Šaldytuvas pradeda ir laimi (5)

Publikuota: 2020-04-27 Kategorija: Verslas
Šaldytuvas pradeda ir laimi
„Rokiškio Sirena“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Televizoriaus ir kompiuterio kovą su šaldytuvu visada laimi pastarasis. Visada. Tai šventa ir neginčijama taisyklė. Visas ideologijas, visus principus, visus svaičiojimus įveikia vienas, bet geležinis argumentas – o ką mes dabar valgysime?
 
Korona viruso epidemijos pradžia daugeliui buvo smagi atrakcija. Prisimenate, kaip facebook sofos riterių milijoninė kariauna triūbijo: visi mes mirsime. Skaičiavo, kad visa žmonių populiacija galėtų išmirti per maždaug 26-erius metus. Ir valstybė per švelniai tramdo epidemiją. Reiktų kaip Kinijoj: aptvėrei miestus spygliuota viela, sargybą pastatei ir pirmyn. Demokratinėse valstybėse vyriausybės paprastai daro tai, ko reikalauja liaudis. Su trimis viruso atvejais, liaudies reikalavimu, vyriausybė išjungė valstybę. Tiesiog išjungė. Fabrikai ėmė gaminti „į stalčių“: nėra kur prekių realizuoti, jei parduotuvės nedirba. Naudojamos žaliavos, resursai, darbo jėga, už kurią reikia mokėti dabar. Nors parduosi nežinia kada, ir nežinia už kiek. Aišku, galima juokauti, kad, kaip pas mus sakoma, yra įstatymas, yra ir apstatymas. Tačiau iš po skverno milijoninių apyvartų nepadarysi. Gali tiesiai iš sandėlio parduoti kelias prekes, bet ne keliasdešimt ar kelis šimtus. Stojo ištisi sektoriai.
 
Darbuotojams sėdėti karantine iš pradžių buvo smagu. Ypač pirmąsias savaites, ypač girdint, kad sėdėdamas ant sofos tu gelbėji gyvybes. Mes išjungėme valstybę turėdami tris užfiksuotus atvejus, paleidžiame ją tuomet, kai infekuotųjų skaičius artėja prie 1,5 tūkst. Kai jau yra reali tikimybė pačiupinėti tą virusą rankomis. Kai mūsų mieste yra trys atvejai. Būtent dabar jau karantinas įgyja bent kažkokią esmę ir prasmę. Atrodytų, valdžios sprendimai nelogiški.
 
Logiški, kai finansų specialistų teigimu, viena savaitė karantino šalies BVP nukerta 0,5 proc. Kitaip sakant, žadėtoji apokalipsė neatėjo, populiacija neišmirė, korona per pusantro mėnesio nusinešė 40 su kapeikom gyvybių (žmonių, žinoma, gaila. Tačiau reikia susitaikyti ir galvoti blaiviai: karų ir epidemijų be aukų nebūna: visuomet yra tų, kurie krinta mūšio lauke), o vaistai vos per mėnesį tapo baisesni už ligą. Pagalvokite, kad 3,5-4 proc. BVP augimas jau yra didžiulis gėris. Drįsčiau prognozuoti, kad realiai BVP smunka gerokai daugiau. Tačiau kol kas to nėra būdų patikrinti. Ekonomistai jau dabar prognozuoja 7,3 proc. BVP smukimą. Nors realiai krizė dar neįsibėgėjo.
 
Liaudžiai iš pradžių buvo linksma. Juk taip smagu pasiimti nedarbingumo lapelį kad ir vaiko priežiūrai. Na, o, bet, tačiau... Valstybė savo pinigų neturi. Ir „Sodros“ biudžetas, iš kurio tie nedarbingumo lapeliai apmokami, yra kieno? „Sodros“ įmokas, ir labai nemažas, mokate jūs patys. Kitaip sakant, pasiėmėte savo pačių pinigus. Nedirbate, vadinasi ir įplaukų į „Sodros“ biudžetą nėra. O kai norinčių kabinti pilnais šaukštais iš bliūdelio atsiranda gerokai daugiau, nei tą bliūdelį pildančių, vadinasi, bliūdelis ima tuštėti. Ir kad ir ką bežadėtum, iš tuštėjančio bliūdelio visiems sočiai ir už dyką neprigraibysi.
 
Tas smagus „bajeris“ jau buvo bandytas prasukti su medikų algomis. Žinoma, jos yra mažos. Trisdešimt metų mažos. Ne vakar ir ne užvakar tokios pasidarė. Kelti jas turėjo galimybių kiekviena politinė partija, kuri buvo valdžioje tuos trisdešimt metų. Nekėlė. Nekyla klausimas, kodėl? Nes tam nebuvo pinigų. Ir šiandien jų tuo labiau nėra. Suprantu kažkieno norą pasirodyti geresniais ir gražesniais, kai reikia kažką pažadėti. Aš jums irgi galiu daug ką pažadėti. Pažadėti nekainuoja. Klausimas, kaip tuos pažadus vykdyti? Kai tie pažadai buvo tušti net tuo metu, kai ekonomika kilo. O dabar ekonomika čiuožia. Net ne stovi, o čiuožia žemyn. Todėl lipimas ant tribūnos su šūkiais padidinti atlyginimus kartais, primena liūdną rusišką anekdotą apie sandėrį dėl vagono uogienės: sukirtus rankomis, viena sandorio šalis nuėjo ieškot... uogienės, kita... pinigų. Visi pažadai remsis ne gera politikų valia, o liūdnais skaičiukais
 
Faktiškai be darbo (tikroji bedarbystė bei nemokamos atostogos, prastovos), žiniasklaidos duomenimis, sėdi 500 tūkst. dirbančiųjų, grubiai, kas trečias šalies dirbantysis. Jie nebemoka mokesčių. Juos ir jų šeimas išlaikyti reikia mokesčių mokėtojų pinigais. O kur dar visi smulkieji verslai? Vienas graudžiausių karantino vaizdų man buvo Obelių gėlių salonėlio gėlės, nuneštos į gretimą prekybos centrą. Kad bent kažkiek jų būtų galima parduoti. Jauno žmogaus, patikėjusio, kad gali kurti savo darbo vietą net ne Rokiškyje, o Obeliuose, liūdna situacija. Paskaičiuokime, kiek tokių mažučių verslų dabar yra ant išgyvenimo ribos?
 
Karantinas švelninamas. Leidžiama atsidaryti parduotuvėms, lauko kavinukėms. Manote, prie jų eilės rikiuosis? Pasiskaičiuokite, kiek žmonių yra atleisti iš darbo, sėdi prastovose, turi nedarbingumo lapelius. Juk jie negauna tokių pat pajamų, kaip prieš krizę. O poreikiai nepakito: pradedant būsto ir vartojimo kreditais, išperkamąja nuoma įsigytomis prekėmis. Raudonas skambutis mūsų ekonomikai: kas ketvirtas asmuo apskritai neturi santaupų: gyvena nuo algos iki algos ir dar kartais pritrūksta. Apie tai, kaip reikia taupyti, paaiškinkite kiekvienam, gaunančiam mažesnę nei vidutinė alga mūsų rajone (pernai IV ketvirtį ji buvo 712 Eur į rankas) ir išlaikančiam šeimą bei mokančiam būsto paskolą. Ir kur tokie žmonės taupo? Puodelis kavos, vizitas pas kirpėją, gėlių puokštė, nauji batai ir drabužiai, kiti smulkūs pirkiniai jiems tampa prabanga. Tuštėjanti sąskaita ir tuštėjantis šaldytuvas prikišamai signalizuoja: įjungtas griežtas taupymo režimas. Atidėti planai ne tik pirkti kavą išsinešimui už pusantro euro, bet ir planai remontuoti butą, pirkti baldus, buitinę techniką, pakeisti naujesniu surūdijusį flinstounomobilį. Tai reiškia, kad ir karantinui pasibaigus, šituose sektoriuose esančių įmonių ir privatininkų laukia nelinksmos perspektyvos.
 
Darbo rinka irgi reaguoja. Anksčiau mūsų gelbėtojas buvo užsienis. Dabar ir ten situacija tokia pati. Stoja verslai, žmonės tampa nereikalingais. Ir pirmiausia atleidžiami, patys suprantate, kokie. Apie tai, kaip pasikeitė mūsų gyvenimas, skaitykite kriminalų skiltyje: pavogė, vairavo girtas ir t.t. O kur dar dingę žmonės, netektys...
 
Ir pas mus darbo rinka keičiasi: darbas nuotoliniu būdu parodė, kiek įmonėms realiai reikia darbuotojų. Ir retas verslas turės prabangą laikyti nevisiškai apkrautus darbu žmones. Likusiems išaugs krūviai, bet ne atlyginimai. Esate tuo nepatenkinti – durys į lauką visada atviros.
Žinoma, valstybiniam sektoriui kiek linksmiau: jie visada laiku gauna atlyginimus. Tačiau senkant košei bliūdelyje, greičiausiai ir šis sektorius sulauks reformų. Raudonu aliarmo signalu dega Lietuvos savivaldybių asociacijos pranešimai apie tai, jog nebesurenkamos planuotos lėšos į savivaldybių biudžetus. Kokio dar signalo reikia, kad suvoktume: pasaka baigėsi, košės kiekis bliūdelyje katastrofiškai senka.
 
Valstybė skelbia ekonomikos gaivinimo planus. Kaip visada, ne tiems, kuriems labiausiai reikia. Vargu ar paramos mokant už nuomą didiesiems prekybos centrams reikia labiau, nei paramos gėlių pardavėjai ar siūlų krautuvėlei. Didieji išgyvens. Jie turi storas pagalves – milijonines sąskaitas, brangias savininkų vilas, jachtas ir privačius lėktuvus. Didieji karantino ir sumažėjusių apyvartų laiką išnaudoja investicijoms, remontams. Reanimuoti reikia mažiukus. Ačiū Dievui, valstybė nebedaro esminės klaidos: nestabdo vartojimo. Nes būtent vartojimas yra išsigelbėjimas gėlių, siūlų, baldų krautuvėlėms ir kitiems nedideliems verslams. Tačiau nereikia pamiršti: gerai nebus. Ilgai nebus gerai.
Tokių nemalonių pokyčių patikimiausias ženklas – situacija ten, kur nėra valstybės paramos, kur išgyventi galima tik tada, kai yra perteklinių lėšų, kuriomis galima dalintis. Vienas ryškiausių lakmuso popierėlių yra mūsų dekanato parapijų situacija. Bet kurios konfesijos: katalikų, stačiatikių, sentikių dvasininkas gyvena iš to, ką aukomis suneša parapijiečiai. Ir, kaip suprantate, tos aukos nėra dosnios: nė vienas dekanato kunigas ar stačiatikių, sentikių dvasininkas teslomis nevažinėja. Net geriausiais laikais parapijos buvo ant išgyvenimo ribos. Juk ne veltui katalikų dvasininkai rūpinasi vidutiniškai trijų parapijų sielovada, o stačiatikių ar sentikių – netgi kelių rajonų. Ir nereikia svaigti, kad valstybė padarė didžiulę paslaugą, atleidusi dvasininkus nuo pajamų mokesčio. Kad tą mokestį mokėtų, pirmiausia reikia turėti... pajamų. Ir jei manote, kad trisdešimt eurų kas trečią dieną žmogui su vienu geriausių šalyje išsilavinimų yra dideli pinigai, tai galite manyti toliau.
 
Pamiršome dar vieną opią sferą. Apie ją apskritai vengiama kalbėti. Tai mūsų pensijos. Turėjusios tapti saugia pagalve tiems atvejams, kai nebegalėsime dirbti. O toks laikas, nepaisant amžinos jaunystės kulto, anksčiau ar vėliau ateis. Esu iš tos kartos, kuri nelinkusi visus kiaušinius laikyti vienoje pintinėlėje. Ir greta „Sodros“, savo pensijai lėšas kaupiu ir vieno banko programoje. Tiesiog tai yra elementari saugumo pagalvė: būtent šios lėšos yra paveldimos. Jei kažkas man atsitiktų, tai „Sodros“ pinigai mirties atveju būtų tiesiog dovana valstybei. O toji kita, kaupiama dalis, atitektų paveldėtojams. Kitaip sakant, būtent tie pinigai, o ne šakėmis ant vandens „Sodroje“ prirašyti, ir yra tikrasis turtas, kurį bent pačiupinėti, kad ir labai nemaloniu atveju, būtų galima. Tai va, šitie pinigai yra investuojami į akcijų rinkas. O jos jau nuo sausio dega raudonai. Įdomu, kas iš tų sukauptų lėšų liko? Kiek metų prireiks, kad vėl sukauptume sumą, kuri iki šių metų pradžios jau buvo sąskaitoje?
 
O juk dar ir dabar yra tebetikinčių, kad geroji valstybė suras genialų būdą, kaip išlaikyti šimtus tūkstančių nedirbančių žmonių. Mes sovietmečiu buvome pripratinti, kad valstybė išlaikys, patiems galvoti nereikia. Kad kiekvienu tinginiu ir durniumi bus pasirūpinta. Kuo tai baigėsi, patys žinote. Ir ne tik sovietai to mokino. Šia gražia pasaka tiki ir nuo gero gyvenimo apspangusi Europa. Kurios didžiausios spręstinos problemos iki šiol buvo bananų dydis ir agurkų kreivumo laipsnis. Pasaka baigėsi, sveiki atvykę į realybę. Karantinas mums proga pagaliau išmokti vieną žiaurią tiesą: niekas į tavo bliūdelį košės neįkrės ir jame maisto bus lygiai tiek, kiek stengsiesi ir uždirbsi pats. Ir sėdintiems ant sofos ir taip gelbėjantiems pasaulį pinigus uždirba tie, kurie nesėdi ant sofos ir iš tiesų savo darbu gelbėja ne tik pasaulį, bet ir tuos pačius sofos riterius. Tačiau kai vienas dirbantis ant savo kupros velka kelis išlaikytinius, toli jis nenueis. Kitaip sakant, jei žmogus ima nebepanešti savo kryželio, verta apsičiupinėti, kiek kryželių jis iš tiesų neša. Ir greitu laiku jau ims apsičiupinėti. Supras, kad valstybė neturi nė euro savo pinigų. Ji turi tiek, kiek suneša mokesčių mokėtojai. Ir jei trečdalis mokesčių mokėtojų nieko neatneša, tam, kad išliktų toks pat košės lygis bliūdelyje, likusieji du trečdaliai turi nešti ir savo, ir „to draugo nuo sofos“ dalį. Vadinasi, dirbti teks daug ir sunkiai. Ilgam pamiršus marmurinės jautienos kepsnius restoranuose, keliones, organinę kavą plastikiniame puodelyje. Viską, į ką mūsų tėvų karta žiūrėjo sukiodama pirštą apie smilkinį: į kreditus kelionėms, išperkamąja nuoma kas porą metų keičiamus automobilius, į gyvenimą kreditan ir tikint į visuotinį nesibaigiantį gerovės augimą, kitaip sakant, Rojų žemėje. Teks atsiprašyti bobučių, iš kurių per praėjusius rinkimus hipsteriukai ant madingų paspirtukų norėjo atimti pasus. Teks nusilenkti tėvams: jie jau turi tokio virsmo patirties. Jie jau kartą griūvant ekonomikai liko su tuščiomis piniginėmis ir vaikais ant rankų. Jie išgyveno. Jie moka.
 
Kaip matote, karantinas yra įvairiasluoksnis ir daugialypis. Kaip šimtalapio pyragas. Tik, skirtingai nuo pyrago, karantinas labai jau neskanus. Tikiuosi, tuštėjantis šaldytuvas išmokys gyventi ne svajomis apie teisingą ir amžinai dosnią visuomenę, o realybe. Tvirtai atsistoti ant žemės ir nustoti tikėti iliuzijomis, kad kažkas kažką duos, pakels, ypač krizės sąlygomis. Kad pinigai iš sėdėjimo ant sofos neatsiranda. Ir kad norint žadėti bei dalinti, pirma reikia kažką turėti.
Dalintis naujiena
Rašyti komentarą