Sėkmės faktorius, arba kas neleistina eiliniam jaučiui (21)

Publikuota: 2020-02-05 Kategorija: Švietimas
Sėkmės faktorius, arba kas neleistina eiliniam jaučiui
„Rokiškio Sirena“ archyvo nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Štai prieš keletą dienų visi smagiai juokėmės iš negudrios moterėlės, užsimaniusios į Seimą. Laidos vedėja rimtu veidu, geriausias eterio laikas. Ir moteriškė, žerianti „išminties perlus“. Toks „optimizuoto paprasto žmogaus“, variantas, kuris anglų kalbos nesimokė, rusų kalbos – taip pat, nes... nereikia. Nedirbo, nes... per sunku. Užėmė svetimą socialinį būstą. Dėl įtartinų vaikų auklėjimo metodų atsidūrė teisme. Užtat moka: gyventi 30 metų su vienu vyru, keletą metų auginti vaikus, bendrauti su advokatais ir žiniasklaida. Puikus kandidato į Seimą savybių rinkinys. Laidos ištrauka tapo facebook virusu: dalinosi ir komentavo ją, kas netingėjo.

Kodėl žmonės žiūri vadinamąsias socialinės dokumentikos laidas? Nes nori pasijusti „ne tokie“: geresni, protingesni, sėkmingesni už va tuos, kurie per savo kvailumą ar priklausomybes atsidūrė televizijos eteryje. Tik štai ar visada tie „ne tokie“ geresni? Štai kažkas iš facebook draugų pasidalino „giliamintiškomis“ vienuolikmečio „įžvalgomis“, kodėl jis nenori eiti į mokyklą. Nes ten blogai: reikia mokytis, žinios vertinamos pažymiais, reikia ruošti namų darbus, mokytojai neįžvelgė giliai paslėpto talento verti apyrankes iš karoliukų... Nieko neprimena? Iš moteriškės už tą patį juokiamės, o neva vaiko parašytomis įžvalgomis dalinamės...

Kas bendro tarp šių dviejų atvejų? O bendro yra daug. Vienas baisiausių totalitarinių režimų palikimų yra sėkmės kultas. Kai žmogaus pasiekimai nepriklauso nuo jo talentų ir pastangų. Atvirkščiai, tiek nacistiniame, tiek komunistiniame režimuose žmogaus protas, žinios ir talentai buvo pavojingi valstybei. Todėl dauguma „ačkarikų“ atsidūrė kur? Ką pirmiausia naikino šie režimai? Inteligentiją. Žmones, turinčius strateginį mąstymą, sugebančius matyti ir apskaičiuoti kelis žingsnius į priekį. Ar nuo žmogaus pastangų priklausė tai, ar jam seksis, ar jis elementariai išgyvens? Visai ne. Juk kas nutiko NKVD vadams Ježovui, Jagodai, Berijai? Didiesiems režimo ramsčiams. Tas pats, kas ir režimo priešams. Kur atsidūrė mūsų inteligentija: prie sovietų – lageriuose ir prie Laptevų jūros, prie nacių – Štuthofo koncentracijos stovykloje. Ir tai nėra atsitiktinumas. Totalitariniai režimai sėkmingai ištrynė priežasties ir pasekmės sąsają: mes nemokame racionaliai įžvelgti, kokias pasekmes duoda pastangos ar jų nebuvimas.

Likusi visuomenė buvo įpratinta gyventi sėkmės sąvoka. Kažkas „kombinavo“, o atvirai kalbant, vogė, ir sugebėjo „prasisukti“, vadinasi, jam pasisekė. Girtas pralėkė „ant aštuoniasdešimt“ ir įsimūrijo į stulpą. Pastarajam nepasisekė. Buka sėkmė? Ar tiesiog logiškos netikusio elgesio: gėrimo ir greičio viršijimo pasekmės. Bet priežasties-pasekmės gradinės nelinkusiai analizuoti visuomenei tai yra tik sėkmės-nesėkmės klausimas. Bukai sėkmei nereikia mokslo, žinių, pastangų. Pažiūrėkite į pasakas: kam geriausiai sekasi? Tinginiams ir kvailiams. Va ir ima visuomenė iš jų pavyzdį. Ir negali paneigti, kad kvailiams sekasi. Ar dirbančiam žmogui kas nors suteikia eterį geriausiu laiku? Kada matėte tokiu laiku kalbantį lazerių kūrėją, biochemiką, tikimybių teorijos specialistą, astronomą, astrofiziką? Juk būtent jie garsina mūsų šalį. Kada kalbinami garsūs dirigentai, operos solistai? Vėlai vakare, kai dauguma žiūrovų knarkia jau kokį trečią sapną.

Kodėl šie iš tiesų daug pasiekę žmonės nukišami į visuomenės paraštes? Nes jie neįdomūs. Nes jie neįdomiai pasakoja apie tai, kiek darbo, pastangų, kokių aukų prireikė tam, kad jie pasiektų tas aukštumas. Nėra stebuklo. Argi pikantiškai skambės istorijos, kaip moksliukas nė karto nesilankė klube (jis mokėsi), kaip jis konstravo kažkokį laboratorinį prietaisą atlikti analizei, kurios pavadinimas skamba kaip triaukštis keiksmažodis? Kad jis metų metus skaičiavo tuos suknistus logaritmus, integralus, išvestines ir pirmykštes funkcijas. Kai išmintingas vienuolikmetis tėškia, kad jam niekada gyvenime neprireiks žinoti, kiek yra kvadratinė šaknis iš penkių, suaugę žmonės oriais veidais dalinasi šitą, dovanokite, pievą. Tai jei kažkas pradės kalbėti apie išvestines, jie tiesiog perjungs kanalą. O kaip be aukštosios matematikos, dovanokite, apskaičiuojamos kosminių palydovų (kuriais prieš porą metų taip didžiavomės) trajektorijos? Kaip kuriami vaistai be chemijos ir žmogaus biologijos ląstelių lygmeniu žinių? Čia sėkmės nebelieka. Yra tik žinios. Toks žmogus nepasakos, kiek kartų išsiskyrė, kokią turi jachtą ir kokias dovanas gauna gimtadienio proga, kokiais batais eina į tą savo laboratoriją. Jis neįdomus. Nes čia nėra intrigos, iracionalumo faktoriaus: mokėsi, stengėsi, todėl ir pasiekė. Ponios kandidatės atveju yra priešingai: prikrėtė kvailysčių ir vis tiek ji kandidatuoja į Seimą. Maža to, į ją netgi didžioji žiniasklaida dėmesį atkreipė. Sėkmė. Be penkių minučių žvaigždė. Būk toks, kaip ji, ir tau pasiseks.

O mes dar pykstame, kad vaikai nebeturi motyvacijos mokytis. Bet juk pavyzdžiai eteryje, socialiniuose tinkuose  juos įtikina, kad sėkmė slypi ne ten. Kam vargti pamokose, ruošti tuos namų darbus, kaip tas moksliukas? Gal geriau nufilmuoti vaizdo įrašą apie tai, kaip praeinamas kokios nors populiarios šaudyklės lygis, ar kontūruojamas intelektu nežibantis veidelis? Ir jie nėra visiškai neteisūs. Juolab, kai influencerė, sekėjus skaičiuojanti šimtais tūkstančių, manosi nusipelniusi apdovanojimo labiau už konkrečiai siaubingomis, ekstremaliomis sąlygomis dirbusį, bet virtualių patiktukų nerenkantį žmogų. Čia jau turėtų skambėti pavojaus varpai mūsų sąmonėje. Prisimenate dainą: „jie čia ateina tam, kad suformuotų mūsų nuomonę“?

O gyvenimas ir virtuali realybė – du skirtingi dalykai. Tik keletas iš milijonų kasdien keliamų vaizdelių sulaukia tiek peržiūrų, kad imtų generuoti pajamas. Tik retai tuštutei ar tuštučiui pavyksta ilgam sukurti ramų gyvenimą be rūpesčių. Tik keli iš keliasdešimties tūkstančių bandančiųjų savo hobius sugeba paversti verslu. Na o likę? O likę turi kantriai ir ilgai dirbti...

Kaip sako mano gerbiamas dėstytojas kompozitorius Giedrius Kuprevičius, norint kurti, pirmiausia reikia išmokti valdyti instrumentą. Koks jis bebūtų. Muzikantui: smuiką ar fortepijoną, dizaineriui: grafikos programas, rašytojui – išmokti valdyti kalbą ir mintį. Tik įvaldžius teorinę fiziką ateina metas daryti atradimus, astronomiją – atrasti naujas galaktikas, chemiją – kurti vaistus. Ir tada, ir tik tada, ateina tas pripažinimas, kurį mes taip dažnai linkę painioti su sėkme. Šiems žmonėms ne pasisekė. Jie viską pasiekė ilgamečiu darbu ir talentu, įžvalgomis ir nestandartiniu mąstymu.

Tai lemia pastangos. O tam, kuriam sunku ramiai išsėdėti 45 minutes pamokoje, nekyla naivus klausimas, o kaip reiks ne tik išsėdėti, bet ir dirbti mažiausiai 8 valandas darbe? Kaip nekyla ir jo mamai, besidalinančiai banaliais postais, kad gyvenime svarbiausia ne pažymiai, ne diplomai, ne protas, ne žinios, ne talentai...

Sakote, išties ne svarbiausia? Vienas valstybinio brandos egzamino įvertinimas nulems, ar galėsite įgyti trokštamą profesiją. Be diplomo, kad ir koks talentingas būtumėte, daugelio profesijų jums nė neleis pabandyti. Nors ir atrodo, kad tai – jūsų pašaukimas. Jus negailestingai brauks iš pretendentų sąrašų, nežiūrėdami, kiek daug citatų mokate, kiek gyvūnėlių iš gyvūnų prieglaudos paėmėte, kad slaugote savo ir sutuoktinio tėvus, dorai auginate vaikus. O jums reikės visą gyvenimą išlaikyti šeimą ir vaikus, netgi tuos prisiimtus gyvūnėlius reiks kažkuo maitinti.

Iš jūsų tyčiosis, kaip jūs tyčiojatės iš vargšės kandidatės į Seimą. Nes darbe reikia ne gerumo, reikia žinių ir įgūdžių. Ar išties norėtumėte, kad jus operuotų chirurgas, neišmanantis anatomijos ar chemijos, bet trykštantis meile ir gerumu pasauliui? Kad jūsų namą projektuotų architektas, nežinantis, kaip apskaičiuoti stogo gegnių atsparumą, bet labai išmintingas ir mylintis gyvūnus? Jums nusispjaut, koks chirurgas būna savo namuose, kiek  benamių nelaimėlių priglaudė architektas. Jums rūpi jo dalykinės savybės. Kad pasveiktumėte, ir kad namas stovėtų. O tam gerumo nereikia. Tik maždaug dviejų dešimčių metų studijų ir kasdienio tobulėjimo. Ir vertinsite jūs ne chirurgo ar architekto asmenines savybes. Bet jo darbo rezultatus.

Suaugusiųjų pasaulyje kasdien gauname po kelis įvertinimus. Kurie lemia mūsų gyvenimą: ar šiandien galėsime sumokėti mokesčius, ryt turėsime ką įpilti į mašinos kuro baką, poryt – iš ko išsivirsime pietus. Ar galėsime sumokėti būsto kreditą, ar išvyksime atostogų, ar jas praleisime su vaizdu į morkų lysvę. Tai gal nustokime meluoti sau ir kitiems, kad ne įvertinimai svarbiausia? Nustokime sau ir vaikams meluoti, kad kažką galima pasiekti be darbo ir be pastangų. Ir kai viena moteris, sakinio be keturių klaidų neparašanti, pareiškė, kad Einšteinas irgi buvo disleksikas ir disgrafikas, mandagiai atrašiau: tamsta ne Einšteinas. Kitaip sakant, kas leistina Jupiteriui, paprastai neleistina eiliniam jaučiui. Ir kai jautis pakils karjeros laiptais iki Jupiterio, tada jis galės daryti kad ir keturias klaidas viename žodyje. O kol kas, deja, reikia mokytis.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą