Rimtas M. Kubiliūtės vaidmuo atnešė apdovanojimą: o ar norėtų Ž. Jasinevičienė suvaidinti princesę? (0)

Publikuota: 2023-09-27 Kategorija: Susitikime Rokiškyje
Rimtas M. Kubiliūtės vaidmuo atnešė apdovanojimą: o ar norėtų Ž. Jasinevičienė suvaidinti princesę?
Asmeninio archyvo nuotr. / M. Kubiliūtės vaidmuo Ž. Jasinevičienei buvo pirmas ir itin sėkmingas.

Dviejų savo vaikų dėka į Rokiškio liaudies teatrą (RLT) atėjusi Žaneta Jasinevičienė sukūrė du skirtingus personažus, tačiau vaidino taip puikiai, kad už vieną vaidmenų jau buvo apdovanota. Marcelę Kubiliūtę 2019 m. Rokiškio kultūros centro režisierės Neringos Danienės statytame spektaklyje „Marcelės legenda“ įkūnijusi suvalkietė 2021 m. festivalyje „Tegyvuoja teatras“ buvo pripažinta ryškiausio moters vaidmens atlikėja.  

Apie tai, kaip iš Vilkaviškio atsidūrė Panemunėlyje, kaip surado RLT, scenos baimes ir ką ateityje dar norėtų suvaidinti, Ž. Jasinevičienė kalbėjosi su „Rokiškio Sirena“ korespondente Migle DAMBRAUSKAITE.

Įsimylėjo autobuse

Nors kalbėsime apie Jus ir teatrą, nuo klausimo, kaip atsidūrėte Rokiškio krašte, vis tiek nepabėgsite. Taigi – kodėl ir kaip įsikūrėte Panemunėlyje?

– Užaugau Vilkaviškyje, mieste. Po to 10 metų gyvenau Vokietijoje. Rokiškio krašte atsidūriau „per“ vyrą – esu „meilės emigrantė“. Su juo susipažinome autobuse... į tą pačią Vokietiją. Panemunėlyje gyvenu jau 13 metų.

Vilkaviškį palikote seniai, bet suvalkietiška tarmė Jūsų kalboje vis dar labai ryški.

Žiauriai! Ir jūs iš manęs to neišmušite. Nors... Jums tik taip atrodo, nes jūs – ne suvalkiečiai. Jūs tos tarmės negirdėję, jums ji – nedažna. O Suvalkijoje iš manęs jau juokiasi. Viskas susimaišę.

Aukštaičių tarmės dar neperėmė

Kokie Aukštaičių – rokiškėnų – žodžiai Jums dar neprigijo ir vis dar stebina?

– Aisma. Duosma. Mano mažasis sūnus Juozapas, grįžęs iš darželio, man sako – eisma. Neisma! Eisim. Mes gi – suvalkiečiai... Jis augo jau apsuptas aukštaičių, daugiau girdėjo šios tarmės ir kalbos aplinkui, nei vyresnysis.

O ar dažnai koreguojate vaikų kalbą, kai išgirstat sakant „aisma“?

– Dar vis pataisau. Aišku, ne visada. Nors tai – natūralu. Jie gyvena šioje terpėja, turi pritapti. Ir pritampa. Namuose kalbame suvalkietiškai, tai – kaip užsienio kalba (juokiasi – aut. past.). O išeini į gatvę, uždarai namų duris, ir „įjungi“ aukštaičių. Tačiau vaikams pastabas duodu ne dėl to, kad suvalkietiška tarmė man širdžiai miela, bet dėl to, kad jiems bus lengviau rašyti. Suvalkiečiai galūnių nenukerta. Man „dzin“ kaip jie kalbės, bet jiems patiems bus lengviau rašyti.

O kaip į Jus, suvalkietę ir dar iš Vokietijos, reagavo Panemunėly: daug smalsuolių žiūrėjo per tvorą?

– Viskas gerai, susigyveni, pritampi ir kiti pripranta. Tik gailiuosi vieno – kad pasidaviau aplinkos spaudimui: mano vaikas turėjo galimybę išmokti ir dabar jau puikiai kalbėti vokiškai, bet aš ją praleidau. Mes su vyru puikiai mokam vokiškai. Vyresnysis sūnus, būdamas dviejų metų, žinojo daugiau vokiškų žodžių, nei lietuviškų. Bet kaime pradėjo mane vadinti „vokietka“, o kai pasakiau, kad vaikas eis į darželį, pajutau spaudimą: kaip auklėtojos susikalbės su juo, jei jis kalbės vokiškai? Ir aš pasidaviau. Deja. Labai dabar galiuosi. Kai tu esi vienas, kad ir koks tu bebūtum stiprus, vis tiek pasiduodi. Nors šiaip nesu iš tų žmonių, kur greit pasiduoda.

Atrodė „nevalgiusi“...

Greit nepasiduodate – tai reiškia, M. Kubiliūtės vaidmuo buvo Jūsų asmenybės priešingybė?

– Taip. Aš esu temperamentinga. O tame spektaklyje iš manęs „padarytas“ žmogus, kuriuo aš nesu. Viskas yra gan sudėtinga. Dažniausiai, jei aš esu aš, nors teatre tu nesi tu – esi personažas – bet jei pradedu vaidinti, aš „pervaidinu“. Nori ar nenori, turi rasti savyje nors truputį natūralumo, kad vaidinamas personažas būtų tikras.

Ar tai buvo Jūsų debiutas scenoje? Apskritai, kaip atsiradote RLT komandoje? 

– Teatras man nėra naujiena. Vilkaviškyje vaidinau teatro būrelyje. O kaip atsiradau RLT? Čia – labai juokinga istorija. Mane „atrado“ Neringa (RLT režisierė Neringa Danienė – aut. past.) ir pakvietė tik dėl to, kad atrodau visada tokia „nepavalgius“ (juokiasi – aut. past.). Man sakė, kad visam Rokiškyje nerado žmogaus, kuris galėtų atsigulti ant čiužinio, nes toks vaidmuo, niekas netilpo (juokiasi – aut. past.). Visi atrodė per jauni, per seni arba įmitę. O spektaklyje tu 9 mėnesius guli kameroj ir esi tardomas. Sutikite, negali atrodyti putlesnis, nei reikia. Na, apibendrinus sakykim, paėmė dėl vizinių duomenų. O susipažinom su Neringa ruošiantis festivaliui „Seklyčia“, kuris vyksta Panemunėlyje. Reikėjo mano vaikų masinei scenai. Ir aš turėjau ten keletą žodžių. Tuo pat metu vyko kito spektaklio pristatymas, kuriame aš buvau pasakotojas, o kiti vaidino. Neringa pamatė, kad aš galiu išmokti tekstą, turiu atmintį.

Ragavusi teatro

Scena – ne svetima. Bet pradžia čia, Rokišky, buvo sunki ar lengva?

– Pradžia taip, sunki. Nes spektaklio repeticijos, pamenu, vyko šaltose patalpose. Aš į jas važiuodavau dar ir su mažu vaiku – jaunėliui tik suėjo 3-eji. Nebijojau. Buvo nerimas. Ir iš karto sakiau, kad nebijau neapsikvailinti scenoje. Na, nepavyko tai nepavyko. Jaučiau baimę nepateisinti savęs: ar aš sugebėsiu tai padaryti. Nes, kaip bebūtų, iš manęs reikalavo pilkos pelytės, kokia aš nesu. Mane vis stabdydavo: ramiau, ramiau. Marcelė – ką tik atsikėlusi, lempos šviečia į akis, tave tardo su revolveriu, tu negali šokti ir rėkti.

Bet sunkus vaidmuo Jums iš karto pelnė ir įvertinimą – apdovanojimą už ryškiausią moters vaidmenį...

– Taip. Aš pirmą kartą scenoje ir man pasisekė būti numinuotai. Bet labiau džiaugiuosi ne dėl savęs, o dėl Neringos. Aš, kiek man įmanoma, padariau, tačiau labai ačiū Neringai, kad ji patiki žmonėmis. Naujais. Naujokai pasiteisina ir ačiū jai, kad ji nebijo iššūkių. Daugelis režisierių žiūri atsargiai ir mėgsta dirbti su tais, kuriuos žino. Žino, ko iš jų tikėtis, žino, kad nereikės dėti daug pastangų į juos. Neringa gal viena tokia, kuri ima nepažįstamus žmones. Ji turi tą jausmą pamatyti žmogų, kuris galėtų vaidinti. Ir gerai, kad tuo jausmu pasikliauja. Nes, gal ir kiti turi, bet, paprasčiausia, jo neklauso – ai, daug vargo. Ir nesiima. Juk su naujoku reikia dirbti gal kokius tris mėnesius, ką kitas aktorius padarytų per tris savaites.

M. Kubiliūtė – visiška priešingybė Jūsų asmenybei, tačiau naujausias RLT darbas „Gerai arba nieko“, kur vaidinate temperamentingą žurnalistę, jau Jūsų „arkliukas“?

– Taip. Ten aš esu aš. Kartais gera išsirėkti. Nes charizmos ir temperamento man netrūksta. Kai mes už Marcelę buvom nominuotos, už tą „gulėjimą ant čiūžinio“ Neringa pažadėjo, kad kitame spektajklyje man apaus aukštakulnius. Taip ir padarė. Nors aš jų neaviu (juokiasi – aut. past.), o rezultate išaiškėjo, kad ir spektaklyje galėjau neavėti. Bet ji žadėjo – ji padarė.

Iššūkis – numirti

Reiškia, aukštakulniai buvo spektaklio iššūkis. Kas dar yra iššūkis ruošiantis vaidmeniui? Tektas?

– Tekstas – ne, aukštakulniai – na, davė tokius su platforma (juokiasi – aut. past.), palengvinimui. Marcelės vaidmuo buvo iššūkis nuo savęs pereiti prie pilkos, vos žodį išlemenančios pelytės. Nesakyti nieko, būti be temperamento. Aš galvodavau, kad lengviau, kai sulauki kolegų palaikymo užkulisiuose. Šiame spektaklyje aš guliu visą laiką scenoje. Jei pamiršti tekstą, niekas tau jo neprimins. Kitas dalykas, manyje nėra tiek patriotizmo, kiek buvo Marcelėje. Tai man irgi buvo iššūkis – vaidinti tokią patriotinę asmenybę. Bet turi už kažko kabintis. Aš bandžiau kabintis už scenos, kurioje yra trumpas dialogas su mama. Kadangi pati mamos neturiu, bandžiau taip „pagauti“ liūdesio, nevilties nuotaiką. Nes ganėtinai sunku, kai prieš spektaklį juokaujam visi, o čia atsiguli viena ir turi būti visai kita asmenybė. Gal sudėtingiausia – numirti scenoje. Naujam spektakly tokios nuotaikų kaitos nėra. Ten tu kieta ir kieta. Ir nurodinėji visiems, ką daryti (juokiasi – aut. past.).

Aukštakulniai – iššūkis įveiktas. Kuo dar pageidautumėte būti scenoje?

– Aha, aukštakulnius jau avėjau, dabar duokit karūną – būsiu princese. Ne, gal ne. Reikėtų labai daug pastangų: drabužiai, makiažas (juokiasi – aut. past.).  

Gerai, jei viso šito ne – princesės charakterį atskleisti pavyktų? Ką apskritai dar norėtumėte įkūnyti?

– Nežinau. Susidūriau tik ką su Dianos Glemžaitės poezija. Ji buvo partizanė. Jos poezija man paliko įspūdį. Būtų rimto pobūdžio spektaklis. Aš galvoju, kad norėčiau pabandyti suvaidinti ją. Manęs nedomina princesių vaidmuo, man įdomios biografijos. Kad ir kaip bebūtų, komedijos atpalaiduoja, bet tai ne man. Jei pagalvočiau atsakingai, ką dar norėčiau suvaidinti, po Marcelės man reikia pamatyti, ką aš galiu. Jei pakviestų mono spektakliui, gal ir susidomėčiau.

 

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video