Sąjunga. Ir jie tvirtai tuo tiki. Kaip tiki, pavyzdžiui, profesinių sąjungų lyderiai, svaigdami apie tai, kad tokioms sąlygomis darbdaviai turėtų trumpinti darbuotojams darbo laiką ir mokėti visą algą. De facto, tai reiškia kelti atlyginimus. Krizės sąlygomis? Ekspertai, jums rimtai visi namie?

Tuo, kad yra stebuklingesnių sprendimų, nei nuosavas ilgas ir kantrus darbas, tikėjo ir rinkėjai. Kad ateis stebuklinga nauja valdžia ir panaikins virusą. Ir jiems pagaliau veriasi akys, kad išrinktoji valdžia visai ne tokia laisva, drąsi, liberali, ir, svarbiausia, tokia veikli, kokios tikėjosi. Kad iš krizės išeiti nėra stebuklingų kelių. Ir kad drakoniškos priemonės, kurių nemažai yra apskritai neveiksmingos, o dar daugiau – perteklinės ir parodomosios, ne tik kad žlugdo valstybės ūkį, bet ir ligos plitimo nestabdo. Ir kad bankui jokio skirtumo, už ką balsavai: už „comandante Verygą“ ar  „užingridą“, būsto paskolą mokėti vis tiek teks. Ir kad buvusieji delsė įvesti tokius ribojimus ne todėl, kad bijojo rinkimų. O todėl, kad jie bent jau suvokė pasekmes. Ir kad kitos Europos šalys, pasirinkusios kitokius epidemijos valdymo kelius, nėra nei bailios, nei kvailos.

Ir mūsų drąsūs pasidžiaugimai, kad pirmojo karantino metu BVP smuko mažiausiai, yra gerokai per ankstyvi. Taip, tuokart pavyko trumpai išlaviruoti. Dabar gi nespėjusią atsigauti ekonomiką slegia kur kas ilgesnė, sunkesnė antroji banga. Kurios matomas dydis yra tik ledkalnio viršūnė. Apie daug didesnę povandeninę dalį signalizuoja šalutiniai rodikliai: pavyzdžiui, trečdaliu išaugęs žmogžudysčių skaičius. Miglota nuojauta kužda, kad gerai nebus. Ilgai nebus gerai.

Chrestomatinis Vilniaus stiklinių valdžios biurų idiotizmo pavyzdys šiandieninė diskusija: ne apie marinamą smulkų verslą, ne apie be darbo ant išmaldos sėdinčius šimtus tūkstančių žmonių. O apie... politinę komunikaciją: gerai ar blogai padarė premjerė, atsiprašiusi už veltui sukeltus lūkesčius. Tūkstančiai žmonių kaip paskutinės galimybės laukia leidimo užsidirbti kai ką daugiau, nei valdžios padalintą ubago terbą, o jie svaigsta apie komunikaciją. Alio, jums ten, valdžioje, visi namie?

Apie kokius nuviltus lūkesčius galima kalbėti, kai pati valdžia rodo pavyzdį, kaip apeiti idiotiškus draudimus. Kelintą mėnesį nesulaukiu, kada premjerė pagaliau ims pintis kasas, o ministrai taps panašūs į metalistus. Pykstame, kad kirpėjai, manikiūrininkai vaikšto po namus ir nelegaliai teikia paslaugas. Taigi mūsų valdžia rodo pavyzdį. Gyvename demokratinėje visuomenėje: visi piliečiai yra lygūs. Tai jei ponia premjerė vaikšto tvarkingai pakirptais trumpais plaukais, kodėl eiliniam piliečiui negalima? Kodėl premjerės kirpėja dirba, o Marytė iš Rokiškio graužia leteną?

Tiems stiklo urvelių gyventojams dzin. Nuoširdžiai dzin. Jie dėlioja A, B ir C scenarijus. Tik belaukiant kol jie pradės pildytis, labai gali būti, kad gaivinti jau nebus ką.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video