Alfonsas Keraitis: šias mintis skiriu savo ir visų Tėvų šviesiam atminimui... (0)

Publikuota: 2020-06-07 Kategorija: Tribūna
Alfonsas Keraitis: šias mintis skiriu savo ir visų Tėvų šviesiam atminimui...
Rokiškio Sirena nuotr. / Žvakė

Labai džiugu, kad jau ne vieną dešimtmetį, kasmet, gegužės ir birželio mėnesių pirmąjį sekmadienį minime mums pačių brangiausių žmonių – Motinos ir Tėvo pagerbimo dieną. Gražu ir prasminga, kad ši Tėvų pagerbimo tradicija vėl atgaivinta, atgavusi savo prasmę ir visada švenčiama nuotaikingai, kaip ir daugelis kitų švenčių. Labai gaila, kad sovietiniais laikais visa tai buvo užmiršta ir uždrausta. Mano vaikystės ir jaunystės metais mums pačių brangiausių žmonių taip gražiai nepagerbdavome, nors jie visad buvo verti tokios pagarbos.

Motina mums suteikia gyvybę ir gyvenimą, o Tėvas pratęsia visos giminės pavadinimą. Labai retai atrasite žmogų, kuris gyvenime sugalvotų pakeisti savo pavardę ir niekada nesiskundžia, kad ji jam nepatinka. Nebent tai padaro koks nors besislapstantis nusikaltėlis, kad jį būtų sunkiau surasti. Tėvai mums parenka ir vardą, kuriuo mes visą gyvenimą didžiuojamės ir niekad nesakome, kad jis mums nepatinka.

Patys laimingiausi tie žmonės, kurie turi gyvus savo tėvus ir dar tebegyvenančius ten, kur mes gimėme. Tada mus karts nuo karto vis traukia aplankyti savo gimtinę ir tėvus, pabūti su jais kartu, padėti darbuose ar išspręsti jiems iškilusias problemas, pasidžiaugti su jais kartu brangių švenčių proga, juos pasveikinti ir kaip nors pamaloninti. Tėvams tai didis džiaugsmas ir geriausia dovana.

Bet neturi būti užmiršti ir tie tėvai, kurie iškeliavo anapilin. Jie visam gyvenimui pasiliko mūsų tėvais, tik mes juos begalime aplankyti jų amžino poilsio vietoje, pagerbdami šviesų jų atminimą, ant žemės kauburėlio uždegdami žvakutę ir palikdami gėlių.

Mano kartos tėvų gyvenimas tilpo XX a. rėmuose. Beveik visi jie gimė amžiaus pradžioje, ir gyvenimo kelionę užbaigė amžiaus pabaigoje.

Tėvo dienos proga noriu viešai prisiminti savo tėvus, kuriuos visą gyvenimą gerbiau ir mylėjau. Manau, kad tuo laikotarpiu, visų Lietuvos kaimo žmonių gyvenimas buvo panašus. Tarpukaris – jų visų jaunystė, visi kurė savo šeimas, iš kaimo „ulyčių“ kėlėsi į vienkiemius, ten, savo žemės lopynėlyje statėsi sodybas. Per visus tarpukario nepriklausomybės metus tapo savarankiškais valstiečiais. Beliko tik dirbti savo turimą žemelę, gimdyti ir auginti vaikus, būsimą ir naują žmonių kartą.

Nelengvas buvo mano tėvų gyvenimas. Jau nuo pat vaikystės teko patirti daug vargo ir netikėtų artimųjų netekčių. Tėtė, būdamas vos kelių metų, neteko savo Motinos, neturėjo galimybių lankyti mokyklą. Savarankiškai išmoko pažinti raides ir šiek tiek skaityti, net rašyti gerai nemokėjo, o vietoje parašo rašydavo tris kryžiukus ir savo inicialus. Nuo paauglystės pradžios prasidėjo viso gyvenimo nesibaigiantys darbai. Pradžioje piemenaujant, vėliau bernaujant, dar vėliau, tarnyba Lietuvos kariuomenėje.

Dar gal skaudesnis buvo mano Mamos likimas. Būdama vos 8 metų, ji su dar dviem jaunesnėmis sesutėmis, per metus neteko savo abiejų, tragiškai žuvusių tėvų. Iki pilnametystės jomis rūpinosi artimiausi giminės ir kaimynai. Visų seserų jaunystė buvo širdies skausmo ir liūdesio ašaromis nuplauta.

Kada tėvai sukūrė šeimą, rūpesčių ir bėdų nemažėjo. Per keletą metų mūsų šeimą palietė du labai skaudūs įvykiai – mirė dvi mano mažametės sesutės. Šios netektys labai skaudžiai palietė mano tėvus. Dar ilgai jie negalėjo grįžti į normalų gyvenimą.

Ne ką geriau buvo ir pokario metais. Prasidėjusi klasių kova pareikalavo nemažai nekaltų žmonių gyvybių. Žuvo kaimynai, pažįstami, giminės. Dalis artimųjų buvo ištremti į Sibirą. Labai skaudžiai tėvas pergyveno savo sesutės ir pamotės žūtį ir visos jo gimtinės trobesių padegimą.

Visų valstiečių gyvenimą sugriovė prasidėjusi kolektyvizacija. Žmonės negalėjo suvokti, kad viską, ką jie užgyveno, taps bendra nuosavybe. Sunkūs buvo pirmieji kolektyvinio darbo metai. Jau labai greitai kaime atsirado nerašytas įstatymas, kuris skambėjo maždaug taip: kas tavo, tas ir mano, bet kas mano, tas ne tavo. Dėl to tarp kaimynų atsirado didelė neapykanta, kerštas ir pagieža vieni kitiems. Kai mūsų kaimynas, kolūkio pirmininkas, pabandė tą įstatymą uždrausti, keli kaimynai, miško brolių padedami, išžudė visą pirmininko šeimą – 5 asmenis, iš jų mažamečius vaikus. Tada matyti vaizdai visam gyvenimui liko mano atmintyje.

Visą gyvenimą lieku dėkingas savo Tėvui, kad jis mane išmokė dorai, sąžiningai gyventi, visad padėti silpnesniam ar patekusiam į bėdą. Tik keletą kartų savo vaikystėje ar paauglystėje nuo Tėvo gavau beržinės košės ir to užteko, jog suprasčiau, kad niekada nereikia nieko blogo daryti, žinoti ne tik savo teises, bet ir pareigas ir kas gyvenime svarbiausia.

Dabar gi visi įstatymai gina tik teises, pareigos paliktos vykdyti savo nuožiūra. Todėl labai gerai matome, kiek daug negerų dalykų dabar vyksta mūsų gyvenime.

Tėvas mano atmintyje visam gyvenimui išliko toks,  kokį jį mačiau paskutines keliolika minučių, stovėdamas prie jo karsto, giedant graudžią atsisveikinimo giesmę. Gulėjo jis ramus, truputį lyg besišypsantis, tarsi džiaugdamąsis, kad užbaigė visus šio gyvenimo darbus, vargus ir rūpesčius.

Nuo Tėvo netekties praėjo jau daugiau kaip keturi dešimtmečiai arba pusė mano nugyvento laiko, bet jis atmintyje iš liko nei trupučio nepakitęs, toks, kokį jį mačiau paskutinį kartą.

Aš laimingas, kad turėjau tokį gerą ir nuoširdų Tėvą, paprastą ir darbštų kaimo valstietį. Gyvenu viltimi, nes kaip skelbia mūsų tikėjimas, gal bus galimybė jį ir kitus artimuosius dar sutikti ten, iš kur niekas negrįžta. Bet kaip bus iš tikrųjų, niekas pasakyti negali.

Gerbiami ir mieli žmonės, visada mylėkime ir gerbkime savo Tėvus, nes jei ne jie, nebūtų ir mūsų šioje žemėje.

 

Alfonsas Keraitis.

 

Tai yra originalus autoriaus tekstas.

„Rokiškio Sirena“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su išsakyta nuomone. Skiltyje „tribūna“ galite pasisakyti visi.

Savo tekstą siųskite el. paštu reklama@rokiskiosirena.lt arba paprastu paštu Nepriklausomybės aikštė 12, Rokiškis.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą