Skapiškio bažnyčios jubiliejams skirtoje konferencijoje – apie šio krašto unikalumą (foto) (0)

Publikuota: 2019-08-16 Kategorija: Renginiai
Skapiškio bažnyčios jubiliejams skirtoje konferencijoje – apie šio krašto unikalumą (foto)
L. Dūdaitė-Kralikienė / Skapiškio klebonas Albertas Kasperavičius konferencijos dalyviams pristatė šiandienines parapijos perspektyvas.

Dažnai miestelių istorijos laikomos „parapijinėmis“: mažomis, menkomis, tik iš to krašto kilusiems žmonėms teįdomiomis. Tačiau pažvelgus įdėmiau, jose galima rasti unikalių, visos valstybės raidą liudijančių dalykų. Tokia yra Skapiškio bažnyčia, kurios dvigubą jubiliejų – 500 m. nuo pirmosios bažnyčios paminėjimo ir 200 m. dabartinės šv. Hiacinto (Jackaus) – rugpjūčio 10-11 d. šventė šio krašto žmonės. Be tradicinių atlaidų, angelo paminklo atidengimo, šiai šventei buvo skirta ir mokslinė konferencija. Norinčiųjų pasiklausyti jos pranešimų buvo sausakimša salė.

Unikali vieta

Bažnyčios jubiliejus paminėtas per šv. Lauryno atlaidus, kurie jau nuo neatmenamų laikų tapę ne tik bažnytine, bet ir miestelio bei jo apylinkių švente. Todėl nenuostabu, kad jie švęsti dvi dienas. Ir abi dienas erdvioje Skapiškio bažnyčioje nebuvo kur obuoliui nukristi. Prieš konferenciją aukojamose šv. Mišiose giedojo Kupiškio kultūros centro kamerinis choras „Cantus Vita“, vadovaujamas Mariano Remeikio.

Po šv. Mišių į savo jaukią sodybą svečius pakvietė istorikė dr. Aldona Vasiliauskienė. Prie kavos puodelio ir skanėstų užgimusi diskusija tapo puikia įžanga į konferenciją. Mat ši sodyba unikali tuo, kad joje yra Ukrainos istorijos ir kultūros centras. Taip, ši sodyba, joje esantis ukrainistikos muziejus, kuriame sukaupta gausi medžiaga graikų apeigų katalikų – unitų – ir vienintelio mūsų šalyje veikiančio jų vienuolių ordino – bazilijonų – istorija yra plačiai žinoma. Kas įdomu, kad už Lietuvos ribų ši vieta žinomesnė, nei pačioje Lietuvoje. Sodyboje sukaupta unikali biblioteka lietuvių ir ukrainiečių kalbomis pribloškia ne išorine gausa, bet gyliu ir yra istorinių šaltinių lobynas tyrinėjantiems Lietuvos didžiosios kunigaikštystės religinės politikos tendencijas. Mat unitai, kitaip graikų apeigų katalikai, buvo ganėtinai sėkmingas bandymas išplėšti ukrainietiškąsias žemes iš stačiatikių Maskvos patriarchato religinės, o tuo pačiu ir politinės įtakos. Ir tai labai svarbu dabartinių įvykių Ukrainoje kontekste, kai šios šalies stačiatikiai tik šiemet pasitraukė iš Maskvos patriarchato įtakos: Konstantinopolyje buvo iškilmingai atšauktas 1686 m. Konstantinopolio Bažnyčios nurodymas perduoti Maskvos patriarchatui Kijevo metropoliją.  Taigi, 1596 m. Bresto unija, kuria Lietuvos ir Lenkijos valstybės stačiatikiai pripažino popiežiaus valdžią ir priėmė katalikybės dogmatiką, bet pasiliko savo liturgiją ir bažnytinę slavų kalbą, buvo itin apdairus, toliaregiškas ir net po keturių šimtų metų lietuvių ir ukrainiečių tautų istoriją ir dabartį lemiantis veiksnys.

Dr. Aldona Vasiliauskienė pasakojo ir apie kitą unikalų sodybos ženklą – įamžintą vyskupo kankinio Mečislovo Reinio atminimą. Jam skirto paminklo fundamente – žemė, atvežta iš Vladimiro kalėjimo, kuriame vyskupas mirė ir buvo palaidotas. Mokslininkė pasakojo apie tai, kokius kryžiaus kelius teko nueiti, kol pavyko patekti į šį kalėjimą bei jo archyvus tyrinėti ten kalintų lietuvių ir ukrainiečių istorijų.

Po jaukių pašnekesių sodyboje, konferencija persikėlė į Skapiškio kultūros centrą. Jame – unikalių pranešimų, pasakojančių apie Skapiškio kraštą per religinę prizmę, gausa ir įvairovė liudijo, kaip vienos provincijos parapijos istorija tampa didelių istorinių procesų atspindžiu.

Viena pirmųjų mūrinių bažnyčių provincijoje

Lietuvos dailės akademijos mokslininkas Vidmantas Jankauskas pranešime „Seniausia Kupiškio krašto bažnyčia“ palietė Skapiškio bažnyčios atsiradimo ir veiklos tendencijas valstybės kontekste. Ši bažnyčia yra neabejotinas fenomenas, vertas detalesnių tyrimų. Rašytiniuose šaltiniuose Skopų miestelio Mituvos bažnyčia pirmąjį kartą paminėta 1519 m. Taigi, tuo metu ji jau stovėjo. Mokslininkas daro prielaidą, kad ji galėjo būti pastatyta XV-XVI a. sandūroje. Ji unikali tuo, kad tai bene šiauriausias Lietuvos gotikos paminklas. Ką reiškė maždaug 1500-ieji Lietuvos valstybės raidos istorijoje? Tai buvo dar pati krikščionybės plitimo pradžia. Kaip ir mūro statinių plitimo pradžia. Tuo metu buvusias mūrines bažnyčias Lietuvos provincijoje buvo galima suskaičiuoti tik ant vienos rankos pirštų. „Tokios bažnyčios atsiradimas liudijo ir neeilines Skopų giminės ambicijas, ir jų ekonominę galią“, – sakė mokslininkas.

Jis akcentavo tai, kad bažnyčia buvo statoma santykinės ramybės Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje metais. To laikotarpio tendencijos buvo ir ištuštėjusios Sėlos kolonizavimas, ir mecenatystės beatsirandanti mada. Tačiau tam reikėjo ne tik didelių ambicijų, bet ir didelių lėšų. Raktinė frazė šiame kontekste: Skapiškis buvo ant judraus Ukmergės-Livonijos prekybinio kelio.

Tačiau bažnyčios išlaikymas, priežiūra buvo nepigus malonumas, ypač karų ir nuosmūkio laikotarpiu. Tad nenuostabu, kad 1669 m. istoriniuose šaltiniuose užfiksuota, kaip Skapiškio klebonas bylinėjosi su fundatorių ainiais ir teismai baigėsi daline jo pergale dėl fundacijų.

O ir bažnyčiai reikėjo nuolatinių remontų, atnaujinimų. 1782 m. rašoma, kad bažnyčia sena, stogas kiauras. Galutinai ši bažnyčia sunyko Pirmojo pasaulinio karo verpetuose.

Mokslininkas užsiminė, kad rajono vadovai galėtų miesteliui padovanoti unikalią dovaną – surengti archeologinius kasinėjimus senosios bažnyčios vietoje. Jie duotų daug žinių ne tik apie paties miestelio ir bažnyčios, bet ir apie viso šio krašto raidą.

Dominikonų pėdsakas: neilgas bet ryškus

Minėtoji išnykusi bažnyčia – parapijinė. Skapiškis unikalus tuo, kad nedidelis miestelis kurį laiką turėjo net dvi bažnyčias. Antroji, apie kurios atsiradimo peripetijas pasakojo brolis domininkonas Slavomir Brzozecki, tampriai susijusi su neilga, tik maždaug aštuonių dešimčių metų, bet labai turtinga domininkonų vienuolyno Skapiškyje istorija.

Domininkonų ordinas buvo įkurtas 1216 m. O 1647 m. Lietuvoje įkurta šio ordino provincija. O Skapiškio vienuolynas buvo priešpaskutinis, kurį šis ordinas įkūrė Lietuvoje. Skapiškio vienuolyno atsiradimas susijęs su 20 m. čia klebonavusiu Juozapu Dominyku Puzina, kuris 1740-aisiais tapo Livonijos vyskupu. Kartu su savo broliu Mikalojumi jis ėmėsi ambicingo uždavinio steigti Skapiškyje vienuolyną. Jo steigimas, kaip aiškino brolis Slavomir Brzozecki, buvo gana imlus laikui procesas, procedūros užtruko keletą metų. Vienuolynas įsteigtas apie 1750-uosius. Pirmąjame vienuolių sąraše, darytame 1755 m. minimi keturi kunigai ir brolis vienuolis. Įdomu, kad vienuolyne tada nebuvo prioro. 1773 m. jau buvo 6 kunigai ir vienas brolis, prieš pat uždarymą 1829-30 m. – 9 broliai. Kaip minima istoriniuose šaltiniuose, broliai vienuoliai talkino parapinės bažnyčios dvasininkams, pamokslavo ir lenkiškai, ir lietuviškai. Prie vienuolyno veikė ir mokykla, kurioje buvo ugdoma apie pusšimtį skapiškėnų vaikų.

1819 m. buvo baigta vienuolyno mūrinė bažnyčia. Pavadinta garsaus domininkono šventojo Hiacinto (Jackaus) vardu. Šis šventasis pagarsėjo tuo, kad karų su kazokais metu per Dnepro ir Dnestro upes sėkmingai pernešė Švč. Mergelės Marijos skulptūrą. Šioje bažnyčioje iki šiol meldžiasi skapiškėnai ir minimas jos 200 m. jubiliejus.

Kitas labai ryškus brolių domininkonų paliktas pėdsakas šiame krašte – misijos. Pirmosios misijos Skapiškio krašto žmonėms buvo surengtos 1787 m. spalio 7-lapkričio 14 d. Į miestelį pamokslauti atvykusi misionierių grupė sutraukė minias žmonių. Misijoms atminti buvo pastatytas paminklas, iki šiol tebestovintis miestelio centre.

Antroji misija buvo skirta domininkonų ordino 700 m. jubiliejui ir surengta 1817 m. spalio 7-14 d. Ją sau ir parapijiečiams rengė jau vietos domininkonai. 1826 m. surengta trečioji misija, kurioje dalyvavo per 7 tūkst. tikinčiųjų. Kai pačioje parapijoje tuo metu buvo tik kiek daugiau nei 3 tūkst. žmonių. Vadinasi, garsas apie Skapiškio misijas išplito toli kitose parapijose, jos tapo traukos vieta, garsinusia šį kraštą toli už jo ribų.

Tačiau jau 1832-aisiais, po nepavykusio sukilimo caro valdžia ėmėsi represijų prieš Katalikų bažnyčią. Tų metų vasario mėn. caras Nikolajus I išleido įsaką, kuriuo uždaryti 196 vienuolynai, iš jų – 35 domininkonų. Tarp jų – ir Skapiškio vienuolynas. Uždarymo metu ten buvo 6 kunigai ir vienas brolis. Du kunigai iškeliavo į Raseinius, trys – į Palėvenį, vienas – į Šumską.

Turtinga vertybėmis

Daktarė Eglė Bagušinskaitė pristatė turtingą Skapiškio bažnyčios sakralinį paveldą. Ypač garsiuosius jo paveikslus. Tokia meno vertybių gausa nestebina: kuo garsesnė buvo bažnyčia, tuo daugiau meno šedevrų jai aukojo turtingi tikintieji. Du yra ypač vertingi ir unikalūs. Tai Švč. Mergelės Marijos Maloningosios ir Švč. Mergelės Marijos Snieginės paveikslai. Pirmasis iš jų – iki šiol saugomas Skapiškio bažnyčioje, garsėja stebuklais. Pirmasis tą liudijantis votas (tikinčiojo padėka, paprastai juvelyrinis sidabro ar aukso dirbinys) datuojamas 1801 m. ir sukurtas sostinės auksakalio. Ne mažiau nuostabus ir šv. Lauryno paveikslas, ir šv. Hiacinto (Jackaus). Taip pat labai gražus ir vertingas kryžius.

Deja, šie meno šedevrai traukia ne tik pamaldžius žmones. 1996 m. nuo bažnyčios fasado pavogtos šv. Petro ir Pauliaus skulptūros. Viena iš jų buvo rasta 1998 m., kai Vilniaus dailės muziejui savo kolekciją pirkti pasiūlė vienas privatus kolekcionierius. Skulptūra iškeliavo į Zarasų muziejų, ten menotyrininkai ją atpažino ir ji buvo sugrąžinta Skapiškio bažnyčiai.

Garsi savo dvasininkais

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, kito ir bažnytinis gyvenimas. Jis dar labiau suaktyvėjo po 1926 m., kai buvo įkurta Lietuvos bažnytinė provincija. Skapiškis iki tol priklausė Vilniaus, vėliau Žemaičių, o po 1926 m. – Panevėžio vyskupijai. Ir 1926 m. jis iš Obelių dekanato perėjo Kupiškio dekanato žinion. Kaip sakė pranešimą skaičiusi dr. A. Vasiliauskienė, ši parapija buvo pirmoji darbo vieta ne vienam garsiam dvasininkui. 1919 m. mirė 22 m. Skapiškyje kunigavęs Mykolas Daleckis ir atvyko kunigauti Mykolas Prijalgauskas. Bažnyčia jo dėka tapo miestelio ne tik kultūrinio, bet ir visuomeninio gyvenimo centru. Jo rūpesčiu buvo ne tik remontuojama bažnyčia, bet ir įkurtos ugniagesių, šaulių kuopos. Veiklusis kunigas tapo daugelio visuomeninių organizacijų krikštatėviu. Buvo įkurtos Vandos Silvestravičiūtės tautinių juostų dirbtuvės. Viešnagės Skapiškyje paskatino parašyti kūrinį „Užkeiktas Skapiškio varpas“. Vyko aktyvus parapijos gyvenimas, čia lankėsi įvairių ordinų vienuoliai. Veikė devynios liaudies mokyklos. Buvo organizuojama labdara, globojami vieniši senoliai, dvasios ligomis sirgę žmonės.

Šio krašto aktyvią religinę veiklą liudijo ir pašaukimų gausa: Skapiškis didžiuojasi ne vienu kraštiečiu, pasirinkusiu kunigo kelią.

Ukrainistikos centras

Kamajų, Salų ir Duokiškio klebono Andriaus Šukio pranešimas buvo skirtas šiandieninio Skapiškio unikalumui – ukrainistikos muziejaus vertei. Pirmiausia, tai vienas iš keturių svarbiausių šalies ukrainistikos centrų. Kuris gerai žinomas visiems, besidomintiems šios srities istorija ir dabartimi. Kuris tampa solidžių renginių, visuomenei liudijančių tiek Lietuvos didžiosios kunigaikštystės turtingą kultūrinį, religinį, politinį paveldą, jo įtaką ukrainiečių, kaip tautos ir valstybės formavimuisi, tiek šiandienines dviejų tautų bendrystės gijas.

Ir neliksma dabartis

Kalbėdamas apie šiandienines Skapiškio parapijos perspektyvas klebonas Albertas Kasperavičius iš karto įspėjo, kad pranešimas nepritaikytas jautriems žmonėms. Iš tiesų pranešimas buvo jautrus. Ir aktualus.Mat šiandieninė Skapiškio situacija – labai ryškus kontrastas su turtinga ir turininga jo praeitimi. Kodėl? Dr. A. Vasiliauskienės surinkta statistika byloja: 1860 m. Skapiškio parapijoje buvo 4104, 1874 m. – 5021, 1904 m. – 6853, 1906 m. – 7853, 1921 m. – 6400 tikinčiųjų. O dabar kiek? Kaip sakė kun. A. Kasperavičius, suskaičiuoti tikinčiuosius ganėtinai problematiška. 2017 m. dvasininkas aplankė 781-ą parapijietį. Palyginus su Skapiškio seniūnijos turimais duomenimis, krikštytų asmenų parapijoje galėtų būti maždaug 900. „Kokie virsmai per šimtą metų“, – sakė dvasininkas.

Praktiškai religiniame gyvenime reguliariai dalyvauja 30-50 tikinčiųjų, taigi, praktikuojantys katalikai sudarytų 3-5 proc. Būtent jie ir yra realus parapijos ramstis. Gyvojo Rožinio draugijos sąrašuose – 60 Skapiškio parapijos žmonių. Kaip Feniksas iš pelenų pakilo parapijos choras, kuriame yra apie 10 nuolatinių choristų. Naiviuose veikia Motinų maldoje grupė, čia rengtose gegužinėse pamaldose dalyvaudavo apie 20 tikinčiųjų.

Kaip diena nuo nakties skiriasi ir parapijos ekonominis gyvenimas. Jei dar tarpukariu parapija išgalėjo statyti senelių prieglaudas, tai dabar ir kunigą išlaikyti ji jau nepajėgi. Mat pagrindinė kunigo duona yra parapijiečių aukos už šv. Mišias. Tarkime, jei kunigas laiko parapijiečių intencijomis tą pačią dieną šv. Mišias trijose parapijose, tai savo išlaikymui tegali pasiimti auką už vienerias. Taigi, 2018 m. Skapiškio parapijos tikintieji prašė kunigą paaukoti 77 šv. Mišias. Jei auka už jas – kunigo dienos pajamos, tai iš skapiškėnų aukų kunigas galėjo prasimaitinti tik du su puse mėnesio. Kalendos metu aplankyti 345 kiemai.

Religinių patarnavimų skaičius taip pat katastrofiškai nukritęs. Palyginti – 1997 m. buvo 41 krikštas, 11 santuokų ir 33 laidotuvių, 2001 m. pasiektas krikštų rekordas – 49, tai jau nuo 2004 m. parapijoje galima braukti juodą brūkšnį. 2004 krikštų tebuvo 22, 2005 m. –21, o po to tik 2011 m. perkopė 10 ribą. Antai 2014 m. buvo krikštyti 4 vaikai, ir tik vienas jų – skapiškėnas, 2015 – 3 krikštai, 2016 m. – taip pat 3, 2017 m. – 1, 2018 m. – 7 (iš jų 2 skapiškėnų). O 2019 m. dėl krikšto Skapiškio parapijoje dar niekas nesikreipė. 2012 m. Skapiškio bažnyčioje sutuokta paskutinė pora. Bent viena gera tendencija – mažėja ir laidotuvių skaičius: 2017 m. jų buvo 33, 2018 – 15, 2019 m. – 19.

Dvasininkas teigė, kad parapijos perspektyvos – nedėkinga tema. Mat drastiško mažėjimo priežastys yra ir sudėtinga demografinė situacija, ir žmonių sielose įsišaknijęs sovietmečio paveldas. „Sovietmetis sunaikino šeimą, kaip visuomenės ląstelę. Žmonės nebemato reikalo kurti šeimas, auginti vaikus“, – sakė dvasininkas. Ir perspektyva, anot klebono yra džiaugtis tuo mažu, ką turime, tikintis, kad ateityje bus geresni laikai. „Praktika ir istorija rodo, kad parapijos gyvenimas vyksta bangomis. Taigi lieka tikėtis, kad po nuosmūkio galbūt ateis ir pakilimas“, – reziumavo klebonas A. Kasperavičius.

Konferencijos pabaigoje buvo pristatyta „Versmės“ leidyklos monografija „Skapiškis“. Šiame 1088 psl. veikale yra gausybė Skapiškio istorijos, iškilių žmonių, įdomių vietų, paminklų aprašymų.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą