Pėsčiomis į šviesią ateitį. Katastrofos link (51)

Publikuota: 2020-08-05 Kategorija: Švietimas
Pėsčiomis į šviesią ateitį. Katastrofos link
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Paskelbti daugumos valstybinių egzaminų rezultatai. Aišku, dar bus laiko rimtesnėms analizėms. Tačiau baisiausias rezultatas jau matyti prikišamai: matematikos valstybinio brandos egzamino neišlaikė trečdalis kandidatų.

Plačiagerkliai interneto komentatoriai kaip mat rado atpirkimo ožį – nuotolinį mokymą. Iš tiesų gi abiturientai to nuotolinio mokymo ragavo tik pusę kovo, balandį ir gegužę. Negi jūs tikite, kad dviejų su puse mėnesio trūkumas (motyvuotiems žmonėms, jei ką, juk visi abiturientai bent teoriškai turėjo suvokti, kad ant nosies egzaminas) galėjo taip atsiliepti rezultatams?

Iš tiesų matematikos niekas per du su puse mėnesio neišmoks taip, kad galėtų laikyti jos egzaminą. Be to, dvyliktosios klasės antrasis pusmetis tėra tik gerai išmoktų dalykų kartojimas. Išvados labai paprastos: kaip moksleiviai matematikos nemokėjo ketvirtoje ir dešimtoje klasėje, taip jos nemoka ir dvyliktoje. Ir toliau nemokės. Kodėl?

Nes labai populiari nuostata, kad integralų skaičiavimas praktiniame gyvenime reikalingas nebent tuo atveju, kai į klozetą įmetami raktai. Va tada iš vielos ir lankstomas integralo ženklas jiems išsitraukti. Juokinga? Visai ne.

Matematikos gerai nebemoka jau mano karta, dabartiniai keturiasdešimtmečiai. Mat kažkokiems švietimo strategams maždaug apie 1995-uosius šovė tiesiog geniali mintis įvesti profiliavimą. Matyt kokia literatė megztu sijonu, per klaidą patekusi į ministeriją, mokykloje nesuprato matematikos. Tai ji pamanė, kad ir visi šalies moksleiviai turi būti skirstomi į humanitarus ir tiksliukus. O realiai taip nėra.

Ir aš esu vaikščiojantis pavyzdys:  matematikos brandos egzaminą mano klasė 1997-aisiais laikė S lygiu (ne A, kaip šiandieniniai abiturientai). Ir mano, kaip ir daugelio klasiokų, atestatuose įrašytas to egzamino dešimtukas. Mažiausias pažymys klasėje buvo 8.  Tai daug ką pasako apie tai, kaip mes buvome mokomi. Ne 2,5 mėn. O nuo 6-osios klasės: tikslingai ir kryptingai. Mes jau šeštokai žinojome, kad laikysime matematikos egzaminą S lygiu. Į mūsų klasę buvo atrinkti gabiausi mokyklos šeštokai, 23 moksleiviai. Baigėme 22. Už tokį požiūrį dėkui jau į Amžinybę išėjusiam direktoriui Gediminui Matiekui (kuris neleido nei išskirstyti, nei profiliuoti matematinės klasės moksleivių) ir mūsų matematikos mokytojai Anai Vasiljevai. Net kvailos minties neturėjome, kad galima kažkokio dalyko nesimokyti. Tiksliukai puikiai mokėsi istorijos, nes pas A. Garuolį kitaip nebuvo galima, puikiai rašė rašinius pas auklėtoją M. Petkuvienę, o humanitarai ir fiziką pas Z. Meškauską, ir chemiją pas D. Ramanauskienę sprendėme dešimtukams. Nes nei mokykla, nei tėvai iš mūsų nedarė neįgalių, negabių ar netalentingų. Ir namuose, parnešus ne dvejetą, o viso labo aštuonetą (kas daugelyje šeimų šiandien šventė), bent jau mūsų šeimoje laukė labai rimti skandalai. Mat ir mokykloje, ir šeimoje buvo nuostata, kad vidurinis mokslas prieinamas vidutiniam statistiniam asmeniui. O jei nesugebi, esi arba durnius, arba tinginys, arba ir tas, ir tas. Ir ši nuostata, deja, kad ir kaip mūsų jaunimėliui ir jų supertėveliams nepatiktų, yra teisinga. Nepatinka būti tinginiu ir durniumi, tai neverkit, kad veidrodis – egzaminas – yra kreivas. O darykit išvadas.

Daugelis kitų mokyklų nebuvo tokios principingos. Ten, pavyzdžiui, vietoj chemijos buvo galima ir Simpsonus ramiausiai žiūrėt. O ką, juk B lygis... Juk kai žmogui 17-ka, jis šventai tiki, kad gyvenime yra daug įdomesnių dalykų už išvestines ir pirmykštes funkcijas. Be to, jų gi niekada neprireiks. Aga, kaipgis... 2007 m. įstojau į Kauno technologijos universiteto Dizaino ir technologijų fakulteto neakivaizdines Pramonės inžinerijos (Žiniasklaidos inžinerijos krypties studijas). Mūsų, būsimųjų žiniasklaidos technologų, buvo priimta penkiolika. 2012 m. diplomus gavome... trys. 2013 ir 2014 m. fakultete nebuvo išleista nė vieno žiniasklaidos inžinieriaus neakivaizdininko. Kodėl? Nes visi iškrito. Dėl matematikos, fizikos, chemijos skolų. Mano iškritę kursiokai, vidurinę mokyklą baigę (ir privalomą egzaminą laikę, kad ir B lygiu) žmonės, nemokėjo sustatyti paprasčiausios proporcijos, apskaičiuoti procentinės tirpalo koncentracijos, paprasčiausių fizikos formulių. Dalykų, kurie inžinieriui reikalingi kasdien. Ką bekalbėti apie išvestinių, sukinio tūrio (o kaip kitaip apskaičiuosite, kiek vietos palikti judančiam mechanizmui), pirmykščių funkcijų skaičiavimą, elementarius tikimybių teorijos ir kombinatorikos pradmenis.

Kalbėkime tiesiai šviesiai: rinktis, kurių dalykų nesimokyti, mūsų vaikai yra per jauni. Aš ir pati iki vienuoliktos klasės šventai tikėjau, kad tapsiu gydytoja. Dabar gi dvyliktokų dauguma neapsisprendę dėl profesijos. Kai kas savo paieškoms net vadinamuosius „tuščius metus“ renkasi. Kaip jie gali nuspręsti, kokių dalykų nereikės?

Per anksti padaryti sprendimai vėliau riboja pasirinkimo galimybes. Todėl ir verkiame, kad trūksta tiksliukų ir per daug mokinių renkasi socialines studijas. O ką bekalbėti apie nuostatą, kad aukštasis išsilavinimas turi būti prieinamas visiems. Tam buvo pristeigta velniai žino kiek universitetų. O paskui verkiam, kad kokybės nėra.

O iš kur ji bus, jei nuo pirmos klasės investuojama į pastatų šildymą, bet ne į mokslinę bazę. Kai kaimo mokykloje taikstomasi su bet kokiais mokymosi rezultatais, nes išeis „auksinis mokinys“ ir nebeliks klasės. Ir niekam nekyla durnas klausimas – kam tokias „ant ribos“ klases apskritai laikyti? Kam už ausų, šventu mokyklos išsaugojimo tikslu, tempti už ausų, dovanokite, meškinus, kurių visas gebėjimas – ramiai išsėdėti 45 min.? Ir šitas meškinas įtiki, kad jis gali tapti aukštos klasės specialistu. O universitetui, kuriam mirtinai reikia krepšelio, belieka taip pat tuo patikėti...

Dar vienas kvailas dalykas, kuris yra mūsų visuomenės kelrodė žvaigždė – sėkmės kultas. Puikiai išlaikei egzaminą – pasisekė, radai gerą darbą – pasisekė. Iš tiesų yra ne taip. Egzamino šimtuką nuo 99 balų iš tiesų gali skirti sėkmės faktorius. Bet šimtuką nuo neišlaikymo skiria ne sėkmė, o kryptingas dvylikos metų darbas. Metas su tuo susitaikyti. Jei jūs netgi ne ta koja išlipote iš lovos, net jei du su puse mėnesio nieko nesimokėte, bent jau du trečdalius egzamino užduočių išspręsite. Kas kita, kai matematikos dvyliktokas nemoka suvis. O tikisi „praslysti“. Taip nebūna. Egzaminas ir sudarytas tam, kad „nepraslystų“. Nes jo pažymys lemia daug: ar mokysiesi valstybės finansuojamoje vietoje, ar iš tėvelių kišenės. Ir ši nuostata yra teisinga. Teisingas vertinimas ypač svarbus mūsų rajono vaikams, kilusiems iš šeimų, kurios negali sau leisti mokėti už vaikų mokslą. O kitiems metas nuo mažens įsikalti į galvą – nenori stengtis, vadinasi, mokėsi.  Nes jei nemokate groti pianinu, tai jums ne nesiseka juo groti, o tiesiog nemokate. Ir su matematika taip pat: egzamino neišlaikėte, nes jos paprasčiausiai nemokate.

Mūsų vaikams nuo pat kūdikystės kemšama į galvą, kad jie yra Visatos centras, o gyvenimas yra vienas didelis nesibaigiantis malonumas be jokių pastangų. Pamokėlės žaidimų forma, pažymių nebuvimas iki ketvirtos klasės. Paskui amžini verkimai, kad pasenę mokytojai neįdomiai ir neaktualiai dėsto medžiagą. Bet matematikos vadovėlis, dovanokit, ne erotinis romanas ir ne kompiuterinis žaidimas, kad būtų įdomus paaugliui. Mokslas – tai darbas, kryptingas, nuoseklus darbas. Uždavinius mokomasi spręsti ne žaidimo, o sprendimo būdu. Pastangų būdu. Žodžio „reikia“ iš žodyno dar niekas neišbraukė.

Dar viena didelė pasaka – susirask darbą, kuris tau patinka, ir tau nereikės dirbti. Gal jau metas pabaigti svaigti? Net jei labai myli, patinka, įdomu, dirbti vis tiek reiks. Jaunieji mūsų piliečiai, sveiki atvykę į suaugusiųjų pasaulį: pasakos baigėsi. Ir šie egzaminai brandos egzaminais vadinami ne veltui. Jie rodo jūsų pasirengimą ateiti į suaugusiųjų pasaulį. Kur nebėra rėksnių supermamyčių, už kurių sijonų dvylika metų slėpėtės. Dabar jūs esate suaugę žmonės. Kurie patys atsako už savo sprendimus, pastangas. Sveiki atvykę į pasaulį, kuriame galioja priežasties ir pasekmės ryšys. Nesimokėte – neišlaikėte.

Aš nežinau, ką reiškia mokytis istoriją. Aš jos niekada nesimokiau taip, kaip daugelis įsivaizduoja (iki išnaktų kalant vadovėlio puslapius) nei mokykloje, nei bakalauro, nei magistro studijų metu. Tačiau tai nereiškė, kad nereikėjo darbuotis lopeta pilkapynuose prie Vievio, naktimis iš rusų kalbos versti Žano Le Gofo knygą (kurią biblioteka kambariokei paskolino nakčiai). Ir nuo sėdėjimo archyvuose ieškant duomenų apie Rokiškio žydus, ir nuo šimtų Seimo stenogramų vertimo rašant magistro darbą, ir nuo egzaminų laikymo, referatų rašymo niekas manęs, kaip ir kitų istorikų, neatleido. Visa tai yra būtent tas darbas, kurį mano dėstytojas kompozitorius Giedrius Kuprevičius vadina mokymusi valdyti instrumentą.

Ir laikraščio leidyba yra toli gražu ne malonumas, o kasdienis darbas. Pokalbiai su dešimtimis pašnekovų, ėjimas į renginius savaitgaliais, kai norisi tiesiog patingėti. Užtat yra rezultatai. Ir jie kitaip, kaip tik dirbant, neatsiranda.

Kitas idiotiškas dalykas mūsų mokyklose – tai lygiava. Kur dingo matematinės, kitų dalykų sustiprinto mokymo klasės? Jos buvo panaikintos, neva mokiniai taip diskriminuojami. Iš tiesų, į jas buvo renkami motyvuoti vaikai. Tie, kurie iš tiesų nori mokytis. Ir niekas jose nesvaigo, kad jei matematiką moki devintukui S lygiu, tai istoriją gali mokytis B lygio šešetui. Jei kuris nors moksleivis pradėdavo rinkti kurio nors dalyko šešetus, gaudavo griežtą auklėtojos įspėjimą – arba mokaisi žmoniškai, arba būsi perkeltas į kitą klasę. Ar tų perkėlimų prireikė? Nebuvo nė vieno. Vadinasi, kai nori, galima mokytis. O dabar turime lygiavą. Ir jos rezultatus. Kai visi vienodi, nes vienodai nemoka.

Trečdalis neišlaikiusiųjų matematikos – tai katastrofa. Kai kurie komentatoriai miauzgia, kad egzaminas per sunkus. Tuo tarpu ekspertai sako, egzaminas per lengvas. Tiesiog atėjo karta, kurios ketvirtosios klasės patikros bei dešimtos klasės egzaminų rezultatai grėsmingai artėjo nulio link. Tik paprastas ir banalus priežasties ir pasekmės ryšys, mieli ponai moksleiviai, tėveliai, mokytojai ir švietimo sistemos strategai. Jūsų visų dvylikos metų bendrų pastangų rezultatas. Pasveikinkim vieni kitus, kaip toj dainoj.

Baisiausia, kad tokie rezultatai bus ilgam. Tai mūsų visų švietimo sistemos cirkų pasekmė. Ir šitos katastrofos priežastys vis dar nepašalintos. Ir net šalinti jų niekas nesiruošia. Toliau mokykla verčiama socialinių paslaugų, nemokamų pietų teikykla, įvairiausių lygiavos entuziastų ideologijų bandomuoju poligonu. Viskuo, bet tik ne mokymosi (mokymoSI, o ne mokymo: mokytojas, nepaisant kai kurių asmenų įsitikinimų, visgi prievarta šiupeliu į makaulę žinių neprikrės) vieta. Užtai ir rezultatai tokie.

Vėl verksime, kad nėra inžinierių, technologų, mokslininkų, išradėjų. Vėl keiksimės, kad būriai nevykusių teisininkų, vadibybininkų, be klaidų sakinio neparašančių viešųjų ryšių specialistų po ketverių metų „studijų“ universitetuose tvindys Užimtumo tarnybą. O ką jiems daryti ir kur jiems dėtis?

Už šiuos „puikius“ rezultatus padėkokime tiems, kas rėkalioja, kaip svarbu išlaikyti kaime mokyklą su 7, 30 ar 80 vaikų. Tiems, kurie neišsidėlioja prioritetų, ar mokykla turi būti švietimo, ar socialinės integracijos įstaiga, kurioje ne skatinama lygiuotis į geriausius, o visus reikia sulygiavinti iki žemiausius gebėjimus turinčių moksleivių. Tai ne mokyklos, o, vadinkime daiktus tikraisiais vardais, mokslo ir švietimo parodijos.

Išeitys labai paprastos. Nusiimti rožinius akinius, pirmiausia. Antra, suvokti, kad į rajono švietimo įstaigas po 7-erių metų ateis nebe 200-300 vaikų, o maždaug 110 (geriausiu atveju), o tai yra penkios pilnos klasės. Ir pagaliau ateina metas akivaizdiems, bet labai skaudiems sprendimams. Nustokime pradžiai žaisti kaimo švietimą. Akivaizdu, kad po 12-13 vaikų turinčios kaimo gimnazijos jau ilgai nebeištemps. Penkios klasės reikš tris „Romuvai“ ir dvi Seniesiems rūmams. Realiai, jau šiandien visus rajono 9-12 kl. moksleivius pajėgi perimti Juozo Tumo-Vaižganto gimnazija. Viskas. Nebemėtykim resursų penkiomis gimnazijoms, nes netolimoje ateityje jų vis tiek nebeliks. Investuokim į vieną, bet stiprią gimnaziją, į jos laboratorijas, į mokytojus. Suprantu, tai labai skaudus sprendimas, bet jis jau akivaizdus. Jei rajono vadovams nepakanka stuburo priimti akivaizdžius sprendimus, tą tuojau padarys arba aukščiausia šalies valdžia, arba vaikų tėvai. Nebeverkim, kad taip sužlugdysim Pandėlį, Obelius, Juodupę ir Kamajus. Mes turime apsispręsti, ko norime: ar vaikų ateities sąskaita gelbėti miestelius, ar duoti galimybę tų miestelių vaikams siekti žinių, kad jie galėtų pretenduoti nemokamai mokytis šalies aukštosiose mokyklose.

Išsprendus šią problemą, bus išspręstas mokinių „tempimas“ per klases: mokyklos savo išlikimo vardan nebesaugos tų, kurie nenori ir negali mokytis. Taip nebus švaistomos valstybės lėšos, kai ketverius metus dresiravus, dovanokit, mešką, paaiškėja, kad egzaminų išlaikyti ji vis dėlto nepajėgi.

Kitas svarbus dalykas: pripažinti, kad su niekieno nepatvirtintomis ideologijomis, kaip socialinė vaikų, negalinčių mokytis pagal bendrojo lavinimo programą, „integracija“, su lygiava, su negalinčių mokytis ar nemotyvuotų vaikų „tempimu“ per klases patyrėme visišką fiasko. Baikime žaisti ir žlugdyti jaunų žmonių likimus. Galbūt su tam tikras psichines negalias turinčiu vaiku jo bendraklasiai gali kartu piešti ar žaisti krepšinį, bet tenka pripažinti, kad matematikos kartu mokytis, jiems, deja, nepavyksta. Ir tai nėra neįgalaus vaiko diskriminacija. Tai tiesiog pripažinimas to, kas ir taip akivaizdu: neįgalus žmogus yra ne šiaip sau, o todėl, kad jis negali daryti tam tikrų dalykų. Juk vežimėlyje sėdinčio vaiko neverčiate kabinti užuolaidų – tai būtų pasityčiojimas. O štai versti psichikos, mokymosi sutrikimų turintį mokinį stebėti, kaip jo klasiokai sprendžia kvadratines lygtis, kurių jis nesupranta, dabar yra visai normalu. Geriausiu atveju, jam liepiama piešti gėlytes, blogiausiu – jo maištavimą, užuot mokiusis, stebi visa klasė. Ir tai nėra pasityčiojimas iš neįgalaus žmogaus. Tai mūsų lygiaviniai burundukai vadina „integracija“.

Tokia katastrofa švietimo sistemoje ilgai tęstis nebegali. Šiemet dar galima kaltę dėl to sumesti nuotoliniam mokymui. O kuo bepasiteisinsime kitąmet?

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video