Vasalų mentalitetas – keliaklupsčiavimas JAV (1)

Prieš gal dešimt dienų buvęs premjeras Algirdas Butkevičius nebūdingai griežtai kritikavo Lietuvos užsienio politiką, taip pat ir prezidentę Dalią Grybauskaitę. Pasak Butkevičiaus, „netoliaregiška, nesuderinta, vienasmeniška dabartinės valdžios politika tarptautinėje arenoje pažeidžia Lietuvos nacionalinius interesus ir tampa rimtu iššūkiu mūsų valstybei.“

Jo rūstybę sukėlė nutarimas gruodžio 21 d. Jungtinių tautų asamblėjoje balsuoti už rezoliuciją, kuria neteisėtu vadinamas JAV prezidento Donaldo Trumpo sprendimas pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine. Butkevičius nėra vienintelis, pasipiktinęs dėl Lietuvos pozicijos. Daugiau negu 60 politikų, intelektualų ir kitų asmenybių, tarp jų I. Degutienė, P. Auštrevičius, A. Guoga, J. Olekas pasirašė Lietuvos-JAV asociacijos parengtą pareiškimą, kuriame kritikuojama Lietuvos pozicija. JAV esą pagrindinis Lietuvos saugumo garantas, svarbu su ja plėsti dvišalius santykius, tad balsavimas už JAV sprendimą kritikuojančią rezoliuciją rodo „užsienio politikos srityje sprendimus priimančių asmenų neįžvalgumą suvokiant bendrą Lietuvos interesų ir rizikų lauką.“

Kadangi JAV viešai ir oficialiai prašė nebalsuoti prieš, Lietuva turėjo susilaikyti, kaip darė Latvija, Lenkija ir kitos rytų Europos šalys, kaip Čekija, Kroatija, Rumunija, Vengrija.

Verta paminėti, kad visos Vakarų Europos ir Šiaurės šalys balsavo kaip Lietuva, taigi už rezoliuciją. Išvis 128 šalys balsavo už rezoliuciją, tarp jų 22 iš 28 ES šalių. Tik aštuonios šalys balsavo prieš, taigi palaikė JAV. Butkevičius, kaip ir premjeras S. Skvernelis, turi pagrindo kritikuoti prezidentę už tai, kad ji viena mažai, jei išvis, besitardama su Vyriausybe ir kitais politikais nustato pagrindines Lietuvos užsienio politikos gaires.

Sakoma, kad dvi galvos geriau nei viena, ir dažniausiai taip yra. Bet šiuo konkrečiu atveju gerai, kad prezidentė turi savo nuomonę, ir nesielgia, kaip siūlo Butkevičius ir Lietuvos-JAV asociacija. Pasak asociacijos, „net nesvarbu, dėl ko buvo balsavimas. Svarbu tai, kad JAV viešai ir oficialiai prašė nebalsuoti prieš, o Lietuva balsavo – prieš.“ Šis pasisakymas atsiduoda vasalo mentalitetu – man valdovo geismai yra įsakymas, kurį nuolankiai tenkinsiu. Neturėtume savęs apgaudinėti – JAV ir Lietuva nėra lygiaverčiai partneriai. Bet nesame ir pastumdėliai, kurie laiko kiekvieną prašymą įsakymu. Nereikia atsisakyti valstybinio orumo, siekiant įsiteikti JAV, neatsižvelgiant į tai, ko prašoma. 

Neklysta tie, kurie aiškina, jog JAV yra svarbiausias Lietuvos sąjungininkas, šalis, kuri laiduoja Lietuvos saugumą, ir kurį per Šaltąjį karą užtikrino, kad kitos Vakarų valstybės nepripažintų Lietuvos okupacijos.

Būta mėginimų atitolti nuo Vašingtono. Per pirmąją savo kadenciją Grybauskaitė ne kartą teigė, jog jos pirmtakas Valdas Adamkus negebėjo atskirti Lietuvos ir JAV interesų. Ji atmetė prezidento Obamos kvietimą susitikti Prahoje, nuogąstaudama, kad jis gali paskelbti Lietuvai nepalankų politikos kursą, o jos buvimas būtų laikomas pritarimu. Jos būgštavimai buvo be pagrindo, jokių „išdavysčių“ nebūta. Bet prezidentė greit atsisakė skeptiško požiūrio Vašingtono atžvilgiu, ir jos politika mažai skyrėsi nuo Adamkaus.

Normaliomis aplinkybėmis reikia paisyti JAV norų, palaikyti jos užsienio politiką. Bet ne tada, kai akivaizdu, jog JAV politika nepriimtina ir pažeidinėja tarptautines normas bei vakarietiškas vertybes. Nors nėra geležinių įrodymų, kad Antaviliuose buvo slaptas CŽV kalėjimas suimtiems džihadistams apklausinėti, dauguma specialistų neabejoja jo buvimu. 2014 m. buvo paskelbta JAV Senato Žvalgybos komiteto ataskaita apie Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) vadinamąją „sustiprinto tardymo“ programą. Nors ataskaitoje užtušuotos vietos, kuriose įvardijamos šalys, kuriose CŽV turėjo savo kalėjimus, aišku, kad Lietuvoje buvo „violetinis“ centras, kuriame buvo laikomas Saudo Arabijos pilietis Mustafa al-Hawsawis, ir kad centras buvo uždarytas 2006 m.

Nors prezidentas Adamkus gal nežinojo apie kalėjimą, kai kurie aukšti Lietuvos pareigūnai turėjo pritarti jo įsteigimui. Jie irgi turbūt galvojo, kad nesvarbu, ko JAV prašo, svarbu, jog prašo, o prašymą reikia tenkinti net jei jis netarnauja Lietuvos interesams. Manoma, kad tokie kalėjimai buvo Lenkijoje ir Rumunijoje, kurios susilaikė per balsavimą JTO dėl Jeruzalės.

Kitas nereikalingo pataikavimo pavyzdys buvo Vilniaus dešimtuko pareiškimas. Dešimtukas išreiškė nedviprasmišką paramą Amerikos ketinimui pulti Iraką, tuo pačiu atsiribojo nuo daugelio „senosios“ Europos šalių kritiškesnių nuostatų. Pareiškimas nebuvo diplomatinės išminties viršūnė, nes jame buvo pritariama tarptautines normas pažeidžiančiai invazijai. Be to, greit paaiškėjo, kad tariamai savarankiška politika buvo sufleruota, nes pagrindinis pareiškimo autorius buvo amerikietis lobistas Bruce'as Jacksonas. Pareiškimas tapo dingstimi tuometiniam JAV Gynybos sekretoriui D. Rumsfeldui padalyti Europa į „senąją“ ir „naująją“, kuriai priklausė Rytų Europos šalys. JAV malonė buvo laimėta vertybių sąskaita.

Butkevičius ir kiti pareiškimą pasirašiusieji nepatenkinti, kad Lietuva nepakluso JAV prašymui nepritarti jos Jeruzalės politikos kritikai. Būtų vienas dalykas, jei Lietuva priešintųsi svarbiam JAV politikos principui, bet prezidento Trumpo nutarimą perkelti JAV ambasadą į Jeruzalę lėmė ne kokie nors svarbūs geo-politiniai sumetimai ar pokyčiai, bet jo noras įvykdyti rinkimų kampanijos pažadus ir įsiteikti savo rinkėjams. Trumpo sprendimas, kurį kritiškai vertina JAV užsienio politikos aukštuomenė, ne tik prieštarauja daugelio JTO rezoliucijų, bet ir 50 metų egzistavusiai JAV pozicijai, kuriai pritarė abi politinės partijos ir net devyni prezidentai.

Nėra rimtos priežasties tenkinti šio kaprizingo JAV prezidento įgeidžių. Lietuva nenukentėjo dėl Grybauskaitės savarankiškumo ar „akibrokštų“, nemanytina, kad nukentės dėl šio balsavimo. Vargu, ar pataikaudama Vašingtonui šiuo klausimu, Lietuva laimėtų JAV malonę, patektų į jos „geriečių“ sąrašą. Užuot mėginus nuspėti, kaip reaguos Trumpas, reikia pasikliauti sąžine ir sveiku protu. Taip buvo pasielgta Jeruzalės klausimu.

Kęstutis Girnius