Laiškas Kalėdų seneliui ir tėvams, arba viena brangi minutė... (3)

Publikuota: 2020-01-03 Kategorija: Tribūna
Laiškas Kalėdų seneliui ir tėvams, arba viena brangi minutė...
Asmeninio archyvo nuotr. /

 Visai neseniai kalbėjomės su drauge… Kiek bedirbtume, atrodo, kad tų darbų daugėja… Pokalbį baigėme jos mergaičių ištartais žodžiais „Mes norėtume, kad jūs dirbtumėte mažiau“. Ir tada atsirado mirtina tyla… „Jūs tik dirbat ir dirbat…“ – tą jau irgi esu girdėjusi… Kiekvieną dieną važiuodama namo bijau klausimo, ar tėvelis jau namuose… Ir kai vaikų kambaryje užgęsta šviesos, vaikai manęs prašo tik vienos minutės, kad su jais užmigčiau… Ir kartais ta minutė man atrodo kaip visas pusvalandis… Atrodo, jog tai tiek daug laiko, kad negaliu skirti atsigulti vidury ir paimti jų delniukus… O iš tikrųjų, jos prašo tik vienos minutės…


Vienos… Per kurią dar galime pasikalbėti apie tai, kaip joms sekėsi daržely, apie tai, kokia rytoj savaitės diena ir ar greit ateis savaitgalis, ar dar žiema, ar jau pavasaris… Apie tai, kad nepamirščiau tėčiui pasakyt, jog grįžęs jis užsuktų į jų kambarį… Ir visai nesvarbu, kad jos jau saldžiai miegos… Ir iš tiesų aš guliu ilgiau, nei minutę, nes su jomis taip gera, nes jos kvepia skaniau nei prabangiausias pasaulyje kvapas… Mažais vaikais… Kai ta „minutinė“ iš pradžių mane suerzina, nes kodėl negalit užmigti vieno – juk koridoriuje visuomet palieku įjungą šviesą, visuomet sau primenu, kad ateis laikas, kuomet net ir norėdama prigulti šalia, būsiu išprašyta iš kambario… Ir jos savo dienele dalinsis jau be manęs, ir tikrai žinos, kada yra „mažasis penktadienis“ ir ką jos veiks savaitgalį… Todėl, nors ne visuomet su didžiausiu noru, tačiau abi jas prisiglaudžiu, paimu rankytes, jaučiu šiltas mažosios kojytes, kuri jas mėgsta susikrauti ant manes… Ir, būna, pati ramiai užmiegu… kaip kūdikis…
Tad kodėl mes nedovanojame vaikams dovanų, kurių jie labiausiai nori?
Atlikime eksperimentą... Paprašykime savo vaikų paršyti laišką Kalėdų Seneliui. Oho kokios bus didelės vaikų akys nuo galvoje besisukančių norų, kad nė vienas jų nebūtų pamirštas... Kažin ar rasite lape dar laisvos vietos... Juk tų norų tiek daug – ir lėlytės reikėtų, ir robotuko, ir meškučio, ir gitaros, ir mašinytės, ir telefono ir dar daug daug visko... Tada paprašykite parašyti laišką savo tėveliams. Ko jie paprašytų jų? Ir staiga vaikai susimąsto ir ilgai galvoja... Ko jie galėtų paprašyti savo tėvelių? Turbūt daug ko... Bet labiausiai jie norėtų su jais pažaisti slėpynių, teatro, pačiuožinėti nuo kalno, važiuoti kartu, nesvarbu kur, svarbu KARTU, dėlioti kartu, kepti sausianius kartu, konstruoti kartu, dažniau vakarieniauti kartu, kad juos kutentum kartu ar kartu šokinėtum ant lovos, kad dūktum kartu.... Kad praleistum visą dieną, kartu... O dabar paklauskime, kurį laišką, jeigu galėtų, jie išsiųstų...
Net neabejoju, kad kiekvienas tėvelis gautų tokį laišką nuo savo vaikų... Jokie žaislai neatstos laiko, kurį praleidžiame kartu...
Nes kai kalba pasisuka apie šeimą, mes visi širdyje esame vaikais... Ir nesvarbu, kokio amžiaus bebūtume, mums visuomet reikės vietos, kurią galėtume vadinti namais. Nes be žmonių, kuriuos mylime labiausiai, būsime ir jausimės patys vienišiausi šiame pasaulyje... Ir visai nesvarbu, kokia yra dovanos vertė, svarbi tik jos reikšmė gavėjui.
Štai apie ką yra Kalėdos – prasmingas dovanas, buvimą drauge. Ir net jeigu tuo metu nesijauti laimingas, žinok, kad kai kurie ryšiai yra tiesiog nenutrūkstantys... Linksmų, tikrų, šiltų švenčių. Praleiskite jas tais, kuriuos mylite labiausiai! Net, jeigu tai vyks ir per Skype.
Justina DAŠČIORAITĖ

***

„Rokiškio Sirena“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su išsakyta nuomone. Skiltyje „Tribūna“ galite pasisakyti visi.
Savo tekstą siųskite el. paštu reklama@rokiskiosirena.lt arba paprastu paštu Nepriklausomybės aikštė 12, Rokiškis

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą