Pavlius Gaigalas. Prisiminkime, kaip gimė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis Rokiškyje, kuris atvedė mus į šią dieną (3)

Publikuota: 2020-03-10 Kategorija: Tribūna
Pavlius Gaigalas. Prisiminkime, kaip gimė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis Rokiškyje, kuris atvedė mus į šią dieną
Rokiškio Sirena nuotr. / Pavlius Gaigalas

Nors birželio 3-ji –Sąjūdžio diena, tačiau artėjant kovo 11-ajai, prisiminkime, kaip gimė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis Rokiškyje, kuris atvedė mus į šią dieną.

1988 m. rugpjūčio 4-oji. Respublikinės Rokiškio psichiatrinės ligoninės vyr. gydytojo pavaduotojas Eugenijus Mikaliūnas paskambino man į darbą ir pakvietė pasikalbėti. Po pietų, 13.00 val prie savo darbo sutinku E. Mikaliūną ir pradedame pokalbį apie Lietuvą apėmusį judėjimą ir drąsias vyrų kalbas Vilniuje.

Jis, pasirodo, jau daug buvo girdėjęs apie taip vadinamą „Sąjūdžio“ judėjimo organizavimą ir pakviečia mane prisidėti prie tokio pat kuriamo judėjimo Rokiškyje. Sutariame kitą dieną, ketvirtadienį, apie 14 val. susitikti su „Spalio vėliava“ redakcijoje dirbančia korespondente Irena Ratkiene, mat ji labai tuo suinteresuota ir daugiau ką gali papasakoti. Tačiau nei kitą, nei sekančią dieną su minėtais asmenimis neteko susitikti.

Rugpjūčio 9 dieną atsitiktinai sutinku I. Ratkienę, o ji pakviečia mane tą pačią dieną važiuoti į Vilnių, kuriame 19 val., Menininkų rūmuose, Antakalnyje, vyks LPS iniciatyvinės grupės posėdis. Sutartu laiku, apie 16.00 val., ties Jaunystės g. 19, Rokiškyje namo renkasi Audronė Baltuškaitė, Algimantas Kuolas, Irena Ratkienė ir aš.

Atvyksta su „Žiguliais“ mokytojas Vygantas Maurica. Visi supratome, ko čia susirinkome ir kad važiuojame į Vilnių. Tik nežinojome, kas mūsų laukia? Buvau atsargus ir daug nekalbėjau. Vykau tik dėl įdomumo.

Kelionėje kalbėjomės apie niekus, tačiau tik ne apie būsimus reikalus. Nuvykus į Vilnių, iš karto susiradome Menininkų rūmus. Kieme buvo daug jaunimo, pastarieji buvo gerai nusiteikę, garsiai kalbėjosi. Paklausus kur čia renkasi „laisvi” žmonės ir kur mums reikia prisistatyti, buvo parodytos durys. Už durų – laiptai į antrąjį aukštą. Kylame, o ten jau girdėti rimtų vyrų solydūs balsai. Pažvelgus mums pro duris, visų dėmesys nukrypo į mūsų pusę. Kažkas paklausė - naujokai, kas tokie, iš kur, ko norime? Atsitraukti nebegalėjome. Beveik choru atsakėme, kad iš Rokiškio, mes naujokai.

Už stalo, priešais mus, sėdėjo akademikas A. Buračas, posėdžiui pirmininkavo A. Čekuolis, šalia jo sėdėjo K. Prunskienė, toliau – Vytautas Petkevičius, Vytautas Lansbergis, R. Ozolas ir kiti. V. Petkevičius liepė palaukti, kol pašauks. Už kelių minučių išgirdome šaukiant rokiškėnus. Buvau arčiausiai durų, nemačiau kitų išsibarsčiusių savo draugų, tad įėjau į pilną žmonių salę.

Salės pakraščiuose stovintys, sėdintys už stalo paragino mane prieiti prie stalo galo kur buvo daugiau erdvės ir prisistatyti. Suvokiau, kad atėjo eilė man pirmam tartį žodį nuo Rokiškio. Nebuvome susitarę kas pirmas kalbės ir ką kalbės. Tad pasakiau, kad esu gydytojas, dirbu Rokiškio sanitarijos – epidemiologijos stotyje, man 32 metai, gyvenu Rokiškyje. Atvykau ne vienas, o su bendraminčiais pasižiūrėti kas čia vyksta, susipažinti su esama situacija.

Susirinkimui posėdžiavęs A. Čekuolis liepė prisistatyti ir kitiems, klausė ar iš Rokiškio niekas ankščiau nebuvo atvykęs, ar nėra jau užsiregistravusiųjų. Salėje pasigirdo atsakymas, kad Rokiškyje tylu, niekas neskambino ir nesiteiravo. Kažkas iš iniciatyvinės grupės narių paklausė, o kada mes planuojame savo rajone daryti mitingą? Pasidarė baugu. Apie jokį mitingą mes nekalbėjome. A. Čekuolis primygtinai prašė pagalvoti ir pasakyti datą, kada galime organizuoti mitingą, į kurį atvyks ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai.

Įvykiai sukosi taip sparčiai, kad jiems būtinai reikėjo žinoti kokiu grafiku bunda Lietuva. Mums pritilus, Prunskienė paklausė, ar dviejų savaičių pasiruošimui užteks? Supratau, kad skubėti negalime. Tą patį suprato ir kiti draugai. Vietoje skubiai visi pasitarę, nusprendėme, kad per 3-4 savaites kažką suorganizuosime ir tikslią datą pasakysime vėliau.

LPS iniciatyvinė grupė garsiai pasitarusi mums pasakė, kad visus klausimus spręstume per Alvydą Medalinską. Jis skiriamas mūsų rajono kuratoriumi. Pokalbis baigėsi taip pat staiga, kaip ir prasidėjo. Nebuvo kada jiems su mumis ilgiau kalbėtis. Visi išėjome šlapi. Prie mūsų priėjo jaunas aukštas vaikinas ir man prisistatė Alvydu Medalinsku. O kad būtų dar ir solidžiau bei svariau, tarsi tarp kitko tarstelėjo: “-Aspirantas ”.

Man tas jo mokslas buvo iki vienos vietos... Ne tas rūpėjo. Nusišypsojau, pažvelgiau į jį ir pamaniau - prieš įstatymą visi lygūs. Sėsime visi jei susems. Būk tu profesorius ar mokslų kandidatas. Jis suprato mano žvilgsnį, šypsenėlę ir tuo pačiu pakvietė nueiti į ramesnę ir tylesnę vietą pokalbiui. Pasikeitėme telefonais, adresais. Sutarėme kitą savaitę čia pat vėl susitikti.


Ilgai neužtrukome. Visi buvome pilni įspūdžių, skubėjome į namus. O ir be to, norėjosi patiems išsikalbėti, pasidalinti pirmaisiais įspūdžiais. Mums bevažiuojant, užsimezgė aktyvus ir įdomus pokalbis, suvienijęs visus tolimesnėje Sąjūdžio veikloje. Aš bijojau atvirai reikšti mintis, nes drauge buvo TSKP Rokiškio RK instruktorė Audronė Baltuškaitė. Jos dar gerai nepažinau. Tad daugiau kalbėjomės apie žmonių aktyvumo žadinimą, negerovių iškėlimą viešumon, kultūros puoselėjimą. Čia pat ėmėm ieškoti žmonių, kuriuos galėtume patraukti su savimi. Aš supratau, kad ne tam žmonės juda.

Tyliai tarstelėjau šalia sėdinčiam A. Kuolui, kad aš ne visiškai taip suprantu Sąjūdžio pakilimą. O ir valdžia net ir tokio išsišokimo neatleistų. Juk viską ji kontroliavo, viskam dirigavo. O čia, štai, liaudies balsas prieš partiją ir valdžią. Neiškentęs jam pasakiau, kad Sąjūdis sieks valdžios ir Lietuvos išsivadavimo. Jei aš nesu teisus ir Sąjūdis to nesieks, prižadu, kad aš tuoj pat pasitraukiu. Pokalbį nugirdo ir kiti. V. Maurica tylėjo. A. Baltuškaitė įspėjo garsiai apie tai nekalbėti. Sąjūdyje to neskleisti. Jai pritarė ir I. Ratkienė. Galime galvoti kas ką nori, o kalbėti atvirai turime apie tautos kultūros puoselėjimą, tradicijas, gamtosaugines problemas, jaunimo mokymą ir kt. A. Kuolas paplojo man per petį ir tarsi su nostalgija palingavęs galvą pasakė, kad dar ne laikas taip galvoti, negalime.


Atvykę į Rokiškį iš karto pasukome pas Mikaliūnus į namus. Eugenijus mūsų laukė, nors jau ir buvo vėlu. Pasidalijome pirmaisiais įspūdžiais, nutarėme kitą dieną 19 val. rinktis pas jį darbovietėje, jo kabinete – Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje. Vėliau, E. Mikaliūno kabinetas tapo pagrindine mūsų susibūrimo vieta, kurioje gimė ne tik pirmosios mūsų idėjos, formavosi grupė, dalijomės darbais.


Ir štai 1988 m. rugsėjo 9 d. - LPS Rokiškio skyriaus organizuotas mitingas prie kultūros namų. Į šį mitingą eita labai kruopščiai pasiruošus, apgalvotai. Visos mūsų kalbos, eiliškumas, kalbėtojų pavardės buvo iš anksto aptartos ir išdiskutuotos.

Prieš tai, Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje buvo nuspręsta, kad į mitingą būtina pakviesti kunigą dekaną Juozą Janulį. Tai buvo mano mesta mintis ir siekis, kad jau nuo pat pradžių bendradarbiauti su bažnyčia ir per ją pritraukti žmones. O, be to, jei ir kas bus negerai, kunigo buvimas šalia sudrausmins visus ir neleis valdžios vyrams atvirai su mumis susidoroti. Puolimas taptų ne tik prieš mus, bet ir prieš bažnyčia, o ši jau mokėjo už save pastovėti. Kad būtų tvirčiau, būtinai norėjome, kad kunigas kreiptųsi į susirinkusius, nes tai reikštų, kad bažnyčiai mes atvėrėme kelius į laisvę ir pirmieji suteikėme tribūną. O tai garantuoja, kad ir ateityje bažnyčia tampa mūsų sąjungininke.

Aš buvau atsakingas už ryšio palaikymą su dekanu J. Januliu. Nebuvau partinis, bet buvau katalikiško auklėjimo, tremtinys, todėl iniciatyvinė grupė ir patikėjo man užmegsti kontaktus su kunigu. Buvau maksimalistas. Tačiau nebuvau įsitikinęs, kad J. Janulis mane sutiks šiltai ir iš karto ims bendradarbiauti. Ieškojau jo Šv. Mato bažnyčioje.

Prižiūrėtojos man nurodė, kad dekano reikia ieškoti namuose. Nedrąsiai pasibeldžiu į namo verandos duris, vaikštau po kiemą. Išeina žmogus ir klausia ko ieškome, pas ką ir kokiu reikalu? Pirmą kartą pamačiau šį žmogų, tačiau nesupratau, kad kalbu su pačiu kunigu. Dekanas nesenai pats buvo paskirtas darbui į šį dekanatą. Prisistatau. Pradedu kalbėti apie organizuojamą mitingą ir karštai bandau įrodyti, kad žmonės pageidauja išgirsti ir Dievo žodžio. Juk neįsivaizduojamas judėjimas be bažnyčios. Primygtinai bandau įtikinti, kad kunigo pasirodymas - istorinis reiškinys ir kaip bepasibaigtų šis pirmasis, gal būt ir paskutinis mitingas, žmonės to niekada neužmirš. Reikia pasinaudoti proga. Dekanas tylėjo ir žvelgė į mane. Po to vienu žodžiu pasakė - gerai. Paprašiau, kad per artimiausias mišias kreiptusi į susirinkusius ir pakviestų visus į mitingą. Kad susisiektų su savo parapijų kunigais ir per juos paviešintų šią žinią. Šiltai paspaudėme vienas kitam rankas, atsisveikinome. Tačiau aš iki galo nebuvau tikras, kad kunigas išdrįs ateiti ir kalbėti.

Po kelių dienų Rokiškio m. centre mane sustabdo viena moteriškė ir prisistato nuo dekano. Ji patvirtino, kad dekanas per savo žmones jau pagarsino ir pakvietė visus į mitingą. O ji paklausė, ar dar ko nors daugiau iš jų pusės nereikia ir čia pat pasisiūlė mitinge sugiedoti maldą “Marija , Marija”. Suglumau. To nesitikėjau. Tai buvo taip rimta. Negalėjau atsakyti ir atstumti. Tad pasakiau, kad viskas tinka ir galima. O tai padaryti reikėtų prieš pat mitingo pradžią . Gal net jam dar ir neprasidėjus. Paprašiau, kad mitingo dieną ji su savo choristėmis stovėtų arti kultūros namų laiptų. Mitingas bus radiofikuotas . Tad prieš pradedant kalbas jos užlips ant pirmųjų laiptelių ir užtrauks giesmę. Tik tegul nepaveda. Paskutinį mūsų iniciatyvinės grupės pasiruošimo mitingui vakarą pasakiau, kad su kunigu sutarta, o ir davatkėlės dar žada pradžioje pagiedoti. Niekas nedrįso prieštarauti. I. Ratkienė į tai sureagavo labai palankiai. Supratau, kad pavestą darbą atlikau.


Iniciatyvinėje grupėje buvo nutarta, kad mitingą ves E. Mikaliūnas ir Skirmantė Krasauskaitė. Jie yra labiau prognozuojami, vedimo metu sugebės reikiamu momentu suvaldyti kalbėtojus ir auditoriją. Nenumatytu atveju E. Mikoliūną pavaduoti reikėtų man. Visa iniciatyvinė grupė susirinko ligoninėje ir kartu vykome į aikštę. O ten jau minios žmonių! Vėliavos. Mums sunku prasibrauti iki kultūros namų. Žvelgiu, prie pat laiptų stovi mano choristės, priešingoje pusėje ir minioje įsimaišę TSKP Rokiškio RK nariai, politinio biuro nariai, vykdomojo komiteto atsakingi darbuotojai. Supratau, kad čia kažkas ne taip. Taip lengvai jie mums auditorijos neužleis, ir aplamai, ar iš viso mums bus duota teisė kalbėti. Prieinu prie chorisčių ir pasakau, kad jos eitų arčiau prie mikrofono. Jei galėsiu, aš jį prinešiu ar nuleisiu arčiau, nes nebus jų giedojimo girdėti.

Atlėgo širdis, nes čia pat stovėjo ir kunigas-dekanas Juozas Janulis. Mums, iniciatyvinės grupės nariams, belipant ant laiptų, ūžtelėjo, sujudėjo minia, o kartu su mumis ant scenos ėmė brautis čia pat lūkuriavę partijos ir vykdomojo komiteto atsakingi darbuotojai: pirmasis LKP RK partijos pirmasis sekretorius Vitalijus Asačiovas, antrasis sekretorius Bronius Puluikis, trečioji partijos sekretorė Janina Amosejeva su vyru, rajono laikraščio „Spalio vėliava“ redaktorius Antanas Paškevičius, prokuroras Vidmantas Plėdis, ką tik paskirtas milicijos viršininkas V. Lesčiauskas, vykdomojo komiteto pirmininkas Vitas Kačinskas, pavaduotas Eduardas Firas ir kiti. Tačiau jie užlipo ant pakilos ir pasitraukė į šoną atokiau, užleisdami mums vietą prie mikrofono pirmoje eilėje. Su mumis užlipo ir mūsų svečiai - A. Šaltenis, Bronius Kuzmickas, A. Nasvytis, Kazimieras Uoka, Audrius Butkevičius. Mitingas truko virš 3 val. Jau ir pradėjo temti, darėsi vėsu, bet žmonės nesiskirstė. Kai vieni kalbėjo prie mikrofono, kiti sąjūdiečiai stovėjo ir diskutavo tarpusavyje, tame tarpe ir su partijos nariais.

Man teko laimė ar nelaimė, beveik visą vakarą stovėti šalia ir kalbėtis su pirmuoju rajono partijos sekretoriumi Vitalijumi Asačiovu. Tie faktai liko užfiksuoti daugelio fotonuotraukose. Mitingas pavyko. Jautėme, kad reikia eiti toliau. Mitingo metu ir po jo, nebuvo jokių provokacijų. Visi sąjūdiečiai ir svečiai sugrįžo į psichiatrinę ligoninę. Buvo vėlu, bet iš čia mūsų niekas nevijo. Gėrėme arbatą, dalijomės įspūdžiais, džiaugsmais. Į namus grįžome jau visiškai sutemus.


Tada man buvo 32 metai. Simboliška, tačiau beveik po 32 metų man ir vėl patikėta pasakyti kalbą kovo 11-sios proga - Atkurtos Nepriklausomos Lietuvos trisdešimtmečio proga „Sąjūdžio“ vardu pavadintoje aikštėje ir atidengti atminimo lentą.



Pavlius Gaigalas

(Pasisakiusiojo kalba netaisyta).

"Rokiškio Sirena" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su išsakyta nuomone. Skiltyje "tribūna" galite pasisakyti visi.

Savo tekstą siųskite el. paštu reklama@rokiskiosirena.lt arba paprastu paštu Nepriklausomybės aikštė 12, Rokiškis.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą