Riterių turnyras „Roko kalavijas“: kodėl vaizdingas renginys nukištas į penktadienį, kai šeštadienį kone visą dieną šventėje niekas nevyko? (foto +video) (13)

Publikuota: 2020-09-20 Kategorija: Renginiai
Riterių turnyras „Roko kalavijas“: kodėl vaizdingas renginys nukištas į penktadienį, kai šeštadienį kone visą dieną šventėje niekas nevyko? (foto +video)
Lina Dūdaitė-Kralikienė / Roko kalaviją nugalėtojui – riteriui Ignui – įteikė Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506 pėstininkų kuopos vadas kapitonas Sergejus Afanasjevas.

Riterių turnyras „Roko kalavijas“ – be abejo, kol kas įspūdingiausias Rokiškio 521-ojo gimtiadienio renginys. Išskirtinis, bent jau aplinkinių miestų ir miestelių šventėse nerengiamas. Akcentuojantis tą daugiau nei pusės tūkstančio metų istoriją. Tai vienas svarbiausių šventės akcentų, suteikiantis jai ne tik išskirtinumo, bet ir svorio, solidumo. Ir, šiemet kažkodėl nukištas į penktadienį, neva dėl renginių gausos šeštadienį, o tuo tarpu šeštadienį nuo 15 iki 18 val. Rokiškio krašto muziejaus aikštėje be mugės faktiškai nieko ir nevyko...

Svarus turnyras su rimtais svečiais

Anksčiau „Roko kalavijas“ buvo rengiamas liepos 6-ąją, Valstybės dienos proga. Jau vien tas renginys tapdavo ištisu reiškiniu. Kovos trukdavo visą dieną. Veikdavo ir senovinių, ir šiuolaikinių ginklų parodos, muziejaus edukacijos. Skoningose, viduramžius primenančiose šėtrose vykdavo kitas nuo turnyro neatsiejamas renginys  – pirklių mugė. Prekiauti būdavo priimami tik išskirtiniais, lietuviškais tradiciniais ar rankų darbo gaminiais prekiaujantys asmenys. Viduramžiško stiliaus turgelyje puikiai pritiko ir pyragai su mėsos gaminiais, ir rankomis tapyti puodeliai, pintinės, odos dirbiniai, megztos skaros, siuvinėti drabužiai, juvelyrika. Žodžiu, buvo stengiamasi šiuolaikinėmis priemonėmis perteikti tuometinę riterių turnyro atmosferą. Kuri buvo didžiulė šventė bet kokiam viduramžiškam miestui. Miestiečiams tai būdavo proga pažiūrėti kone vieninteles tuomet sporto varžybas, o riteriams – ne tik drąsiai kautis ir šauniai puotauti, bet ir proga nusižiūrėti puikiąją damą ir netgi susikauti dėl jos rankos ir širdies.

Turnyrai buvo ir tebėra vertinami pagal garsą. Kuo garsesnis turnyras, tuo daugiau riterių renkasi. Panašu, kad „Roko kalavijas“ įgijo gerą vardą: varžytis dėl pagrindinio prizo – Roko kalavijo – atvyko net dešimt riterių, tarp jų ir svečiai iš Latvijos – Rygos komtūrijos atstovai. Taigi, jau galima kalbėti apie tai, kad turnyras auga, jis turi (ar bent iki šiol turėjo) potencialą.

Kovos be žiūrovų

Šventė suorganizuota puiki. Kautis atvyko net dešimt riterių. Tarp jų Lietuvos kariuomenės Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos kariai, kuriuos buvo galima pažinti iš Gediminaičių stulpais papuoštų tunikų. Buvo trys svečiai latviai iš Rygos komtūrijos, keli iš ankstesnių turnyrų rokiškėnams puikiai pažįstami riteriai. Kaip ir dera riteriams, kovose jie vadinami vardais. Taigi, dėl Roko kalavijo susikovė: Darius, Karolis, Artūras, Mikas, Hartman, Andžej, Manu, Vasilij, Ignas, Armindas. Riteriai kovėsi ilgaisiais kalavijais pagal tarptautinės senovinių kovų federacijos taisykles. Raundai truko po minutę. Heroldui Domui paskelbus taisykles, netrukus jie stojo į kovas.

Nors oras, iš pažiūros, ir nekarštas, tačiau minutė intensyvių veiksmų, vilkint sunkią šarvuotę, sekino riterių jėgas. Viduramžiais buvo sakoma, kad jei turnyras apsiėjo su kokiais dviem-trim žuvusiais, tai anoks čia ir turnyras: nei žmogui papasakot, nei į metraštį užrašyt. Dabar gi kaunamasi negaląstais kalavijais, taigi mirtinos traumos, nors kai kurie riteriai sugebėjo praleisti smūgius, pavyzdžiui, tik į minkšto pošalmio dengiamą kaklą, negrėsė. Tačiau be kraujo neapsieita: ne vienam buvo prakirstas antakis, smarkiau užgautos rankos. Nors kojų smūgiai turnyre nedraudžiami, taškų už juos teisėjai neduoda. Tačiau artimoje dvikovoje ne vienas gavo stiprų varžovo spyrį šarvuota koja: tai kovos taktikos dalis.

Apie tai, ką reikia patirti riteriui kovoje, liudijo detalės: užsikirtusios šarvinės pirštinės, trūkę šarvus laikantys odiniai raišteliai, po kovos nebeatsidarantys šalmų antveidžiai. Ir kai riteriai nusiimdavo šarvines pirštines, buvo matyti pleistru užlipinti, sutvarstyti pirštai.

Patys meistriškiausi, ištvermingiausi šiose kovose buvo svečias iš Latvijos Harman ir Lietuvos atstovas Ignas, po įtemptų ir sekinančių pusfinalio kovų susikovę labai gražiame įtemptame finale. Po kelių pratęsimų turnyrą laimėjo Ignas, kuriam ir teko pagrindinis prizas – Roko kalavijas. Kova dėl trečiosios vietos taip pat buvo labai graži. Joje nugalėtoju tapo lietuvis riteris Artūras. Apdovanojimus prizininkams – specialius Lietuvos kariuomenės prizus bei Dapkų ūkio įsteigtą Roko kalaviją įteikė Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios pėstininkų kuopos vadas kapitonas Sergejus Afanasjevas.

Petraukose tarp kovų žiūrovai buvo kviečiami užsukti prie senovinių ir šiuolaikinių riterių palapinių. Prie senovinės palapinės buvo kalavijų, šalmų, skydų ir kitų viduramžių ginklų paroda. Kiekvienas norintysis galėjo pasimatuoti šalmą, pakilnoti dvirankį kalaviją, skydą, mažąjį skydelį baklerį. Daugiausia juoko žiūrovams kėlė šalmas, kurio antvedis priminė smailų pelės snukelį. Tokius dažnai rodo filmuose apie viduramžius. Ginklanešys paaiškino, kad tokią šalmo formą lėmė ne puikus nežinomo šarvų meistro humoro jausmas. Tai labai praktiškas, Vokietijoje išrastas vadinamasis šuns snukio šalmas: smūgiai nuo smailaus antveidžio tiesog nuslysta, taip saugodami šito juokingai atrodančio, bet iš tiesų labai gerai sukonstruoto šalmo nešiotoją.

Pažiūrėję senovinių ginklų, žiūrovai buvo kviečiami užsukti ir į šiandieninių Lietuvos gynėjų – Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios pėstininkų kuopos palapinę. Čia rokiškėnai galėjo susipažinti su šiuolaikiniais karių ginklais. Tuo, kuo šiandien ginkluoti Rokiškio krašto vyrai, jūsų šeimų nariai, draugai, kaimynai. Paroda taip pat sulaukė nemenko negausių žiūrovų dėmesio. Juolab, kad ir šiuos ginklus buvo galima pakilnoti, pažiūrėti pro taikiklį, o rokiškėnai kariai savanoriai detaliai pasakojo apie kiekvieno iš rodomų ginklų savybes.

Kas gali pažiūrėt?

Gražus turnyras turėjo didelę bėdą – žiūrovų stoką. Daugiausia diskusijų kelia paties turnyro laikas – penktadienis, nuo 16 iki maždaug 19.30 val. Šis laikas – prakeiksmas bet kokiai šventei. Juk mūsų miestas ir rajonas tolydžio mažėja. Miesto šventės dalyvių nemažą skaičių sudaro iš didmiesčių grįžtantys ten dirbantys kraštiečiai su šeimomis. Ar šventės rengėjai nepaskaičiavo, kad jie tiesiog nesuspės atvažiuoti?  

Dėl labai trumpo laiko, vos dviejų su puse valandos, riterių turnyrą taip pat teko kupiūruoti. Žiūrovai išvydo vieną vienintelę rungtį: kovas dvirankiais kalavijais. O kur kovos su kalaviju ir skydu, su mažu skydeliu – bakleriu? Pasak renginio kuratoriaus istoriko Giedriaus Kujelio, toks šiemetinio turnyro formatas pasirinktas, paprasčiausiai dėl laiko stokos. Gausus būrys riterių ir labai trumpas laikas: vos trys geros valandos.

O kodėl kažkam prireikė organizuoti turnyrą penktadienį? „Mums buvo pasakyta, kad šeštadienio renginiuose mūsų turnyrui nebus vietos“, – tiesiai šviesiai pasakė G. Kujelis. Matyt omenyje turėta šeštadienį vidurdienį vykusius „Sporto pusryčius“, nes po to iki 17 val. numatytos vaikų pievelės realiai nevyko jokie renginiai. Kaip galėjo turnyrui „nebūti vietos“, jei šio straipsnio autorė šeštadienį nuo 15 val. iki 18 val. buvo Krašto muziejaus aikštėje, kurioje be mugės nieko iš esmės ir nevyko... „Rokiškio Sirenos“ kalbinti mugės prekiautojai: pyragų kepėjai, rūkytų mėsos gaminių pardavėjai, kurie aikštėje prekiavo abi dienas, tiesiai šviesiai klausė: kodėl gražus renginys, kurį tikrai verta buvo pažiūrėt, vyko penktadienį, o šeštadienį muziejaus aikštė iki pat vakaro buvo visiškai tuščia. „Žmonės ateina, apsuka ratą ir išeina. Jie neturi jokio noro užsibūti: juk čia niekas nevyksta. O vakar buvo gražus turnyras. Galėjo šiandien padaryt, tai nors žmonės būtų pamatę“, – sakė pyragais prekiaujantis vyras.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video