Atviros psichiatrijos mėnuo: apie galimybę griauti mitus ir tiesti tiltus (0)

Publikuota: 2019-09-17 Kategorija: Sveikata
Atviros psichiatrijos mėnuo: apie galimybę griauti mitus ir tiesti tiltus
L. Dūdaitė-Kralikienė / Filmo „Išgyventi vasarą“ peržiūra.

Prasidėjo atviros psichiatrijos mėnuo. Jį ženklina dvi datos: rugsėjo 10-oji – Pasaulinė savižudybių prevencijos diena bei spalio 10-oji – Pasaulinė psichinės sveikatos diena. Apie psichinę sveikatą mūsų visuomenėje kalbėti yra tabu. Nors mūsų šalis jau daug metų stabiliai pirmauja savižudybių skaičiumi, suvartojamo alkoholio vienam asmeniui kiekiu. Sveikintina tai, kad apie dvasios ligas Rokiškio psichiatrijos ligoninės bei Psichikos sveikatos centro specialistai pakvietė kalbėti į paskaitą, ne į lankstinukų dalinimo šventę, bet rinkosi netradicinį būdą – filmo „Išgyventi vasarą“ peržiūrą.

Tiesiai į dešimtuką

Apie pernai pasirodžiusį filmą „Išgyventi vasarą“ portale delfi.lt buvo rašoma: „Tai vienas iš nedaugelio gerų lietuviškų filmų“. Jauna režisierė Marija Kavtaradze pasakojo trijų jaunų žmonių: dviejų dvasios ligomis sergančių jaunuolių ir pradedančiosios psichologės kelionę į Palangą. Šiuos žmones suvedė aplinkybės: maniakine depresija sergantis Paulius buvo išrašytas iš ligoninės, nors jam jau buvo prasidėjęs atkrytis, jis vengė gerti vaistus, todėl jo gydytojas išsiuntė vaikiną pas savo kolegę į Palangą. Justė – mergina, psichiatrijos klinikoje atsidūrusi po savižudybės. Ji neigia savo problemas, tačiau apie milžinišką dvasinę įtampą iškalbingai liudija nupešioti megztinio rankogaliai.

Indrė – jauna, ką tik studijas baigusi ir darbinės patirties neturinti psichologė. Šiek tiek parodoksali  specialistė: norinti dirbti ne su gyvais žmonėmis, o su tam tikru aparatu, kurio rezultatai leidžia apskaičiuoti pakartotinio savižudybės bandymo tikimybę. Pauliaus gydytojas, norėdamas ją realiai supažindinti su darbu, skiria užduotį: nuvežti Paulių ir Justę į Palangą.

Indrės nepatirtis, netgi pacientų baimė filme virsta keliomis komiškomis situacijomis. Kuriose pagalbos ramstis: patyrusi slaugytoja Danguolė. Tačiau ir šį ramstį trijulė įsigudrina pamesti: Danguolę pamiršo pakelės kavinukėje, o grįžti atgal jau nebėra laiko... Taigi, savo kelionę į Palangą ir save trijulei teko tęsti savarankiškai.

Apie stigmas be moralo

Filmas stiprus tuo, kad jame nėra pacypčiojimų moralinėmis temomis. Apie tai, kaip jaučiasi psichiatrijos klinikos ligonis visuomenėje, liudijo epizodas, kai kaimo degalinėje jaunuoliai nužiūrinėjo gydymo įstaigos užrašą ant automobilio. Ir kaip Paulius parankinėmis priemonėmis: kartonu ir lipnia juosta šį užrašą maskavo. Geriau jau važiuoti gofruotu kartonu apklijuota mašina, nei su tuo nelemtu lipduku. Apie tai, kodėl tas užrašas visgi reikalingas, liudijo scena automobilių servise: kai meistras, vedamas profesinio smalsumo, nuplėšė vieną kartono lapelį. Ir paprašė psichologės pagalbos...

Apie tai, kad ne tik sergantieji daro klaidas, pasakojo iki ašarų juokinga scena, kai savo automobilio keleivių vis dar prisibijanti Indrė pakelės kavinėje pamiršo savo pagalbininkę slaugytoją Danutę. Ir kad nėra vieno keleivio, susigriebė ne sveikieji, bet pacientai. Ir šaltai, tarp savęs ir aplinkinių sieną pastačiusiai vertėjai Justei kažkodėl ši situacija nepasirodė juokinga: kelis kartus ji klausė: „O kaip jaučiasi Danutė?“.

Apie tai, kodėl sirgti dvasine liga yra stigma, pasakojo abu herojai: Justė apskritai nepripažino serganti. Ji tiesiog bandė nusižudyti. Ir viskas. Bet neserga. Paulius atvirai kalbėjo apie savo santykį su šeima, bandydamas svečiuose pas brolį nevykusiai užmaskuoti savo bendrakeleivius, liepdamas jiems apsimesti giminaičiais. Kokia tai saviapgaulė, paaiškėjo netrukus: ir Pauliaus šeima, ir net jo studijų draugai puikiai žinojo, kur jis gydosi. Sukrečiantis Pauliaus posakis apie tai, kaip sunku artimiesiems susitaikyti su jiems brangaus žmogaus dvasios liga: jie gali kantriai laukti kelis mėnesius ar net metus, tikėdami, kad jis pasveiks. Tačiau kai gydymas tęsiasi metų metus, jei jau praranda viltį, atsitolina...

Ir tai tik nedaugelis stigmų, su kuriomis susiduria sergantieji dvasios ligomis.

Kai jau visa pasakyta

Filmas „Išgyventi vasarą“ yra apkeliavęs daugybę kino festivalių, nusipelnęs daugybės kritikų palankumo. Nors ir su kai kuriomis visam lietuviškajam kinui būdingoms ydomis, jis palieka stiprų įspūdį. Gal todėl ir daugžodžiauti po jo peržiūros nebebuvo apie ką...

Psichikos sveikatos specialistai žiūrovams linkėjo neklijuoti aplinkiniams diagnozių „Vasaros 5“ arba „Rokiškio galas“, nes dvasios ligos yra arti mūsų. Daug ko apie jas nežinome, nesuprantame, o kartais ir nenorime suprasti.

Rokiškio psichiatrijos ligoninės direktorius Algimantas Liausėda atskleidė požiūrį į filmą iš profesinės pusės. „Susodinti į vieną automobilį tokias skirtingas diagnozes turinčius žmones buvo labai drąsu“, – sakė jis.  Direktorius akcentavo, kokia yra svarbi sveikstančiajam aplinka. Todėl užsienyje dvasios ligomis sergantys žmonės neuždaromi tarp keturių sienų, o jų dienotvarkė sudaroma taip, kad jie per dieną net po kelis kartus pakeistų aplinką: vienoje įstaigoje būtų atliekamos procedūros, kitoje – valgomi pietūs ir t.t.

Į diskusiją įsijungusios psichologės pabrėžė, koks svarbus artimųjų ir visuomenės palaikymas dvasios ligoniui, grįžtančiam iš saugios ligoninės aplinkos į realų gyvenimą. Kaip svarbu megzti ryšį, tirpdyti barjerus bendravime.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą