Antanas Vagonis: Jie klysta, atsistoja ir vėl viską pradeda iš naujo (6)

Publikuota: 2018-10-02 Kategorija: Tribūna
Antanas Vagonis: Jie klysta, atsistoja ir vėl viską pradeda iš naujo

Artėja Tarptautinė  mokytojų diena. Nuo mažiausio mokinuko iki aukščiausio politiko bėgsime sveikinti mokytojų. Kalbėsime eilėmis, proza, garsiai ir pašnibždomis. Kalbėsime parduotuvėse, virtuvėse, gatvėse apie mūsų mokytojus. Apie Jų dalią ir rūpesčius. Kaip apie gydytojus, iš kurių tikimės sveikos visuomenės, sveikų verslininkų, tarnautojų, politikų... Vis daugiau kalbame ir diskutuojame apie ateities žmogų. Koks jis turėtų būti?  Bandome nuspėti ateities profesijas, gyvenimo reikalavimus. Jau dabar matome, kad neišgyvensime be gebėjimo keistis, mokytis visą gyvenimą, be gebėjimo atrasti savo vietą bendruomenėje, išmokti priimti aplinką tokią – kokia ji yra. Kaip elementari higiena, šiandien mums reikalingos informacinės technologijos ir užsienio kalbos. Tačiau aš manau, kad vienas iš pagrindinių vertybių, kurias turi turėti mokinys – suvokimą, kad jis turi teisę klysti. Taisyti klaidas ir vėl klysti. Bandyti ir dar kartą bandyti. Kristi ir vėl kilti. Gal yra dar ir svarbesnių dalykų, nesu užtikrintas savo minčių teisumu. Fizikos mokytojas pasakytų kiek kitaip, o matematikos mokytojas dar pridėtų ir kitus jo sričiai svarbius dalykus, tačiau kas paskaičiavo žmogaus galimybes? Kiek gali tilpti jauno žmogaus smegenyse informacijos ir kaip surikiuoti žinių prioritetus?  Kai visko tiek daug, labai svarbu teisingai pasirinkti. Net mes, suaugusieji, atėję i maxsimas, dar ir dabar pasimetame nuo pasiūlos gausumo, o kaip pasielgti jaunam žmogui gausios informacijos sraute? Juk jaunas žmogus dar  neturi gyvenimo patirties.

Tačiau šiandien norėčiau kalbėti ne apie tai... Artėja Tarptautinė mokytojų diena. Kiekvienų mokslo metų pradžia pažeria krūvas reformų. Kai dirbau mokykloje, reformas priimdavau, kaip trukdymą darbui, tačiau mane visada glumindavo reformatorių užtikrintumas, kad tai kas sugalvota, yra  absoliučiai teisinga, naudinga ir nekeičiama. O po kiek laiko pasirodė, kad reikėjo daugumos dalykų atsisakyti, pamenu  A, B, C  mokymosi lygius, profiliavimą, pirmąsias mokytojų atestacijas. Kaip jos pasikeitė šiandien? Man buvo keista, kad mokytojas, norėdamas atestuotis, turėdavo laikyti net lietuvių kalbos egzaminą. Kur dabar tie reformų autoriai ir vykdytojai? Kur jų atsakomybė? Gal turėtų visuomenė padaryti “parlamentinį” tyrimą kaip ir buvusioms vyriausybėms. Aš nežinau, kaip mes turime elgtis, bet aš šiandien matau tik dar baisesnį vaizdą. Dabar švietimo reformatoriai ne tik, kad nesiklauso švietimo darbuotojų, bet ir apsistatė mase konsultantų, kurie apsiginklavę nenuginčijamais argumentais sugeba viską paaiškinti ir įrodyti. Tokio tikėjimo savo padarytu darbu dar nesu matęs. Suglumino susitikimas su švietimo profsąjungos, švietimo vadovų asociacijos ir švietimo skyriaus atstovais. Šie žmonės visais būdais bando išsitekti etatinio apmokėjimo rėmuose, kurie jiems duoti. Tikrai, kad Jiems šiandien sudėtingas metas. Jie net prašė manęs nebandyti kovoti už juos, kadangi švietimo reformatoriai žino tas problemas ir turi paaiškinimus, bei sprendimo būdus. Man buvo skaudu girdėti, kad ne tik mokytojai, bet ir vadovai dirbs už ne pilnus etatus, o tai reiškia, kad atsakingi bus ne už visus mokinius mokykloje, o tik dalį, ne už visą stadioną ir ne už visus darbuotojus, bet tik už dalį… (ironizuoju). Man buvo skaudu girdėti, kad tik skaičiuojant buvo pamatyta, jog mokyklų bibliotekininkams biudžete liko nulis. Ir visais įmanomais būdais buvo surasta dalis pinigų, kad tik juos išlaikyti.  Gal pamiršo, kad mokyklose yra tokia „įstaiga“ kaip biblioteka? Ir laukiu atsakymo, kad jeigu savivaldai reikia tai ir mokėkite iš savo biudžeto…

Švietimo atstovai nesugebėjo atsakyti kodėl tiek valandų turi dirbti logopedas ar psichologas? Aš mokytoją matau kaip gydytoją, kuris nesugebėtų dirbti be slaugytojų. Mokytojas vienas šiuo metu yra nepajėgus išugdyti tinkamo mūsų visuomenei žmogaus. Visada šalia buvo bibliotekininkas, vėliau atsirado socialinis pedagogas, psichologas. O kaip egzistuos mokykla be vairuotojo, elektriko, valytojos ar direktoriaus? Tuojau neįsivaizduosime mokyklos be juristo.  Todėl, laukdamas mokytojų dienos, kreipiuosi į visus sveiko proto švietimo strategus. Kas Jūs tokie esate? Kas Jus augino, kokios mamos ir tėčiai? Kas Jus mokė rašyti ir būti žmonėmis? Realiame gyvenime akivaizdžios Jūsų klaidos, o tik prasidėjo etatinis apmokėjimas ir nei vienos klaidos iš ministerijos. Viskas tobula. Išdrįskite pasakyti, kad klaida. Ištaisykime ją. Ir vėl bandykime kilti, o ne susodinkite mases konsultantų, kurie turi įrodyti Jūsų pačių teisumą.

Tik mes čia, provincijoje, savivaldybėje, jeigu norime, kad būtų geri mokyklų vadovai, bibliotekininkai, (nors turime dar neatstatytą po 2008 m. krizės biudžetą) pinigus paskirstyti taip, kad sumokėti šiems dirbantiems žmonėms orų atlygį. Turime susispausti ir iš kažko atimti. Iš ko? Ko Rokiškiui nebereikia? Žinoma, kad reikia pripažinti ir tai, kad kai kas nesugebėjo sumažinti darbuotojų etatų, mažėjant mokinių skaičiui. Buvo ir mūsų mokyklų vadovų, kurie nesąžiningai laikė etatus ir dalinosi sukauptus mokos fondus. Bet ar jie nusikaltėliai? Žinoma, kad ne. Jie nusižengėliai tik tada, jeigu tai darė savanaudiškai  dalindami sau, savo giminaičiams, ar savo draugams pasipelnyti. Jie nusižengėliai ir tada kai tinginiams ir nevykėliams mokėdavo vienodai, nes jų pareiga, pasakyti ne ,  blogai dirbančiam mokytojui ar bibliotekininkui.  Tačiau, jeigu mokytojai palaikydami vienas kitą, sutikdavo dirbti nepilnais krūviais, jeigu visokiais būdais bandė kolegiškai padėti vieni kitiems... Ar jie kalti?  Tuomet kaltas ir aš. Aš visada palaikiau draugiškumą, visuomeniškumą ir vienybę. Savo vienybės dėka, mokytojai šiandien nėra pati skurdžiausia visuomenės dalis.  Stiprios profsąjungos davė rezultatą. 

Išsiliejau. Išsiliejau, nes skauda. Jau beldžiasi mokytojų diena. Ir kai buvome mokinai, mes taip pat praleidinėdavome pamokas. Mums rašydavo pastabas į pažymių knygeles ir gaudavome pažymį už elgesį ir man rodos, kad pažymys už elgesį  buvo skaičiuojamas į metinį vidurkį. Tačiau niekada nejausdavome dėl to sąžinės graužaties. Tai buvo tarsi darbo aplinka su savo reikalavimais. Tačiau, kaip mes pykdavome, jeigu mamos mūsų neišleisdavo į kiemą pas draugus, kai dėl nusižengimų mokykloje turėdavome praleisti susitikimus su kiemo draugais. O kiemas mus išmokė verslo, derybų meno, viešo kalbėjimo, kovos taisyklių rinkoje ir gebėjimo išgyventi.  Mes, tarsi žinojome, ko mums reikės gyvenime. Gal ir dabar mūsų vaikai, kurie praleidžia pamokas mokykloje dėl kovų kompiuteriniuose žaidimuose žino, ko jiems gyvenime reikės. Mes bijojome, kad mūsų vaikai netaptų žudikais, nes tie žaidimai moko žudyti, tačiau tokiais jie netapo. Manau kad tie žaidimai mūsų vaikus moko nežudyti, moko nebijoti klaidos, jų herojai turi daug gyvybių. Jie klysta, atsistoja ir vėl viską pradeda iš naujo. Tikiu, kad nauja karta nebijos klysti, supras, kad tai kovos neišvengiama dalis. Neišvengiama gyvenimo dalis, o kiti žaidimai yra strateginiai ir kūrybiški, o tai, taip pat mokykla. 

Mokytojų diena. Turime pagalvoti apie viską. Turime turėti savo vertybes, kurios niekada neleis mums pasielgti netinkamai. Turime turėti meilę ir pagarbą darbui. Vertybės yra viso gyvenimo pagrindas. Turime turėti žmogiškumo, pagarbos ir reiklumo mokytojui. Gydytojo klaida yra užkasama po žeme, o mokytojo klaida vaikšto po žemę ir dergia viską. Būkite atsakingi ir prasmingos mokytojų dienos.

 

Rajono meras Antanas Vagonis

 

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video