Kovo 11-ąją vėliavų jūrą išsklaidė lietus, Mokytojai Vandai Vasiliauskienei pilna salė plojo stovėdama, o tranki „Priesaika“ mokė istorijos ir laisvės (foto +video) (5)

Publikuota: 2020-03-12 Kategorija: Renginiai
Kovo 11-ąją vėliavų jūrą išsklaidė lietus, Mokytojai Vandai Vasiliauskienei pilna salė plojo stovėdama, o tranki „Priesaika“ mokė istorijos ir laisvės (foto +video)
L. Dūdaitės-Kralikienės nuotr. / Rokiškėnai rinkosi aikštėje, kuriai suteiktas Sąjūdžio vardas

Kovo 11-ąją šventėme atkurtos valstybės 30-metį: 1990 m. kovo 11 d. 22:44 min. Aukščiausioji taryba priėmė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą. Laisvoje Lietuvoje per 30 metų užaugo ištisa karta, kuriai sovietinė okupacija yra tik tėvų pasakojimuose ir istorijos vadovėliuose. Rokiškėnams Kovo 11-osios 30-mečio šventės įspūdingiausia akimirka turėjo tapti vėliavų žygis nuo Nepriklausomybės aikštės iki rajono savivaldybės, kurios aikštei iškilmingai suteiktas Sąjūdžio vardas. Deja, švęsti laisvės vėl atėjo tik būrelis savų – nuolatinių renginių lankytojų.

Ten, kur kitados
būriavosi minios


Trečiadienio rytas Rokiškyje aušo lietingas ir vėjuotas. Gatvėse – jokio šventinio šurmulio. Nepriklausomybės aikštėje – salelė žmonių. Vieni su didelėmis trispalvėmis, kiti – mažomis vėliavėlėmis. Nepaisydami nemalonaus lietaus, aikštėje siautė vaikai: vieni su trispalvėmis vėliavėlėmis, kiti – trijų spalvų balionėliais, vėjo malūnėliais. Čia pat tiesiamos trys didelės vėliavos. Šventės organizatorius kariai savanoriai įspėjo, kad trispalvių juostų nešėjams reiktų truputį pasitraukti: bus šaunama salvė. Artėjant vienuoliktai valandai, iš bažnyčios pasirodė tikintieji, kurie kasmet meldė laisvės, gerovės ir ramybės savajai šaliai. Gūdžiais okupacijos dešimtmečiais Lietuvos katalikų bažnyčia buvo vienintelė institucija, kuri sovietinei valdžiai priešinosi nuo pirmosios iki paskutiniosios okupacijos minutės.
Visgi susirinkusiųjų  buvo reta. Vos saujelė, palyginti su tomis lemtingomis 1990-ųjų dienomis... Lygiai vienuoliktą suskambėjo bažnyčios varpas. „Sulaukėme laisvės dienų. Jau trisdešimt Laisvės pavasarių Lietuvoje!“ – šventinį renginį pradėjo Arvydas Bagdonas. Buvo prisiminta,  kad prieš trisdešimt metų pirmieji trispalvę Rokiškyje iškėlė politiniai kaliniai ir tremtiniai Elena Vanagienė ir Juozas Barisa. Jis ir Kovo 11-ąją skambant „Gastautos“ ir visų susirinkusiųjų giedamam himnui, kėlė trispalvę. O štai E. Vanagienė 30-ojo atkurtos Lietuvos valstybės jubiliejaus nesulaukė. Jai pagerbti, pakelti trispalvės buvo pakviesta anūkė Urtė Radulytė.
Šventės vėliavos kėlimo ceremoniją vanikavo Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios pėstininkų kuopos karių atliekamos salvės už Lietuvos žmogų, už Lietuvos laisvę, už Lietuvą.
Meras Ramūnas Godeliauskas linkėjo kurti darnią, vieningą, inovatyvią, gražią Lietuvą. Kalbėję Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio aktyvistai prisiminė kelią, kurį rajono žmonės ėjo į laisvę: pirmąsias kuopeles, jų žmones, pirmuosius didžiuosius mitingus, pirmuosius tikrus rinkimus 1990 m. vasarį, nekantrias Kovo 11-osios vakaro minutes, belaukiant lemtingos žinios iš sostinės apie atkuriamą Lietuvos valstybę. Skambėjo rokiškėnus būrusių, telkusių Sąjūdžio žmonių, nesulaukusių šios šventės, vardai ir pavardės. Jų atminimas pagerbtas tylos minute.
O žmonės minioje tyliai dalinosi savo istorijomis – kur jie buvo tą lemtingąją dieną. Devyniasdešimt dviejų metų močiutė Janytė, besigrožėdama renginiu, sunkiai tramdė jaudulį. Ji atvirai prisipažino, kad okupacijų metais tikėta Laisve, jos laukta. Tik nesitikėta sulaukti. „O Kovo 11-ąją po šitos džiaugsmingos žinios nemiegojau visą naktį!“ – sakė ji.
Po skambių palinkėjimų Lietuvai, laisvei, Rokiškiui – metas žygiuoti į eiseną Respublikos gatve. Ją vesti pasiruošęs Panevėžio rajono pučiamųjų orkestras bei šokėjos. Pirmąją vėliavą nešė Laura Jankauskienė – ji skaičiuoja savo gimtadienį kartu su atkurtosios Lietuvos gimtadieniu. Ir štai vėliavų jūros eisena pajudėjo gatve. Praeiviai mojavo žygiuojantiesiems. O aikštėje jau laukė Rokiškio darželių „Pumpurėlis“, „Nykštukas“, Senamiesčio ir Juozo Tūbelio progimnazijų vaikai, Juodupės ir Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijų gimnazistai. Jų pagaminti vėjo malūnėliai tapo ženklu 30. Malūnėliai pasirinkti neatsitiktinai: pirmaisiais atkurtosios Nepriklausomybės metais simbolizavo Laisvės vėją.

Kitados netilpo aikštėje
Ši aikštė ypatinga kiekvienam vyresniam rokiškėnui. Čia 1988 m. rugsėjo 9-ąją Rokiškyje Sąjūdis ir pertvarka, vedanti į laisvę tapo nebe saujelės aktyvistų, o gausybės Rokiškio rajono žmonių valia. Panemunėlietė poetė Danutė Mažeikienė prisiminė, kaip ji organizavo autobusus norintiesiems vykti į mitingą. Ir kiek tų norinčiųjų buvo. Visa erdvė nuo Rokiškio Kultūros centro iki pašto buvo sausakimša žmonėmis, o kiek jų dar netilpo.
Todėl ir švenčiant atkurtos Lietuvos valstybės 30-metį rajono taryba nusprendė šią aikštę pavadinti Sąjūdžio aikšte. Apie pirmąjį rokiškėnų mitingą ant jos sienos primins ženklas.  Jį atidengti pakviesti Sąjūdžio pirmeivis Pavlius Gaigalas ir L. Jankauskienė.
P. Gaigalas priminė, kad tądien ateita ne taip lengvai, kaip šiandien. Tąsyk žmonių rankose taip pat buvo trispalvės, bet dar buvo nedrąsu ištarti „Lietuva, būk laisva!“, dar nedrįsta giedoti „Tautiškos giesmės“. Iškilmingai atidengta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio ženklu papuošta atminimo lenta. Dekanas juokavo, kad jam šiemet tik tris žodžius įdėjo į lūpas: „Mūsų vienybė susitelkime!“ ir kvietė melstis už žmones, kurie buvo šioje aikštėje, kurioje mokė, ir už tuos, kurie dar čia bus. Jis kvietė dėkoti Dievui, mokytojams tėvams, žmonėms, žodžiu ir pavyzdžiu, mokiusius tiesos, laisvės, pasiaukojimo. Dekanas Eimantas Novikas kalbėjo apie svarbą įamžinti Tiesą.

Salė Mokytojai
Vandai Vasiliauskienei
kelis kartus plojo stovėdama


„Žmogus, kuris atidavė savo jėgas, savo idėjas, atidavė savo dalį širdies, kad būtume tokie, kokie esame šiandien. Kad mūsų tauta būtų laisva ir stipri“, – taip Rokiškio krašto garbės pilietės vardo suteikimo Vandai Vasiliauskienei ceremoniją pradėjo rajono mero patarėja Justina Daščioraitė.
„Kiekvienas turim pareigą, aš savo pareigą vykdžiau. Prasidėjo Sąjūdis. Tada atsirakino lūpos, galėjau kalbėti ne tarp eilučių mokiniams, galėjau kalbėti atvirai“, – vaizdo siužete kalbėjo Mokytoja. Siužete – daugelypė ir daugiaplanė jos veikla. Nuo to, kad ji, kaip „nepatikima ir idėjiškai nebrandi“, nepatogi sovietinei santvarkai mokytoja, savo auklėtinams buvo tarsi antroji mama. Tik pabrėžė, kad Tėvynės meilė, didžiosios žmogaus vertybės ugdomos pirmiausia šeimoje. Ji mokė, auklėjo, patarė, gydė negailestingos santvarkos sužalotų šeimų skaudulius, savo pamokose Ezopo kalba, tarp eilučių visada kalbėjo apie Laisvės ilgesį, skiepijo jos viltį. Pirmajame Sąjūdžio mitinge Rokiškyje ji buvo viena iš drąsiųjų, išdrįsusių kalbėti apie tai, kas daugelį dešimtmečių skaudėjo ir buvo nutylėta.
Atgavus Nepriklausomybę, mažytė trapi mokytoja kartojo knygnešių istoriją, tik dabar jau priešinga kryptimi: iš Didžiosios Lietuvos į Mažąją nešdama lietuviškas knygas, kalbą ir kultūrą lietuvių šeimoms. Už tai ne kartą jai grąsinta, ne kartą bandyta prigąsdinti. Bet, kol leido jėgos, savųjų tautiečių neapleido.
Po jaudinančios akimirkos, kai buvo įteiktos Rokiškio krašto garbės pilietės regalijos, Mokytoja savo tyliu pavyzdžiu davė didžiulę vertybių pamoką. Mažytė, trapi močiutė tvirtu balsu scenoje ir šventinę akimirką nepabijojo atvirai kalbėti tiesą. Be mandagybių, užuolankų, Ezopo kalbos. Talpi buvo ta neilga kalba. Joje – tikroji Mokytojos esybė. Ji džiaugėsi, kad kalbant apie ją nemeluojama. „Mano gyvenimo kelyje niekada nebuvau vieniša. Mane visur lydėjo žmonės, kurie mane suprato, ir, svarbiausia, neapleido manęs mano gyvenimo kelionėje nei darbuose“, – sakė ji. Rokiškio krašto garbės pilietė už palaikymą pirmiausia dėkojo savajai šeimai: sūnui, anūkams. Taip pat ir bendradarbiams. „Tai dabar galvoju, kas aš esu? Esu tik tas mažas sraigtelis, kuris sukasi tarp visų mane apsupusių žmonių. Tai kodėl man ta didžioji garbė? Gal aš imu tą karūną, gal tikrai nusiimu ir jiems visiems išdalinu. Nes tai jų nuopelnas, jų vargas, o mano tas darbelis yra sraigtelis. Bet šiandien ne aš čia dėmesio centre. Šiandien Kovo 11-oji“, – pabrėžė Mokytoja.
Jos tylios kalbos kiekvieną žodį gaudė pilnutėlė salė. Kalba buvo neilga, bet talpi. Ir apie skaudžias istorijos pamokas: apie Mindaugo Lietuvos drąsą, galią ir didybę. Ir menkų kunigaikštukų niekšišką klastą. Ji dabartinį Seimą lygino su tais sritiniais kunigaikštukais: kai vietoj bendros veiklos ir bendrų tikslų yra tik atskiros komisijos, komitetai. „Išrinkti Seimo nariai ateina, padeda ranką ant Lietuvos Respublikos Konstitucijos, jie perskaito tuos žodžius. Parodo, kad moka skaityti, bet ar jų mintyse išlieka?“ – klausė V. Vasiliauskienė. Ties šiuo retoriniu klausimu jos kalbą salė nutraukė audringais aplodismentais: daugiau nei 400 žmonių plojo stovėdami. V. Vasiliauskienės kalba dar ne kartą nuo patogių kėdžių kėlė klausytojus. Mokytoja tyliu, ramiu balsu, be patetikos kalbėjo apie pagarbą sau, apie kaltę ir atsakomybę. Apie tai, kaip Aušvice sukrėtė išvysti eksponatai: krosnis, kurioje deginti žmonių kūnai, žarsteklius, vežimėlius pelenams išgabenti, iš žmonių odos pagamintas moteriškas rankines.  Ir gido, vokiečio žodžius: „Man gėda prieš jus visus tai sakyti, bet tai yra tiesa“. „Palyginkime tą tiesą su Putino: kraujas nebuvo pralietas, tai ne kraujas, tai... vyšnių kisielius. Tokie kontrastai“, – sakė ji.
Mokytoja pasakojo ir apie bendrystę su kitataučiais žmonėmis, su ukrainiečiais, kurie telkėsi kartu su lietuviais statyti kultūros centrą. Ir ragino vienytis. Ji džiaugėsi, kad dabartinis jaunimas – moksleiviai, studentai yra patriotai. „Mano žilai galvai labai malonu, kad bus mus kuo pakeisti“, – sakė V. Vasiliauskienė.
Jos sveikinti į sceną lipo ir buvę mokiniai – „Vasiliauskienės viščiukai“,  ir bendradarbiai mokytojai, ir Gyvojo Rožinio draugijos atstovai, mat Mokytoja jau 16 metų šios draugijos narė, vadovauja 20 maldininkų būreliui. Ne vienas rokiškėnas naudojosi proga padėkoti Mokytojai. O dekanas Eimantas Novikas palaimino ją.

„Priesaika“ – tikra istorija
Apie Laisvės ilgesį kalbėjo ir roko opera „Priesaika“, kuri operos solistų Liudo Mikalausko, Egidijaus Bavikino, Sandros Lebrikaitės ir grupės „Thundertale“ balsais ir muzika pasakojo Laisvės kovų istoriją. Pagrindinis operos veikėjas – kunigas, kuris išėjo pas kenčiančius tautiečius ten, kur buvo reikalingiausias: būti jų palydovu sunkioje ir skaudžioje kovoje. „Mūsų bažnyčia – miško bažnyčia“. Būti kartu su jais ir vilčių, ir netekčių akivaizdoje. Patirti neviltį, kai, rodos, nusisuka net Dievas, kai žlunga tai, kas brangiausia.
Operoje jautriai pasakojamos tikros istorijos iš dvasininko Justino Lelešiaus-Grafo, poeto Jono Urbono-Lakštučio, gimnazisto Juozo Nausėdos, žuvusio vos 15 metų, ir kitų Laisvės kovotojų užrašų, užrašų, išsaugotų juodžiausiais okupacijos metais. Apie jų viltis, drąsą, tikėjimą. Operoje keliami amžinieji klausimai: kas yra tiesa, kas – išdavystė. Kalbama apie tai, kad buvo ir tų, kurie kaip poetas Lokšuva, Nepriklausomoje Lietuvoje kritikų aprietas, buvo dabar šlovinamas už tai, kad laižė okupantams padus. Kalbėta apie tai, kokia sunki atsakomybės našta slėgė kovotojų pečius už paliktų senų tėvų, šeimų likimą. Apie nežinią dėl kovos draugų, artimųjų likimus. Apie trapią gyvybės ir mirties ribą. Apie paprastus gyvenimo džiaugsmus, tokius kaip šviežios bandelės skonis. Apie tai, kad net juodžiausios nevilties, baisiausio pavojaus akimirkoje žmogaus širdyje atsiranda vietos meilei... Ir kaip negailestingai ji žudoma. Apie amžinus interneto komentatorių, „sofos riterių“ pasvarstymus apie okupacijos teikiamą apgaulingą ramybės, užtikrintumo, garantijų iliuziją.  Kai laisvė, dėl kurios kitados žmonės aukojo gyvenimus, tampa tik dar vienu istorijos puslapiu, nuobodžiu senelio prisiminimu. Ir reikia vėl naujos paskatos branginti tai, apie ką mirtono pavojaus akivaizdoje svajota, lieta kraujas...

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą