Žydų genocido dienai atminti – apie drąsos ir žmogiškumo prasmę (foto + video) (4)

Publikuota: 2019-09-26 Kategorija: Renginiai
Žydų genocido dienai atminti – apie drąsos ir žmogiškumo prasmę (foto + video)
L. Dūdaitė-Kralikienė / Kamajuose lankėsi garsi pianistė Golda Tatz-Vainberg.

Holokaustas yra viena skaudžiausių Lietuvos istorijos temų. Per, faktiškai, vieną 1941 m. vasarą mūsų valstybė neteko apie 195 tūkst. savo piliečių. Nacistinės Vokietijos okupantų ir jų talkininkų dėka buvo sunaikinta apie 90 proc. Lietuvos žydų. Žmonių, turtinusių mūsų šalį mokslo išradimais, kultūros pasiekimais, atstovavusių olimpiadose, Laisvės kovose petys į petį su lietuviais ginklu gynusių jauną valstybę... Tačiau buvo ir tų, kurie savo gyvybėmis rizikavo ir slepė nuo neišvengiamos žūties bičiulius, kaimynus, ar nepažįstamų vaikus. Pasaulio teisuolių vardai suteikti arti šimto mūsų tautiečių. Tarp jų – ir vyresnės kartos gerai žinomam seneliui kunigui Antanui Gobiui. Apie jų drąsą liudija ne tik veiksmažodžiai, reiškiantys gyvenimą. Bet ir išgelbėtųjų ainiai. Viena jų – garsi pianistė Golda Vainberg-Tatz, aplankiusi Kamajų Antano Strazdo gimnazijos surengtą istorijos pamoką Lietuvos žydų genocido dienai atminti.

Išgelbėjo pianistės mamą
Štai ką apie kunigą Antaną Gobį rašo puslapis, skirtas atminti Pasaulio teisuoliams teisuoliuatminimas.lt: „Juditą Zakšteinaitę karas užklupo Palangos pionierių stovykloje. Išgirdę bombų sprogimus vaikai pajūriu bandė bėgti į Liepojos pusę, tačiau vokiečių kareivių buvo grąžinti į Palangą. Žydų vaikai buvo atskirti nuo kitų vaikų. Nepanaši į žydaitę mėlynakė, šviesiaplaukė dvylikametė Judita su kitais krikščioniais vaikais buvo išsiųsta į Panevėžio vaikų prieglaudą. Prieglaudos mokytojas vieną rytą nuvedė mergaitę į Panevėžio bažnyčią, ją pasitikęs kunigas pasakė: „Nebijok, vaikeli, neverk. Aš tau atstosiu ir tėvą, ir motiną, nes tu jau neturi namų.“  Kunigas Antanas Gobis saugojo ir globojo Juditą per visą karą: Panevėžyje surado patikimas mokytojas Anastaziją Vėbrienę ir Oną Šapalaitę, kurios sutiko slėpti mergaitę, o kilus įtarimams, ją išvežė į Pušalotą pas kitus patikimus žmones. Tiek vikarui, tiek slėpusiems žydaitę, grėsė mirties bausmė. Karui pasibaigus ir vėliau kunigas A. Gobis globojo Juditą, pavadintą Tereze Mašyte. Pastebėjęs turinčią muzikinių gabumų, mokė ją muzikos, lavino visapusiškai. Sulaukusią jaunystės amžiaus patarė tekėti tik už žydų tautybės jaunuolio, nes karo metais holokaustas vos nesunaikino žydų tautos. Judita kunigą vadino tėveliu, o jos vaikai – seneliu. Ryšiai su Juditos Zakšteinaitės-Vainbergienės šeima nenutrūko iki kunigo mirties. Vasaromis ir didžiųjų švenčių dienomis Vainbergai buvo nuolatiniai kunigo A. Gobio svečiai  Kamajuose ir Rokiškyje“.
Garsioji pianistė Golda Vainberg-Tatz – Juditos Zakšteinaitės dukra. Ši garsi Izraelio menininkė dažnai lanko savo gimtąjį kraštą, dovanodama jam įspūdingus koncertus ir rečitalius. Kamajų Antano Strazdo gimnazijos moksleiviams ir miestelio bendruomenei ji kalbėjo taip: „Noriu visiems padėkoti už šią ypatingą dieną. Kamajai yra antra mano gimtinė. Mes labai dažnai atvažiuodavome pas senelį kunigą Antaną Gobį, ir praleidę ne vieną šventę su juo parapijoje. Tai buvo ypatingas žmogus, kuris, jeigu galima pavadinti šventu, tikrai buvo toks. Ir mano broliui jisai buvo šventas. Jausdavau ypatingą nuo jo sklindančią šilumą ir gerumą. Tą jautėme ne tik mes, bet ir visi kiti vaikai, kuriuos jis globojo. Aš noriu visiems labai padėkoti už šią dieną“, – prisiminimais dalinosi pasaulinio garso pianistė G.Tatz-Vainberg.

Faktai – apie drąsą,
pasiaukojimą, atjautą
Kamajų, Duokiškio ir Salų klebonas Andrius Šukys kartu su mokytoja Vladislava Minkevičiene parengė trumpą, bet labai raiškų pranešimą „Gyventi kviečiantys veiksmažodžiai“. Tema pasirinkta puikiai ir tiesiogine, ir simboline prasme. Kiekvieno teksto gyvumą lemia būtent veiksmažodžiai. Šie žodžiai apibrėžia ne tiek norus, intencijas, svajones, kiek konkrečius ir praktinius veiksmus. Ne „išreikšti susirūpinimą“, ne verkti, o veikti: o krūtinėmis užstoti kelią naciams, vedantiems žydus į sušaudymo vietą. Slapstė, išlaikė, įsisūnijo, augino, parūpino fiktyvius dokumentus. Veiksmažodžiai reiškė gyvenimą 12 metų berniukui, žydaitei abiturientei, iš geto išvogtai žydų mažylei,  30-čiai žydų kūdikių ir vaikų, 40-čiai ūkininkų paslėptų žydų. Malda, solidarumas, šalpa ir rūpestis rūsčiomis karo, nepritekliaus ir mirtinos baimės sąlygomis.
Lakoniški žodžiai, be didelių išvedžiojimų ir romantiškų pagraudenimų, be plačių ir skambių epitetų. Tiesiog reiškiantys skirtį tarp mirties nuosprendžio ir galimybės gyventi... Gal todėl pranešimo iliustracijos tokios skaidrios ir šviesios... Kaip viltis iš netekties ir pelenų vėl atgimti tautai... Nes: „Nepajėgė grasinimais užslopinti užuojautos žudomai Lietuvos žydų bendruomenei“.

Tragediją liudijo
vienos šeimos likimu...
Ką reiškia Holokaustas mums? Per mėnesį ištuštėjusias miestelių gatves... Prarastus kaimynus, bičiulius, bendrapiliečius. Panemunėlio benduomenė, apie Lietuvos žydų tragediją papasakojusi panemunėlietės, jaunos talentingos poetės Matlės Olkinaitės šeimos pavyzdžiu. Jai buvo vos 19-ka, kai jos šeima buvo nužudyta netoli senojo kelio į Rokiškį. Diena anksčiau, nei savo likimą pasitiko kiti Panemunėlio žydai...

Seniūnės akcentai
Prasmingai renginį užbaigė Kamajų seniūnė Laimutė Vilimavičienė.Ji pabrėžė, kad lietuvių ir žydų tautų likimai glaudžiai susipynę. Daug skaudžių istorinių įvykių patyrė ir viena, ir kita tauta. Ir ne tik skaudžių – bet ir didingų. Kurių liudininkė – gerbiama pianistė. Ji dėkojo, už progą jaunimui išmokti istorijos pamoką. Ir linkėjo, kad tokios istorijos pamokos – skaudžios ir graudžios – nebesikartotų.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą