Rajono ūkininkų patriarcho jubiliejuje – ne tik apie linksmybes, bet ir apie skaudžią istoriją (4)

Publikuota: 2019-09-02 Kategorija: Renginiai
Rajono ūkininkų patriarcho jubiliejuje – ne tik apie linksmybes, bet ir apie skaudžią istoriją
L. Dūdaitė-Kralikienė / Vytautą Šliką 90-ojo gimtadienio proga sveikino Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.

Vytautas Šlikas gerai pažįstamas rajono žmonėms. Vieniems kaip kažkada vieno stipriausių kolūkių pirmininkas. Kitiems – kaip mokytojas, rajono kultūros vedlys. Tretiems – kaip rajono ūkininkų sąjungos ilgametis vadovas, vienas pirmųjų rajono politikų. „Rokiškio Sirenos“ skaitytojams jis pažįstamas kaip įdomių pamąstymų ir įžvalgų autorius. Nestokojantis ir aštrios akies, ir aštraus žodžio. Ir humoro jausmo. Tarp linksmybių ir darbo brėžiantis griežtą eiliškumo ribą – „pirma blynai, paskui šokiai“. Ir klausydamas savo mėgstamiausią dainą – „Lietuva brangi“ – akies kamputyje tramdydamas ašarą.

Apie bičiulystės dvasią

Vytautas Šlikas savo 90-metį šventė rugpjūčio 28-ąją. Rugpjūčio 29-ąją jis sukvietė į Rokiškio krašto muziejų svečius kartu pasidžiaugti ilgais pažinties ir draugystės dešimtmečiais. Ne vienas vėlyvas muziejaus lankytojas nustebo jo kieme išvydęs automobilius mėlynais švyturėliais. Rajono ūkininkų ir politikos patriarcho su 90-uoju gimtadieniu pasveikinti atvyko Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Kuris atvirai jubiliatą vadina bičiuliu. Kurio pakviestas kitados vyko į Rokiškį jauniesiems ūkininkams rodyti obelaičių skiepijimo pagrindų.

Bičiuliu V. Šliką vadina ir gausus būrys buvusių kolegų – rajono kolūkio pirmininkų. Kurių daugeliui jis buvo pavyzdys ir mokytojas. Apie kurie jie ir dabar prisimena ir pagyrimus, ir patarimus, ir kandžius žodžius. Gimtadienio proga Vytautas Vilys pacitavo keletą V. Šliko pokštų, kaip antai: kai vienas kolūkio pirmininkas atvyko pasipuošęs naujais kailiniais, jubiliatas pasakė: „nuo vieno avino nuvilko, kitam užvilko“.

Jubiliejaus šventėje gausu ir rajono ūkininkų, su kuriais V. Šlikas žengė į laisvąją žemės ūkio rinką Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Šalia jų tie, kurie išaugo iš jo globotų jaunųjų ūkininkų būrelių. Kuriuos šiuo metu turi tik du Lietuvos rajonai...

Ir apie skaudžią realybę

V. Šliko gimtadienis, jei galima taip sakyti, buvo ne apie jį, o aplink jį. Apie linksmas ir skaudžias patirtas istorijas, apie žmones, sutiktus tame ilgame gyvenimo kelyje. Tai žmogaus istorija, iliustruojanti skaudžią valstybės ir tautos istoriją. Todėl ir skambant pačiai brangiausiai dainai – „Lietuva brangi“ – V. Šlikas vos tramdė akies kamputyje besikaupiančią išdavikę ašarą.

Brangi ta žemė. Nes „tiek vargo, kančių patyrė“. Kaip ir V. Šlikas. Kurio gimtadieniui skirtas Dariaus Baltakio filmas prasidėjo visiškai nešventiškai.  Jubiliatas pasakojo ne apie savo darbus, planus, tikslus ir siekius. O apie dieną, pakeitusią jo gyvenimą. Skaudžią pokario realybę. Kai tėvas, pasiturintis ūkininkas, atsidūrė Šiaulių kalėjime. O jubiliatas, tada dar paauglys, nuvežė į kalėjimą tėvui duonos kepalą ir bryzą lašinių. Ir paprašytas padėti, kaimynas stribas vaikui atsuko nugarą...

O namuose ašaros: išvedami trys arkliai, septynios karvės, šluojami „tautos priešo“ grūdų aruodai. Suklupusi motina, raudanti, kad septynių vaikų šeimynai belieka mirti iš bado... Ir vos sovietiniams stribams iš namų išgrobus visą turtą, atvažiavo kaimynai. Kas į vežimą avį įvertęs, kas maišą grūdų...

Buožės vaiko „titulas“ V. Šliką persekiojo visur. Mokytojų kursuose. Kai valdžia jį liepė išprašyti iš paskutiniojo, matematikos, egzamino. Ir kursų vadovai, kurie rizikuodami „pervedė“ V. Šliką egzaminų laikyti pabaigti į kitą aukštąją mokyklą. Kai beieškančiam darbo užsiverdavo mokyklų durys. Kai po ketverių vadovavimo Rokiškio kultūros namams bei kultūros skyriui metų, paaiškėjo, kad „liaudies priešo“ vaikas tokiam darbui lyg ir netinkamas...

O ką reiškė tas buožiškumas? V. Šlikas neslepia: jau vaikystėje pažino darbo skonį, nes gausioje šeimoje nebuvo pertekliaus. Prieš eidamas į mokyklą, jis keldavosi anksti, kad mamai paruoštų kūlelį žabų, ši užkurtų krosnį ir iškeptų ar išvirtų kažką į lauknešėlį pietums. Ir mokslo iš gausios šeimos siekė tik jis vienas – kitiems nebuvo galimybių... Buvo ir džiugių dalykų: tarpukario prezidento Antano Smetonos tvirtas rankos paspaudimas, Kaune  jaunųjų ūkininkų parodoje išvydus V. Šliko užaugintą runkelį.

Apie žmones

Ir filme, ir jubiliejaus šventėje V. Šlikas kalbėjo ne apie savo nuopelnus, o apie supusius žmones. Apie tai, kaip bevažiuodamas motociklu išvydo moteriškę, bevagiančią būsimos kolūkio daržinės statybai skirtą lentą: sustojo, klausia, kam tu tą lentą, Varnien, tempi? Ogi gardui tverti, kad paršiukai neišsilakstytų. „Sakau, nešk tą lentą ir sėsk ant motociklo. Nuvažiuojam, o gryčioj – asla. Du maži vaikai“. Sprendimas paprastas: pasiuntė kolūkio vyrus užtverti paršeliams gardų, o kolūkio lentpjūvei įsakymas lentas grindims išpjauti ir sudėti. Kad nebereiktų po aslą vaikščioti.

Pašnekovas neslepia: skyrė laiko ir keliams, ir namams, ir profilaktoriumo su baseinu statybai. Todėl ir Liudo Giros kolūkis buvo vienas iš tų retų, kurie išsilaikė patys, be finansinės paramos. Kur šiltnamiuose ir laukuose augo daržovės, laukuose buvo gausu javų, gyvulių, paukščių. Gal todėl ir prašymus priimti į kolūkį jis skaičiavo šimtais...

Todėl pašnekovui ir dabar nesuprantama, kaip kaime galima gyventi be žemės, gyvulio, darbo, gamybos... „Visada sakiau ir sakysiu: pirma blynai, paskui šokiai“, – tvirtai rėžė jis.

Kvailystėmis neužsiėmė

Skaudi gyvenimo patirtis užgrūdino, padarė nepakančiu kvailystėms. Kai partorgė liepė važiuoti į Obelius ir užrašyti kunigo pamokslą, jai V. Šlikas atkirto: „pati ir važiuok!“.

Kai priešgaisrinės saugos patikrai per patį darbymetį tikrintojas pareikalavo kieman suvaryti visus 25 kombainus, buvo už pakarpos nuleistas nuo kontoros laiptų.

Toks V. Šlikas ir dabar – kandus, tiesmukas, atviras. Nebijantis pasakyti aštresnį žodį ir ekonomikos, ir politikos, ir socialinio gyvenimo klausimais.

Jis, kaip sakė Seimo pirmininkas V. Pranckietis, yra tiltas tarp tarpukario ir dabartinės Lietuvos. Savo pavyzdžiu liudijantis, kad tik darbas ir mokslas gali padėti žmogui siekti savųjų tikslų, rasti vietą savo gyvenime...

„Kai tarpukariu žmogus ardavo dirvą, jis, įkinkęs kumelę, šalia paleisdavo ir kumeliuką. Kad gyvulėlis nuo mažens mokytųsi, kad jo laukia darbas. O mes ką padarėme...“, – ne kartą šį pavyzdį kartojo V. Šlikas.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą