Geriausio jaunojo automechaniko konkurso finalistas Gvidas Sakalis: „Sunkiausia dėl automobilio gedimų konsultuoti telefonu“ (3)

Publikuota: 2020-02-21 Kategorija: Švietimas
Geriausio jaunojo automechaniko konkurso finalistas Gvidas Sakalis: „Sunkiausia dėl automobilio gedimų konsultuoti telefonu“
Rokiškio technologijos, verslo ir žemės ūkio mokyklos nuotr. / Gvidas Sakalis geriausio jaunojo automechaniko konkurse užėmė ketvirtąją vietą.

450. Tiek dalyvių šiemet pretendavo į geriausio jaunojo automechaniko titulą. Vos dešimt iš jų pateko į finalinį etapą, vykusį LITEXPO parodų centre. Po dvi dienas trukusių varžybų Gvidui teko dar ir ilgos laukimo valandos: kelintą vietą jis užėmė šiame konkurse. Pasiekimas fantastiškas – ketvirtoji vieta! Rokiškio technologijos, verslo ir žemės ūkio mokyklos direktorė Diana Giedrikienė neslepia: visa mokyklos bendruomenė be galo didžiuojasi Gvidu ir jo mokytoju Dariumi Kišūnu.

Yra kuo didžiuotis!

„Mes labai labai didžiuojamės Gvidu. Taip ir pradėkite savo straipsnį“, – šypsodamasi sakė mokyklos direktorė D. Giedrikienė. Jaunasis specialistas pasiekė didžiules aukštumas. Ypač žinant, kad rokiškėnų galimybės gerokai mažesnės, nei didmiesčių moksleivių. Pavyzdžiui, viena konkurso užduotis buvo susieta su ateities technologijomis – elektromobiliais. „Vilnietis, kaunietis ar klaipėdietis moksleivis pasiprašys apsilankyti automobilių servise, kuriame remontuojami tokie automobiliai. Didmiesčiuose jie jau įprastas dalykas. O mūsų rajone kiek elektromobilių? Viso labo šeši. Kur pažiūrėti, kokia įranga jie remontuojami?“ – atvirai kalbėjo direktorė. Tačiau Gvidui ši užduotis buvo įveikiama: lemia didžiulis noras ir pastangos mokytis bei tobulėti.

Direktorė atvira: kelią į geriausio jaunojo automechaniko konkurso finalą pradėjo 450 dalyvių iš 27 profesinių mokyklų. Visiems konkursantams reikėjo spręsti testą. Dalyvauti galėjo kiekvienas, kuris to norėjo. Tačiau atranka labai griežta: į antrąjį etapą pateko vos 60 dalyvių. Pirmąjį testą internetu Gvidas sprendė savojoje mokykloje. Antrojo etapo užduočių, taip pat testo, tik dar sudėtingesnio, jis vyko jau  į Panevėžį. Ir nekantriai laukė žinios, ar pateko tarp dešimties geriausiųjų, laimėjusių kelialapį į nacionalinį finalą LITEXPO parodų centre, mugėje „Studijos 2020“.

Direktorė D. Giedrikienė išdavė ir tai, apie ką pats Gvidas pokalbyje su „Rokiškio Sirena“ neužsiminė. Noru dalyvauti konkurse vaikinas užsidegė dar pernai, kai toje pačioje parodoje stebėjo kito Rokiškio technologijos, verslo ir žemės ūkio mokyklos auklėtinio: Gyčio Pentelejevo pasirodymą. Gytis buvo pirmasis šios mokyklos auklėtinis, patekęs į finalinį konkurso etapą ir iškovojo jame penktąją vietą.

Darbas, o ne akla sėkmė ar atsitiktinumas

Paklausta, kas lėmė, kad jau antrus metus iš eilės Rokiškio technologijos, verslo ir žemės ūkio mokyklos auklėtinis patenka į geriausiųjų jaunųjų automechanikų penketuką, mokylos direktorė D. Giedrikienė atvira: čia nei sėkmės, nei atsitiktinumo faktoriaus nėra. Viską lemia didžiulis noras, motyvacija ir pastangos. Ir visa tai – mokytojo Dariaus Kišūno ir jo auklėtinių didžiulis kasdienis darbas, žingeidumas ir nuolatinis noras tobulėti.
D. Kišūnas atviras: konkursui pasirengti reikia mažiausiai dviejų metų. Prie varžybų Rokiškio technologijos, verslo ir žemės ūkio mokyklos būsimieji absolventai pratinasi mokyklos konkurse. O Geriausio jaunojo automechaniko konkursui patirties semtis jau nėra galimybių. Mat pirmajame ir antrajame konkurso etapuose tas pats asmuo gali dalyvauti kad ir porą metų iš eilės. O štai finaliniame etape galimybė varžytis suteikiama tik kartą.

Taigi, jau dabar mokytojas rengia moksleivius kitų metų konkursui. Kokių savybių labiausiai reikia norint pasiekti tokias aukštumas? Mokytojas D. Kišūnas vardina: pirmiausia noras domėtis naujovėmis. Kasdien sistemingai atnaujinti žinias, ieškoti, domėtis. Ir vien tik kelias knygas paskaityti neužtenka: ir mokytojas, ir mokinys turi daug bendrauti su detalių gamintojais, sekti naujoves interneto platybėse. „Žinoma, ir senų knygų nurašyti negalima. Ten mūsų profesijos pagrindai“, – sakė D. Kišūnas. Tačiau automobilių technologijos tobulėja taip sparčiai, kad išversta ir išleista knyga neretai jau būna moraliai pasenusi. Tad svarbiausia parankinė priemonė, įgijus profesijos pamatus, tampa internetas. „Pirmiausia mokomės, ko ieškoti interneto platybėse. Kaip formuoti užklausas, atsirinkti, kokios technologijos patikimos, kurie pamokymai – abejotini“, – kalbėjo mokytojas.

Kai kurioms užduotims D. Kišūnas ir G. Sakalis rengėsi tik teoriškai: viena tokių buvo žibintų ir linijų lazerinių daviklių kalibravimas. „Tai buvo visiška naujovė visiems konkurso dalyviams“, – sakė Gvidas. Tačiau su šia užduotimi jis neblogai susitvarkė. Visgi mažesnių mokyklų materialinės galimybės nusileidžia didmiesčių: nebuvo kai kurių įrengimų, kai kurioms užduotims ruoštasi tik teoriškai. Bet juk ne tik materialinės priemonės, bet ir žinios, talentai, įgūdžiai lemia sėkmę. Todėl Gvidas ir aplenkė daugelį varžovų iš didesnių miestų ir mokyklų.

Jo mokytojas neslepia: norint sėkmės, moksleiviams reikia kelti aukštus tikslus. „Čia nėra tokių posakių: nenoriu, tingiu, neįdomu“, – sakė mokytojas D. Kišūnas. Paklaustas, kiek dienų per savaitę reikia moksleiviui, siekiančiam aukštumų, skirti laiko pasirengimui, pašnekovas neslepia: kasdien. Kad veiktų ir protas, ir pirštai. Juk vien tik teorinių žinių neužtenka. Atliekant užduotį turi nepriekaištingai dirbti ir galva, ir rankos. Judesiai turi būti greiti, tikslūs. O toks įgudimas pasiekiamas tik ilgų darbo valandų dėka.

Jokio šališkumo

Jaunojo automechaniko konkursui užduotis formavo detalių gamintojai ir tiekėjai iš įvairių šalių. Iš anksto užduotys nebuvo žinomos. „Girdėjome tik užuominas, kokios srities užduočių galime tikėtis“, – sakė mokytojas D. Kišūnas. Vertino taip pat užsienio įmonių atstovai: vokiečiai, lenkai, taigi arbitrai buvo absoliučiai bešališki. O mokytojas ir sirgaliai galėjo tik tylomis stebėti, kaip Gvidui sekasi gliaudyti sudėtingas užduotis.

O štai parodos „Studijos 2020“ lankytojai nebuvo tylūs. Jie nuolatos kišo nosį į paviljonus, kuriame varžėsi konkursantai, klausinėjo juos, netgi bandė patarti. Užduotys buvo išdėstytos skirtinguose salės kampuose, tad trumpomis pertraukomis konkursantai patekdavo tiesiai į šurmuliuojančią esamų ir būsimų studentų minią. Gvidas prisipažino, kad pirmąją dieną jaudinosi. O ir lankytojai savo dėmesiu trukdė susikaupti. Blaškytis laiko nebuvo: vienai užduočiai – viso labo 45 minutės. Nespėsi – pats kaltas, niekas papildomo laiko neduos. Suskambo sirena – dėk įrankius į šalį ir lauk vertintojų verdikto. Tačiau, nepaisant adaptacijos, pirmoji diena buvo labai sėkminga. Vairo stiprintuvo diagnostikos ir gedimų nustatymo užduotį Gvidas atliko geriausiai ir surinko maksimalų įmanomą balų skaičių. Mokyklos žiniomis, pirmąją dieną jis baigė prizininkų trejete.

Apie tai, kokia atkakli ir permaininga buvo kova, liudija faktas: iki bronzos medalio Gvidui pritrūko... vos 7 taškų, kai maksimalus visų galimų balų skaičius yra 300. Tačiau ir ketvirtoji vieta yra nuostabus rezultatas.

Planuoja likti Rokiškyje

Gvidas į Rokiškį atvyko prieš penkerius metus iš Pakruojo rajono. Pašnekovas neslepia: automechaniko studijas rinkosi tikslingai. Mat meile automobiliams jis užsikrėtė nuo vyresniųjų brolių. Taigi, dar iki mokyklos jis jau mėgo krapštytis prie įvairiausių mašinų. Ir į mokyklą jis atėjo motyvuotas: žinodamas, ko nori pasiekti. Jį Rokiškyje labiausiai ir domino mokymosi perspektyvos. „Šiaip jau mūsų mokyklą renkasi nemažai moksleivių iš kitų miestų ir rajonų. Turėjome iš Vilniaus, Tauragės. Profesinio mokymosi įstaigą jaunimas dažnai renkasi būtent pagal tai, ko nori pasiekti. Jie nestoja dėl gražaus pavadinimo, ar dėl to, kad ta įstaiga yra netoli namų. Svarbiausias kriterijus: ko čia galima išmokti“, – sakė direktorė.

Gvidas neslepia: dar gerokai iki konkurso jis savo draugų tarpe jau buvo pripažintas automobilių specialistas. Ne vienas prašė pažiūrėti mašiną, patarti. O dabar jau ir darbdavių dėmesį junta: ne vienas automobilių servisas norėtų turėti perspektyvų specialistą. Gvidas neslepia: jis savo ateitį norėtų kurti Rokiškyje.

Draugai ir šeima kantriai palaikė Gvidą, kai pasirengimas konkursui „suvalgydavo“ visą jo laisvalaikį. Užtat pastangų rezultatas – stulbinamas. Nors jis įrodė, kad sugeba susidoroti su sudėtingiausiomis įvairiausių automobilizmo sričių užduotimis, savo ateitį Gvidas mieliausiai sietų su variklių remontu. Tai sritis, reikalaujanti maksimalaus kruopštumo ir atidumo, o tas labiausiai ir žavi jaunąjį specialistą. Todėl paklaustas, kas labiausiai erzina, Gvidas neslepia: prašymai pakonsultuoti telefonu. „Sunku atspėti, kas gali būti tai mašinai“, – sako jis.

„Garažinių ekspertų“ laikai baigėsi

Visgi Gvidas ir jo mokytojas pasirinko nedėkingą profesiją: ne veltui juokaujama, kad Lietuvoje yra trys milijonai krepšinio ekspertų ir automobilių meistrų. Tokia nuostata pašnekovų nestebina. Tačiau jie mano, kad „visažinių“ laikai jau seniai praėjo. Automobilių gamybos technologijos labai sparčiai žengia į priekį, ir norint spėti su jomis, ypač elektronikos naujovėmis, reikia kruopštaus kasdienio domėjimosi ir tobulėjimo. O to ne specialistas negali pasiekti: nėra nei laiko, nei galimybių. Todėl laikai, kai kiekviename garaže buvo po kelis kibirus atsarginių detalių, seniai praeityje. Ir automobilio remontas jau be didelės sąžinės graužaties patikimas specialistui. Ir populiarėja tokios paslaugos: serviso atstovas atvažiuoja į namus ar įmonę paimti automobilio, ir sutaisęs, pastato jį prie durų. Gedimų spektras gausėja ir įvairėja, vis mažiau sutinkama panašių gedimų, tad svarbu ne tik meistro patirtis, bet ir kūrybiškumas.

Gvidas pabrėžia: sėkmę lemia ir puiki mokyklos atmosfera. Čia nėra hierarchijos, mokytojas ir mokiniai bendrauja betarpiškai. Todėl nėra baimės klausti, baimės klysti. Taip ir ugdomas išradingumas, kūrybiškumas, gebėjimas greitai rasti tinkamus sprendimus. Ir šios žinios pasitarnauja ne tik konkurse, bet ir būsimoje profesinėje veikloje.

Ir jos mokomasi puikiai įrengtose mokyklos klasėse, automobilių servisuose. Kur akis į akį susiduriama su darbo kasdienybe: realus klientas, realus automobilis, realus gedimas. Įdomu tai, kad į mokyklą ateina mokytis ir vadinamieji praktikai: savamoksliai automobilių meistrai. Kaip pasakojo D. Kišūnas, iš pradžių jie žiūri skeptiškai: argi galima sužinoti kažko naujo. Tačiau susipažinę su tuo, ko garaže nepamatysi: specialiomis programomis, 3D vizualizacijomis, kaip mat pakeičia savo nuomonę.

O D. Giedrikienė pabrėžė: automechaniko specialybė šioje mokykloje yra kertinė, turinti gilias tradicijas. Moksleivius ruošia penki mokytojai, besispecializuojantys įvairiose srityse. Tad nenuostabu, kad norinčiųjų mokytis nestinga. Beje, šią specialybę renkasi ir sėkmingai mokslus baigia ir merginos.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video