Verslo ir kultūros simbiozė – išlaikyti jaunimą Rokiškyje (3)

Publikuota: 2016-10-20 Kategorija: Tribūna
Verslo ir kultūros simbiozė – išlaikyti jaunimą Rokiškyje
J. Kačerausko nuotr. / Iš kairės: Kultūros centro direktorius E. Druskinas ir rajono meras A. Vagonis.

Kultūros centro direktorius Erikas Druskinas:

Dirbti tarsi parteris su partneriu

Rokiškio mieste per pastraruosius metus padaugėjo renginių, atvažiuoja aukščiausio lygio grupės, chorai, kurie savo pasirodymus rengia žymiausiose pasaulio scenose. Kultūros centras taip pat prisideda prie visų valstybinių švenčių rengimo, minėjimų organizavimo. Prie minėtų renginių Kultūros centras jau prisidėjo beveik 10000 Eur. Ir tikrai nelaukiame, jog kažkas kažką mums duotų, nes mūsų tikslas – investuoti į žiūrovą ir jį ugdyti. Todėl nesigailiu nei dėl vieno renginiams išleisto euro. Tik įdėję nemažą indėlį, mes galėjome Rokiškio miesto gyventojams surengti tikrai didelę, gražią, įspūdingą miesto šventę. Nors kiti rajonai tokio lygio šventėms išleidžia keletą kartų didesnes sumas. Mes dedame visas pastangas, kad Rokiškyje įvyktų tokio aukšto lygio koncertai, kaip Izraelio džiazo virtuozų, legendinio choro iš Sankt Peterburgo pasirodymai. Nedramatizuoju dėl verslo ir kultūros nesusikalbėjimo ir tarpusavio nesupratimo. Galbūt mano požiūris ir vizija į kultūrą bei jos tolesnį vystymą ir puoselėjimą skiriasi nuo buvusių Kultūros centro vadovų, tačiau pataikauti, gražbyliauti – ne mano būdui. Steigiame naujus kolektyvus, organizuojame naujus renginius – neprašome savivaldybės paramos. Su ilgamečiais įstaigos partneriais bendraujame kaip lygus su lygiu. Toks, manau, ir turi būti tarpusavio bendradarbiavimas.  Kultūros sistema turi išlaikyti orumą, todėl mes ir stengiamės gyventi oriai – sąžiningai dirbti kartu su partneriais, bei sąžiningai užsidirbti. Turime suprasti ir abipusią naudą, kad jaunimas Rokiškyje gerai jaustųsi ir čia norėtų gyventi, privalome pasiūlyti kokybiškas kultūros paslaugas, kur ir kaip praleisti laisvalaikį. Nenoras verslui ir kultūrai susikalbėti, verčia jaunuolius gyventi kituose miestuose arba išvažiuoti iš Rokiškio ir ieškoti laisvalaikio praleidimo vietų, renginių, kino teatrų kitur. Nors, manyčiau, Rokiškio miestas turi daug neišnaudoto potencialo. Naujausiems kino filmams rodyti reikalingi specialūs ekranai, naujos kėdės salėje, garso aparatūra, kurie itin brangiai kainuoja. O kur dar visos kitos susibūrimo vietos, kurių jauniems žmonėms, pradėjusiems čia gyventi, itin trūksta Rokiškio mieste.

Premijos pasiekė laureatus

Kultūros centras priimė į darbą nemažai jaunų žmonių, tačiau Rokiškyje naujo žmogaus žingsnius visi stebi tarsi pro padidinamąjį stiklą. Aš pats mieste būnu tik darbo dienomis, ir kaip dauguma, laisvalaikį leidžiu kituose miestuose. Jauni žmonės nori jaustis šiuolaikiškais. Todėl mes bandome prisiimti ir kultūrinę-socialinę atsakomybę. Diegiame naują kultūros informavimo sistemą, bandome užpildyti spragas, kurių tikrai yra nemažai. Tačiau, kas liečia mūsų partnerius, niekada neverčiame jų paremti, prisidėti – tas, kas pasitiki, niekada nėra tvirtinę, jog esame netinkami paramos naudotojai. Taip pat nereikėtų suasmeninti įstaigos ir jos vadovo. Smalsumui patenkinti pateiksiu tikslius duomenis. Lietuvos profesionalių teatrų festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ paramos suma buvo 10275 Eur. Iš šios sumos premijoms iš rėmėjų buvo skirta 4700 Eur, maitinimui  - 5087,5 Eur, gėlėms ir kitosm prekėms  - 487,5 Eur iš kurių 216 Eur buvo skirta „Keistuolių teatro“ edukacijai. Kultūros Taryba festivaliui skyrė 5000 Eur. Maitinimui skirtą paramą 7 verslo subjektai pervedė į Kultūros centro sąskaitą, o mes savo ruožtu pervedėme pinigus į jų pasirinktą maitinimo įstaigą. 11 kitų įmonių teatrų artistus maitino individualiai, mums netarpininkaujant. Kultūros centras taip pat prisidėjo prie dalyvių maitinimo. Taip pat norėčiau patikslinti, kad maitinimui skirta Rokiškio „Verslo klubo“ parama, kuri buvo pervesta Kultūros centrui, o mes ją pervedėme jų pasirinktai maitinimo įstaigai, buvo 800 Eur. Iš viso premijoms buvo skirta 9800 Eur, iš kurių 3000 Eur skyrė savivaldybė. Aš, kaip festivalio vadovas, skyriau 300 Eur premiją aktoriui už ryškiausią vaidmenį. Komisija jį įvertino kaip vieną geriausių festivalio aktorių. Mes stengėmės, kad visi būtų įvertinti. 2000 Eur skyrė Kultūros centras. Kai kurios rėmėjų premijos aktoriams ir teatrams pervestos individualiai, bet mums yra žinoma, kad premijos pasiekė visus laimėtojus. Taip pat festivalis buvo remiamas ir produkcija – sūriu, duona, šakočiais, aliejumi, mėsos gaminiais ir kiaušiniais. Žiūrovų prizą laimėjusiam teatrui buvo įteikta aliejaus dėžė ir kiaušinių padėklas. Festivalis „Vaidiname žemdirbiams“ uždirbo 6800 Eur, kurie buvo panaudoti rengiant kitus naujus renginius ir minint valstybines šventes. Siekiant skaidrumo, premijos yra skelbiamos viešai, jas galima pamatyti mūsų internetiniame puslapyje.

Įsigalėjęs „kaimo“ sindromas

Manau, kad turime išmokti matyti ne tik nesėkmes, tačiau ir gerus, jau nuveiktus darbus, vieni kitų laimėjimus. Juos reikia viešinti ir džiaugtis, o ne turėti išankstinį neigiamą nusistatymą. Anykščių miestas žymiai daugiau skelbiasi, džiaugiasi įgyvendintais projektais ir darbais. Rokiškio miestas turi taip pat nemažai laimėjimų, tačiau nesugeba jais tinkamai pasidžiaugti. Reikia mąstyti pozityviai ir galvoti apie ateitį, bendrus naujus projektus. Tik dirbant kartu galime padaryti daug. Ypač džiaugiuosi mūsų gražiu bendradarbiavimu su Velykalnio bendruomene. Juk gyvename toje pačioje bendruomenėje ir turime vieni kitus palaikyti. Mūsų veiklos padeda pritraukti turistų. Daugpilio miestas kaimyninėje Latvijoje itin gražiai atsiliepė apie vykusią miesto šventę ir kitus renginius, o turizmo agentūros nori gauti informaciją. Viskas prasideda nuo mažų dalykų. Iš mūsų turi išnykti „kaimo“ sindromas. Neturime gyventi vadovaudamiesi posakiu: „Jei tu ne pagal „batią“, tai su tavimi nedraugaus pusė kaimo“. Kai išnyks šis požiūris, tada Rokiškio mieste atsiras įvairiausios rekreacinės, laisvalaikio, kultūrinės zonos.

 

Rokiškio rajono meras Antanas Vagonis:

Labai gaila, kai dingsta verslo, kultūros ir žmonių bendrystė. Mecenato, materialiai remiančio kokią nors kultūrinę, meninę veiklą, vaidmuo yra sumenkęs. Grįžtame į visai kitą bendruomeninę santvarką. Juk tai geriausias būdas verslininką priartinti prie paprasto žmogaus, parodyti pagarbą visuomenei. Todėl tokia pozicija, atsisakymas kertinių dalykų, man nėra priimtinas. Verslininkų noras sužinoti, kur ir kaip panaudojama jų parama, nemanau, kad yra nuoširdus. Viskas vyksta skaidriai – juk yra įvairiausių kontrolės mechanizmų: audito kompanijos, Kultūros Taryba, Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyrius. Į Kultūros sferą atėjo naujas žmogus. Tačiau motyvo, kodėl jis dirbtų neskaidriai, neturiu. Konkursas laimėtas, ir žmogus dirba savo darbą ir jį dirba gerai. Manyčiau, šis „skaidrumo-neskaidrumo“ šleifas tempiasi iš senesnių laikų ir gula ant šiandieninių pečių. Tik jo nusikratyti vos pradėjus dirbti – sunku. Žmonės nori permainų tiek savivaldoje, tiek kultūros srityje, balsuoja už permainas, tačiau jų nepriima. Tačiau akivaizdžiai matome, kad nauji žmonės padaro daug gerų darbų – tiek kultūros srityje, tiek savivaldybės statybų sektoriuje ir kituose. Nebėra stagnacijos. Rokiškyje vyksta daugybė naujų, profesionalių renginių, kurie tampa vis populiaresni. Jau buvo daug kalbėta apie tą pačią miesto šventę, kuri buvo įspūdinga, lyginant su kitų miestų jubiliejais ir šventėmis. Į miestą buvo pasižiūrėta visai kitu, nauju kampu – kaip į visumą. Skirstant erdves buvo atsisukta į žmones, komanda atsižvelgė ne tik į vieną žmonių grupę, bet apėmė ir vyresnius, ir jaunus žmones, ir mažus vaikus, ir sunkesnės muzikos gerbėjus. Tačiau viskas vis tiek suėjo į vieną tašką – visus suvienijo eisena, žygiavusi per visą miestą. Šventė buvo iki smulkmenų apgalvota ir visur jautėsi pagrindiniai akcentai – palaiminimą gavome prie Laisvės paminklo. Apie kiekvieną rajono žmogų buvo pagalvota. Su tuo nesutikti galėtų tik itin priešiškai nusiteikę žmonės. Ką reiškė laimingi žmonių veidai, blaivūs miesto gyventojai ir svečiai, besidžiaugiantys švente su kavos puodeliu. Verslininkai turėtų stengtis išnaudoti didelį mūsų Kultūros centro potencialą, nes nematyti jo būtų visai neverslu.

Balta vėliava ir „status quo“

Palaikau idėją dėl Kalėdų Senelio rezidencijos Rokiškio mieste. Prie renginių ir projektų, kurie garsina ir patį Rokiškio miestą, mielai visada prisideda Rokiškio krašto muziejus, mokinukai, biblioteka. Manau, kad jie mielai prisidės ir prie artėjančių kalėdinių renginių. Nors ši mintis ir idėja tikrai nėra atradimas Europoje, tačiau reikia stengtis, kad pas mus būtų gražu, miestas garsėtų ir juo didžiuotųsi ir patys miestelėnai, ir miesto svečiai. Reikia mokėti džiaugtis ir tuo, ką turime. Jei verslo atstovai ateina ieškoti kompromiso su akmeniu kišenėje, tada taikiai gyventi bus sunku. Reikia norėti atstatyti „status quo“. Pikčiausia, kai žmonės, visiškai neturintys sąsajos su menu, pažeria begalę kritikos. Sprendimus turi priimti ne meras, ne verslininkai, o profesionalai.

Užsakymo nr. 0395

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video