Apsaugok ir apšviesk (67)

Publikuota: 2019-11-20 Kategorija: Švietimas
Apsaugok ir apšviesk
„Rokiškio Sirena“ archyvo / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Niekada nemaniau, kad sulauksime tos šviesios dienos, kai valstybė pradės pati save ėsti. Kai profesinės šventės išvakarėse bus supriešinta viena sėkmingiausių valstybės institucijų – Lietuvos kariuomenė – su tais, kurių veikla seniai nebeišlaiko jokios kritikos – su švietimu. Kuris tapo mūsų valstybės kraujuojančia žaizda. Reikalaujančia vis daugiau lėšų vis labiau prastėjantiems rezultatams. Nesąmonę driokstelėjo mūsų įstatymų kalvė – Seimas. Kurio vienas komitetų nusprendė, kad 2,05 proc. BVP kariuomenei yra ryškiai per daug, o švietimui 5,8 proc. BVP gerokai per mažai. Kariuomenė gauna tik tris kartus mažiau lėšų nei švietimas, ir beveik 8 kartus mažiau nei socialinė apsauga. Ir krašto apsaugos sistema sugeba su tais 2 proc. BVP tapti vienais NATO lyderių kovoje su propaganda, diktuoti kibernetinio saugumo tendencijas. O švietimas mūsų kur? Dešimtokų matematikos PUPP ezgaminai (įskaitant visų mokyklų rezultatus) nenumaldomai priartėjo prie penketo, lietuvių kalbos – prie šešeto ribos. Nors išugdyti vieną mokinį, kaip teigiama žurnale „Reitingai“, kai kuriose mokyklose nuo pirmos iki dešimtos klasės kainuoja maždaug 50-70 tūkst. Eur.

Kur kariuomenės sėkmės receptas? Jis paprastas, nors turi daug sudedamųjų dalių. Pirmiausia, kariuomenė visada disponavo ir disponuoja informacija, atspindinčia realybę. Klaidos kaina čia – žmonių gyvybės. Todėl kariuomenėje niekada nesvaigstama apie mitus ir svajas, kaip kažkada buvo ar kada nors turi būti. Joje visuomet žiūrima, kaip yra dabar. Kariuomenė aiškiai išsigrynino savo funkcijas. Ir nėra nė menkiausių iliuzijų, kad ji turi kažką šildyti, šviesti, globoti ir nemokamai maitinti. Nors bandymų kariuomenei pripiešti socialinę funkciją būta. Ir dar dabar pasigirsta balsų, kodėl neimami kvaili, kreivi, šleivi, priklausimybių krečiami? Atvirkščiai, atranka griežta. Be visokiausių pažymų, kiekvienas karys sprendžia psichologinį testą, sudarytą daugiau nei iš 200 klausimų, po to seka pokalbis su psichologu ir psichiatru. Ir kiekvienas, keliantis mažiausią įtarimą, atsijojamas negailestingai. Nes kariuomenė – ne vargšelių prieglauda. Į kariuomenę žmogus ateina ne pavalgyti pietų, ne prastumti laiką, o atlikti labai aiškią funkciją – ginti savo šalį. Ir ginti ne plyta ir pagaliu, o naujausiomis technologijomis. Nes klaidos kaina – gyvybės. Įskaitant ir civilių. Neinvestuoti į kariuomenę šiandien – reiškia rizikuoti viskuo. Nes kur atsidūrė neginami Lietuvos mokytojai bei kiti inteligentai 1941-aisiais, liudija puikios prisiminimų knygos apie gyvenimą prie Laptevų jūros.
Ir ne kariuomenės kaltė, kad su švietimu pas mus situacija katastrofiška. Kad pedagogas šiandien ir pats nebežino savo funkcijų: ar jis mokytojas, ar jis auklė, ar sargas, ar nemokamų pietų dalintojas. Ir mokykla savo funkcijas pametė: tai ji kaimo kultūros žiburys, tai socialinių paslaugų įmonė, teikianti pietus pusei miesto, pavėžėjimo paslaugą ir įvairiapusę priežiūrą. Kai funkcijų daug, jos skirtingos, tai ir rezultatai, kaip čia pasakius... Lyderyste nekvepia. Atvirkščiai, kvepia artėjančio visiško fiasko nuojauta.
Lieka neatsakytas klausimas, kodėl 5,8 proc. BVP suvalganti sistema tokia neefektyvi? Atsakymas labai paprastas. Žurnalas „Reitingai“ remdamasis paprasčiausia statistika suskaičiavo, kad didmiesčių mokyklose vieno vaiko išlaikymas metams kainuoja... 1,6 tūkst. Eur. Mažosiose provincijos mokyklose išlaidų suma vienam vaikui yra 5-7 tūkst. Eur. Paskaičiuokime: per dešimt metų, kol mokinys įgyja pagrindinį išsilavinimą, vienose mokyklose į jį investuojama apie 16 tūkst. Eur, kitose – 50-70 tūkst. Eur. Investuojama į ką? Į vaiką? Jei vienoje mokykloje mokytoja klasėje turi dvidešimt su kapeikomis vaikų, tai kitoje, kaip parodė Rokiškio savivaldybės tarybos narių „pažintinė išvyka“ į Kriaunas, visame didžiuliame mokyklos pastate buvo rasti... tadadam, septyni vaikai. Tai kaip šita sistema turės lėšų? Kriaunų seniūnas atviras: kasdien į miestelį atvažiuoja aštuoni mokykliniai autobusiukai. Kad išvežtų miestelio vaikus į visas kitas mokyklas, išskyrus savąją. Kodėl nesiimama akivaizdžių sprendimų?
Nes investuota ne į žmogų, o į akmenį ir plytą, į plastikinius langus, virtuvės įrangą, į baldus, į aptarnaujančio personalo darbo vietas (dažnai vieninteles visame kaime). Bet ne į vaikus. Nes tikėta: kaip bepasisuktų demografinė situacija, suremontuotų mokyklų niekas neuždarys. Remontas tapo indulgencija nuo visų švietimo ir demografijos problemų. Tačiau suremontuotos kaimo mokyklos tuštėja. O va Juozo Tūbelio progimnazija, kurioje mokosi „tik“ 622 vaikai, remonto nemačiusi, ko gero, nuo jos pastatymo dienos. Ir kasdien 622 vaikai ir jų mokytojai mina tokiais nutrupėjusiais laiptais, kad jais optimaliausias maršrutas pažymėtas pėdutėmis. Kasdien. 622 vaikai. Ir apsilankymas J.Tūbelio progimnazijoje suteikia atsakymą, kodėl tėvai savo atžaloms renkasi ne iščiustytas suremontuotas kaimų mokyklėles su personaliniu – kiekvienam vaikui po mokytoją – mokymu. O triukšmingą, apibraižytą, „špakliuotės“ trisdešimt metų nemačiusią mokyklą. Nes yra galimybės. Teko apsilankyti vienoje smagioje informatikos pamokoje, kur tūbeliečiai su vaikais iš įvairių užsienio šalių kūrė muzikinį atviruką. Jam melodijas sugrojo dūdelėmis ir muziką įrašė, po to specialiomis programomis, bendraudami su estukais, lenkais, kroatais anglų kalba, kūrė tuos savo žaismingus atvirukus. Ir tuo pačiu planus surengti tarptautinį stalo žaidimų vakarą. Spėkit, kokia kalba? Tikrai ne lietuvių. Ir ne gestų. Aštuntokai ir jaunesni vaikai jau geba su bendraamžiais angliškai bendrauti taip, kad žaistų stalo žaidimus. Ar tokias galimybes turi kriauniškiai, panemunėliečiai, jūžintiškiai? Štai ir atsakymas, kodėl į Kriaunas suka aštuoni mokykliniai autobusiukai.
Kariuomenė yra atskirta nuo politikos. Todėl ji ir nepatogi, nes ja nepamanipuliuosi. O štai švietimo tinklu puikiai manipuliuojama. Kadangi švietimas yra savivaldybių jurisdikcijoje, tai sprendimus dėl jo tinklo optimizavimo visuomet priima rajono taryba. Ir sprendimams priimti vis nepalankus laikas: tai vieni rinkimai, tai kiti. Kaimo bendruomenės, kaip žinia, nenori prarasti „kaimo šviesos ir kultūros židinį“, o jei tiksliau, patogias darbo vietas ir didelį pastatą. Kam toks židinys su septyniais vaikais reikalingas, klausimas retorinis. Ir kam reikalinga tokia apšvietimo sistema, kai mūsų šalyje, nepaisant titaniškų pastangų ją šviesti, yra vis dar visuotinis raštingumas, klausimas taip pat retorinis. Užtat kiek išlenda „gelbėtojų“, sugebėjusių „suveikti“ remontą merdinčiai mokyklai, ir kiekviename bendruomenės susirinkime ar per seniūno ataskaitą nepamirštančių priminti, kam ta bendruomenė turi būti dėkinga už išsaugotą kaimo šviesulį.
Tačiau, sprendžiant iš šviesos intensyvumo, tai ji kažkokia, net labai mandagiai tariant, apsiblausiusi. Štai 2018 m. PUPP rezultatai. Lietuvių kalba. Juodupėje PUPP laikė 19 kandidatų, bendrasis vidurkis – 5,26 (du kandidatai išlaikė 8, tai aukščiausias pažymys). Jūžintų Juozo Otto-Širvydo vidurinė mokykla – 4,43 (aukščiausias pažymys – 7, jį gavo vienas moksleivis). Kamajų A. Strazdo mokyklos vidurkis buvo 6,98 (iš 9 kandidatų po vieną gavo 8, 9 ir 10). Kriauniškiai 6 moksleiviai pasiekė 6,33 vidurkį, ir iš jų vienas gavo devintuką, kitas – 8. Obelių gimnazijos 34 moksleivių vidurkis buvo 6,85, iš jų net trys dešimtukai. Pandėlio gimnazijoje iš 35 moksleivių 5 gavo 8, 3 – 9 ir buvo vienas dešimtukas, bendras vidurkis – 6,49, Panemunėlio mokyklos-daugiafunkciame centre gimtosios kalbos žinios tikrintos 8 moksleiviams, trijų žinios įvertintos aštuonetais, bendras vidurkis 6,75. Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijoje PUPP laikė 157 moksleiviai, bendrasis vidurkis 5,91, ir vienas moksleivis gavo dešimtuką.
Matematikos egzamino situacija dar įdomesnė. Kriaunų pagrindinės mokyklos vidurkis 2018 m. buvo… 2. Patikrinime dalyvavo 6 moksleiviai, nė vienas jo neišlaikė. Iki ketverto pritrūko ir jūžintiškiams, jų vidurkis 3,43. Matematikos tradicijomis ir Matmintinio pasiekimais garsėjančioje Kamajų A. Strazdo gimnazijoje vidurkis buvo… 4,22 balo, tačiau čia devintukus gavo du moksleiviai. Juodupės vidurkis šiek tiek geresnis, 4,47 balo, bet čia niekas pernai negavo nei devintuko, nei dešimtuko. Pandėlio gimnazijos dešimtokų matematikos žinių vidurkis – 4,51. Moksleiviais, kurie gavo dešimtukus, gali pasidžiaugti tik Obelių ir Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos, tokių abiejose mokyklose buvo po… vieną. Du dešimtokų dešimtukai visam rajonui. Obelių gimnazijos moksleivių vidurkis buvo 4,68, rokiškėnų – 4,68. (Šaltiniai: https://www.nec.lt/658/).  
Tik dviejose rajono mokyklose buvo po dešimtuką. Palyginti su tais tolimais ir neapšviestais 1994-aisiais, kai aš pati laikiau 9-osios klasės egzaminą tuometinėje Rokiškio 3-iojoje vidurinėje mokykloje, mūsų klasėje iš 23 vaikų dešimtukus gavome… 20. Po trejų metų matematikos brandos egzamino S lygiu mažiausias pažymys mūsų klasėje buvo… 8. Ar per tuos 22 metus matematika pasikeitė?
Bent kokios mažytės sveiko proto apraiškos, kad švietimo tinklas neturėtų būti priklausomas nuo politikos ciklų, ir centrinė valdžia, o ne vietos pateptieji turėtų spręsti, koks jis turėtų būti, naikinamos pačioje užuomazgoje. Kodėl tiek daug bruzdesio sukėlė etatinis mokytojo atlyginimo modelis? Nes kažkas naiviai įsivaizdavo, kad vienas etatas lygu vienas mokytojas. Kad nepriklausomai nuo to, kiek pamokų turi, kiek vaikų moko. Kad kiek paprašysi, parėksi, tiek ir duos. Neprašydami rezultatų. Kad mokyklos direktoriaus kėdė – už nuopelnus ir nepajudinama iki pat gyvenimo pabaigos? Kad demografija tai ne mums ir ne apie mus. Kad ne iš mūsų kaimų ir miestelių išnyko tas beveik milijonas gyventojų. Vien tik mūsų rajone moksleivių sumažėjo dukart. Bet švietimo įstaigų tinklą norime išlaikyti tą patį. Nesuvokdami, kad didžioji dalis tokių „investicijų“ nueina ne vaikui, ne mokytojui, o plytai ir šildymo sezonui. Ir investuodami milžiniškus pinigus mes auginame... beraščius, kuriems egzaminų atsakymas, kaip tame filmuke – du su puse grioviakasio. Arba, kaip sako mano geras bičiulis, švietimo įstaigos vadovas, jau rizikuojame prarasti ištisą kartą.
Kariuomenė dar tolimais 1991-aisiais nubraukė viską, kas ją siejo su sovietmečiu. Jau šiandien kiekvienas leitenantas turi pratybų užsienyje, mokymų patirties. Aukštesnių vadų biografijose mirga NATO partnerių universitetai. Užaugo ištisa karta vakarietiškai mąstančių žmonių. Nes kitaip integracija į NATO būtų neįmanoma. Ir ten kiekviena klaida, nekompetencija, nežinojimas suvokiamas kaip  pralaimėjimas, aukos ir netektys. Ir prisiimama atsakomybė už tuos sprendimus.
Gi švietimo reforma trisdešimt metų vyko ir tebevyksta... aplink nieką, kosmetiniai paglaistymai ten, kur reikia rimtų sprendimų. Nes šioje sistemoje niekas niekuo nerizikuoja. Jei kariuomenės strateginiai sprendimai priimami keleriems metams į priekį, tai švietimo sistemoje tų sprendimų apskritai nėra. Maža to, jų net nenorima. Štai ir atsakymas, kodėl visa ši sistema yra neefektyvi.
Apie tai, kad mūsų švietimas gilioje duobėje, liudija ir šiandieniniai politikų pamąstymai, kad pramuštą švietimo sistemos dugną bandoma užkišti kitos, sėkmingai veikiančios sistemos sąskaita. Mūsų politikai pamiršo ne tik istorijos pamokas, bet ir šiandieninę tarptautinę situaciją. Kaip sekasi plėtoti švietimą Donbase, Luhanske, Pietų Osetijoje, Padnestrėje? Kiek ten laisvių ir teisių turi švietimo sistema, ir kam ji ten tarnauja? Apie tai, kad nebuvo išmokta krauju parašyta Laisvės kovų istorija, nė nebekalbu. Kad valstybė prasideda nuo sienų, tada, ir tik tada, kai jos patikimai ginamos, už jų yra galimybė skleistis švietimui, kultūrai, verslui. Ir gailintys lėšų savo kariuomenei, paprastai netrukus maitina svetimą.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video