Dakaro legenda Antanas Juknevičius – į lenktynių iššūkius su Kredos komanda (2)

Publikuota: 2020-09-14 Kategorija: Sportas
Dakaro legenda Antanas Juknevičius – į lenktynių iššūkius su Kredos komanda
Lina Dūdaitė-Kralikienė / Lenktynininkas Antanas Juknevičius po susitikimo įsiamžino su „KREDOS“ specialistėmis.

Rokiškėnai turėjo unikalią progą pabendrauti su Dakaro legenda Antanu Juknevičiumi. Šio sportininko automobilių sporto mėgėjams, kurių Rokiškyje išties daug, pristatinėti nereikia. Nenuostabu, kad į susitikimą, kuris yra ir jo partnerių „KREDA“ kredito unijų turo po Lietuvą „KREDA veža Dakaro istorijas dalis” dalis, susirinko nemažai ir paties sportininko, ir automobilių sporto fanų. Jaukiame, šiltame susitikime kamerinėje aplinkoje svečias sulaukė daugybės klausimų. O po susitikimo trumpas interviu „Rokiškio Sirena“ skaitytojams.

– Kada pirmą kartą išgirdote tą magišką žodį „Dakaro ralis“?
– Datos, žinoma, pasakyti negalėčiau. Tai buvo vaikystėje, tuomet, kai dar su bičiuliais kieme po balas lakstydavome. Maždaug 1987-88 m. Tada buvau kokių dešimties metų. Tai buvo kažkas tokio. Visi sekdavo ralio Paryžius – Dakaras naujienas žinių pranešimuose, laikraščiuose. Negi savo „žiguliukus“ puošdavo užrašu „Paryžius – Dakaras“, lipduką klijuodavo ant priekinio stiklo. Nežinau, iš kur vairuotojai tada tuos lipdukus gaudavo, bet jie buvo labai populiarūs. Taigi, tikslios dienos, kada pirmą kartą išgirdau „Dakaras֧“, pasakyti negaliu, bet jis lydėjo mane nuo vaikystės.
– Ar buvo kokia nors automobilių sporto žvaigždė, į kurią norėjote lygiuotis?
– Kai buvau tik žiūrovas, savo žvaigždės neturėjau. Kai pradėjau dalyvauti, susipažinau su daug sportininkų, vertų didelės pagarbos. Man imponuoja lenktynininkai iš mažų valstybių, kurie vyksta neturėdami daug lėšų, bet žiba savo talentu. Žavi tų žmonių užsispyrimas, noras, didžiulis talentas.
– Kaip jaučiatės ten, lenktynėse, kai šimtus kilometrų aplink tie patys smėlynai? Kai liekate tik jūs, šturmanas ir automobilis. Kas padeda ištverti sunkiausias akimirkas? Kas yra orientyras dykumose?
– Orientyras yra finišas. Į priekį veda motyvacija – pasiekti finišą. Bendras tikslas skatina koncentruotis, sutelkti jėgas ir siekti. Su šturmanu esame tarsi viena šeima. Kitos šeimos mažiau laiko per dieną kartu praleidžia, nei mes. Į priekį veda ambicingi norai ir tikslai, tai iš tiesų labai stipri motyvacija. Ir, žinoma, paprasti žmogiški dalykai, laukiantys už finišo ribos: pavyzdžiui, iš namų atsivežtas skilandis. O nepaklysti dykumoje, kurioje kartais ir 50 km nėra jokio orientyro, padeda ir navigacija, ir kelio knygos. Ir organizatoriai stengiasi pažymėti orientyrus: kokį medį, akmenį paženklinti, ar bent statinę pastatyti, kad nesuabejotum, ar teisingai važiuoji.
– Kas yra baisiausias košmaras lenktynininkui?
– Man baisiausias košmaras – nepasiekti tikslai. Pikčiausia, kad kartais sukliudo aplinkybės, nutinka tai, ko pakeisti negali. Ir griūna visi planai, siekiai. Juk skirtumas tarp lenktynininkų būna vos kelios sekundės. Ir kai nutinka nesėkmė, skaudžiausia, kad kitas Dakaras – tik už metų.
– Kokių dalykų sau neatleidžiate?
– Klaidų. Esu perfekcionistas. Žinoma, visi klystame. Tačiau iš klaidų siekiame mokytis. Analizuojame jų priežastis, darome išvadas. Klaida tik tada prasminga, kai ji padaro geresniu, stipresniu. Jei tik pyksime, skųsimės likimu, kaltinsime kitus, tuomet ji nieko neduos. Nes tik klaidos augina žmogų. Reikia atminti, kad neklystančių nėra. Kiekvienas įkritimas į duobę gali būti spartaus kilimo trajektorijos pradžia. Aišku, klaidas išgyvename skaudžiai. Tačiau reikia suprasti, kad lenktynėse, ypač lyderių dešimtuke, turi peržengti savo galimybių ribas. Kiekvienas ten važiuoja už galimybių ribos. Kas jos neperžengia – tas tarp lyderių nepatenka. Nesėkmės grūdina.
– Kokią savybę išskirtumėte, kaip labai svarbią lyderiui?
– Pirmiausia, reikia nebijoti dalyvauti. Nes tik būdamas ten, lenktynėse, augi. Neišdrįsi, neaugsi. Kitas labai svarbus dalykas, labai padedantis siekti savo tikslų – pozityvumas. Daug paprasčiau gyventi, kai esi gerai nusiteikęs. Labai svarbu bendrauti su kitais lenktynininkais, jų komandų nariais. Žinoma, tai priklauso ir nuo žmogaus charakterio: yra ir nekalbių vienišių, uždaresnių, mažiau bendraujančių komandų. Bet visumoje bendravimas labai padeda.
– Kada prasideda pasirengimas Dakaro lenktynėms? Kitą dieną po ralio finišo?
– Taip, nors iki ralio, atrodo, dar yra laiko, bet pasirengimas jam faktiškai prasideda vos pasibaigus lenktynėms. Pirmiausia – susitikimai su partneriais, gerbėjais. Turime nulenkti jiems galvas. Nes tik jų dėka turime gerus automobilius, didesnes galimybes siekti savo tikslų. Ši viešnagė Rokiškyje – jau vienuoliktasis susitikimas su „KREDOS“ draugais. Smagu pabendrauti akis į akį, smagu matyti, kaip nuoširdžiai rokiškėnai domisi automobilių sportu, mūsų – KREDOS komanda. Žinoma, daug laiko užima automobilio ruošimas, darbas su mechanikais, šturmanu, savo įgūdžių tobulinimas. Darbo visuomet būna metams į priekį. Visi turime gerinti savo įgūdžius, žinias, kad judėtume į priekį.
– Ar į jus kreipiasi jauni lenktynininkai, norintys išbandyti jėgas Dakare? Ką jiems patariate?
– Tiems, kurie klausia mano patarimo, atsakau, kad laukia ilgas kelias. Reikės daug kantrybės ir noro. Dabartinis jaunimas, vadinamoji Z karta, nori visko labai greitai. Tačiau reikia suprasti, kad greitai reiškia tik paviršutiniškai: tu gali susirinkti tam tikrų žinių be didelių pastangų. Bet žinovu netapsi. Norint įsigilinti į bet kokią temą, tam reikia nuosekliai domėtis, skirti daug laiko. Todėl jauniems žmonėms pirmiausia linkiu kantrybės. Reikės susitaikyti, kad šituo keliu eisi ilgai ir neturi jo mesti. Juk gyvenimo pabaigoje tikriausiai ne vienas žmogus gailisi: lyg ir ėjo teisingu keliu, bet jį metė. Svarbu ir tai, kad turi džiuginti ne tik rezultatai, bet, pirmiausia, turi džiuginti procesas. Dakare nelenktyniauja tie, kurie nori anksti matyti savo pastangų rezultatus. Teks įdėti daugybę pastangų, išmokti daugybę dalykų, atlikti daugybę pareigų, vedančių į vieną tikslą. Blaškytis, mesti – didelė klaida. Tikėkite, kad jei labai norite ir stengiatės, aistra atves jus į tikslą. Būtina turėti tvirtą charakterį. Pats gana vėlai tapau brandžiu lenktynininku. Sėkmę gali pasiekti partnerių dėka. Jei turi jų pasitikėjimą, gali tikėtis geresnio, greitesnio automobilio. Jei turi charakterį, tuomet pasieksi geresnį rezultatą. O geresnis rezultatas vėl lemia didesnį partnerių pasitikėjimą, ir sportininkui suteikia didesnes galimybes. Juk automobilių sportas – brangus dalykas.
– Kaip susipažinote su „KREDA“? Kaip vertinate šią partnerystę?
– Pradėkime nuo to, kad mūsų komanda taip ir vadinasi – „KREDOS“ komanda. Patinka man viskas. Pradedant pavadinimu. Labai skambus, tikslus, įkvepiantis, suteikiantis jaukumo, patikimumo. „KREDA“ tai tarsi lotyniškas credo – tikėjimo, tikslo, krypties įvaizdis. Ir užsienio šalių žmonėms lengvai ištariamas, įsimenamas, suprantamas. Man labai patinka. O ką jau kalbėti apie šaunų, jauną, entuziastingą „KREDOS“ kolektyvą. Mūsų draugystė skaičiuoja jau antruosius metus. Labai smagu būti partneriais. Mums mūsų bičiuliai „KREDA“ tinka ir labai patinka.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video