Kazliškio šilo takas – ir sveikuoliui, ir sportininkui, ir istorikui (video +foto) (3)

Publikuota: 2021-08-02 Kategorija: Renginiai
Kazliškio šilo takas – ir sveikuoliui, ir sportininkui, ir istorikui (video +foto)
Lina Dūdaitė-Kralikienė / Kazliškio šilo tako atidaryme – įspūdinga meilės, ugnies ir magijos pasaka.

Savaitgalį kazliškėnus ir kraštiečius džiugino „Kazlėkinė“. Šiemet jiems pasisekė – šventės, kaip anksčiau, neužtemdė ralio fiesta. Todėl kazliškėnai ir patys iki valiai galėjo pasimėgauti skoninga šventės programa, ir su svečiais savo pasiekimais pasidžiaugti. O jie įspūdingi. Kaip kitaip galima pavadinti iškilmingai atidarytą Kazliškio šilo taką.

Pagal kazliškėnus – ir takas

Kazliškio krašto žmonės išskirtiniai savo pomėgiais judėti, keliauti. Štai prieš gerus trejus metus jie mynė šimtą kilometrų Lietuvos šimtmečiui. Ir iki šiandien tų žygių patirties, įgūdžių nepamiršo, ir entuziazmo nepritrūko. Todėl ir takas jiems reikalingas. Ne tik su krepšiais bedygstančių kazlėkų ieškoti. O keliauti, pažinti ir kitiems parodyti turtingą savo krašto istoriją. Juk ne veltui kai kurie kazliškėnai į tako atidarymą atėjo nešini šiaurietiškomis lazdomis.

Kazliškio buvęs ir dabar seniūnę pavaduojantis Pandėlio seniūnas Algirdas Kulys kalbėjo, kad tokio tako tiesimo idėja sklandė dar prieš jam ateinant vadovauti seniūnijai. Tačiau idėja vis buvo atidedama į šalį. O štai dabartinė seniūnė Justina Kazanavičienė neslėpė: jau pernai su bendruomene sutarė imtis šio reikalingo uždavinio.

Tako ilgis, kaip sako kazliškėnai, yra maždaug trys kilometrai. Tačiau tie kilometrai labai talpūs. Ir gamtos grožiu, ir iššūkiais žygeiviams. Pagarba organizatoriams, pasistengusiems, kad take keliauti būtų įdomu ir tiems, kuriems nebaisūs statūs šlaitai ir pakriautės, ir tiems, kurie dėl amžiaus ar sveikatos jau nebebūtų pajėgūs aukštus kalnus įveikti ar upelio slėnin nusileisti.

Pagarba už dėmesį gamtai

Seniūnė kukliai teisinosi, kad takas nuvils tuos, kurie norėtų poilsiaviečių gausos, suoliukų ir įrangos prabangos. Takas prabangus kazliškėnų meile ir dėmesiu gamtai. Ji čia tikra: su per upę nuvirtusiais gluosniais, su vėjovartomis, susipynusiomis šakomis, su riešutų pilnais lazdynais, su keistais medžiais ir kelmais, kurių drevės primena pražiotus girinuko narsus. Tačiau argi kas be kazliškėnų pasakys, kiek darbo ir rūpesčio reikėjo sukurti šitą grožį? Be buldozerių ir traktorių rankomis į statų Veselavos piliakalnio šlaitą užtempti nuvirtusius medžius. Kad keliaujantieji nuo piliakalnio galėtų sutikti ar palydėti saulę, stebėti, kaip apačioje, neužstojama menkaverčių krūmynų, vandenis plukdo upė. Smalsuoliams palikta intrigos stačiuose miško kalvelių šlaituose įžvelgti I ir II pasaulinių karų apkasus. Surasti seno malūno griuvėsius, sutikti saulę Veselavos piliakalnyje, pasigrožėti senų sentikių kapinaičių ramybe. Jaunimui, be abejo, patiks puikus tiltas, vedantis į maudyklų ir iškylų vietą. O vyresnieji ne vienas ašarą nubraukė, prisiminę čia kitados paskirtus pasimatymus... Koks svarbus šis takas šio krašto žmonėms, liudija faktas: Veselavos piliakalnis yra privačioje nuosavybėje, tačiau jo šeimininkas Jonas Kubilius suteikė teisę čia lankytis ir grožėtis įspūdinga gamta visiems žygeiviams.

Ugnies ir meilės pasaka

Pagarbos kazliškėnai nusipelno ir už itin jautriai šventei sudėliotus akcentus. Nuėjusiems vaizdingą šilo taką, į pagrindinę jo aikštelę kelią išdavė duslios, vos girdimos štatasvydžio šūvių prapliūpos. Jos neatsitiktinės: šis šilas mena ir audringas laisvės kovas, ir neramią dviejų pasaulinių karų istoriją. Todėl vienas šventės akcentų – pažintis su tais, kurie šiandien gina tėvynę. Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios pėstininkų kuopos kariai savanoriai buvo pakviesti pademonstruoti savo karinę amuniciją, papasakoti kazliškėnams apie savo tarnybą. „Kuopos vadas mums sakė, kad šventėje dalyvaus būtent kariai kazliškėnai“, – prasitarė seniūnė J. Kazanavičienė. Ir iš tiesų, vos prieš gerą mėnesį prie televizoriaus ekranų už Rokiškio komandą 3x3 Lietuvos krepšinio čempionate sirgę kazliškėnai šios komandos lyderį Karolį Kvedaravičių tą vakarą išvydo nebe su krepšinio marškinėliais, o su kario savanorio bordo spalvos berete... Nenuostabu, kad daugelis šventės svečių skubėjo kariams spausti rankas, pasidomėti, kiek sveria šarvinė liemenė, pakilnoti kario kuprinę. Ir vyriškiai, ir damos susigundė patikrinti akies taiklumą šratasvydžio automatiniu šautuvu G-36 (tokio modelio, tik ne šratasvydžio automatiniais ginklais ginkluoti mūsų kariai savanoriai) šaudydami į taikinius.

O virš šilo slenkant vėlyvai vasaros vakaro prietemai, atėjo metas įspūdingai meilės, ugnies ir magijos pasakai. Ją kūrė „Viduramžių pasiuntiniai“, kurie už šį pasirodymą pelnė ne vieną tarptautinį prizą. Kaip prasitarė seniūnė, iš pradžių buvo numatyta, kad ugnies šou Kaziškio šile kurs kupiškėnai, tačiau jie paskutiniąją savaitę pasirodymą atšaukė. „Teko skubiai keisti programą, tačiau nieko baisaus, spėjome. Ir turėjome tikrai įspūdingą vakarą“, – sakė ji.

O po šio šou savo programa džiugino Kazliškio saviveiklininkai. O kol kazlėkai sausros nukamuotame šile tik rodo pirmas galveles, kiekvienas svečias galėjo pasivaišinti meduoliniu kazlėku. Ir nekantriai laukti šv. Stepono atlaidų bei po jos pažadėtos firminės Kazliškio „kazlėkinės“ grybų košės.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video